Naujausios
1989-ųjų vasarą į Šiaulių Sąjūdžio būstinę atėjo jauna mergina ir, apsidairiusi, konstatavo: „Tik dvi laisvos sienos. Nėra kur parodos surengti...“
Taip mes susipažinome, o mano kolekcijoje atsirado pirmasis Vitos Žabarauskaitės pieštuku pieštas juodai baltas diptikas iš Zodiako ženklų serijos „ŽUVYS“. Liūto dar nebuvo įamžinusi.
Tačiau patalpas parodai suradau savo buvusioje darbovietėje. Gamybinei butų ūkio valdybai priklausančiame vaikų klube V. Žabarauskaitė surengė taip trokštamą vieną pirmųjų savo kūrybos darbų parodų.
Ir kitas ji organizuodavo pati. Tik vieną kartą esu girdėjusi Vitos atodūsį, kad sunku viską daryti pačiai: reikia medžiagų ieškoti, jas pirkti, paveikslus įrėminti ir t. t. „Nuvertėja kūryba.. Ir kiek gi gali mokėti žmogus, norintis įsigyti paveikslą, kai gretutiniai darbai tokie brangūs...“
Kelis dešimtmečius besitęsusią mūsų bendrystę primena Vitos paveikslai, radę vietą mano namuose. Esama besiskundžiančių, kad jiems per ryški, neįprastos technikos, „sunkoka“ Vitos tapyba. Tačiau aš ją pajutau esant sava...Man labai jauku ir gera gyventi namuose, kurių sienos nukabinėtos V. Žabarauskaitės išjausto gyvenimo blyksniais.
Kai 1990-aisiais, jau po Nepriklausomybės atkūrimo, Vita užsuko į Sąjūdžio būstinę ir pamatė, kad laukiuosi, pasakė turinti man paveikslą „į temą“. Vėliau atnešė tokį „šeimynišką“ piešinį bei liepė jį pačiai įsirėminti. Žinoma, paklusau.
Ūgtelėjusi mano dukra, ilgokai žiūrėjusi į šį paveikslą, paklausė: „Mama, ar čia mane Vita nupiešė?“. Prisiminusi, paveikslo atsiradimo istoriją, atsakiau teigiamai, nes materializuota dailininkės fantazija įamžino vyrą ir moterį bei tarp jų esantį mažylį. Tarsi dar įsčiose ar krepšelyje... Tarsi amžinojoje tėvo ir motinos rūpesčio naštoje...
Kartą Dailės galerijoje surengtoje Vitos parodoje sustingau ties vienu jos darbu. Ir už nugaros išgirdau autorės balsą: „Tinka tavo kolekcijai.“ Atsisukusi paklausiau, ar tapydama apie mane galvojo. „Ne. Bet jis tau,“- dailininkė kartais buvo lakoniška. Tai visomis prasmėmis bene brangiausias Vitos Žabarauskaitės darbas, atsiradęs mano kolekcijoje labai neįprastomis, specifinėmis sąlygomis.
Labai norėjau pirkti jos „TAUTOS MENTALITETU“ pakrikštytą paveikslą, bet prisipažinau, kad neturiu tiek pinigų. Galėčiau nebent ...išsimokėtinai. Abiems buvo smagu, kuomet, susitikusi Vitą ir mokėdama jai eilinę įmoką, paskaičiuodavau, kiek tebesu skolinga ir kada galėsiu pirkti dar vieną jos paveikslą, tinkantį mano kolekcijai.
V. Žabarauskaitės „TAUTOS MENTALITETE“ pavaizduota įsiręžusi moteris, kuri iš visų jėgų laiko didelį samtį, o prie jo pastatytomis kopėčiomis, mažesniais samtukais ar šaukštais „ginkluota“, ropščiasi gėrybių siekianti minia... Įžvalgi buvo dailininkė. Šis jos paveikslas kabojo Šiaulių Sąjūdžio būstinėje, kol organizacija disponavo patalpomis Vilniaus gatvės 153-ajame name.
Tokiu pat būdu įsigijau „HIERARCHIJĄ“ ir „DURNIŲ LAIVĄ“. Visi šie V. Žabarauskaitės darbai apibūdina tam tikrą Lietuvos visuomeninio gyvenimo ar politikos etapą. Tarkime, laive yra du vairininkai: vienas irkluoja į vieną pusę, kitas – kitą. Suma sumarum – galima spėti, kad laivas stovi vietoje.
„HIERARCHIJOJE“ pavaizduota kiaulių piramidė, kurios viršūnėje – labiausiai įmitęs paršas. Tuometinėje politikoje buvo manoma, kad Lietuvos Respublikos Seime ir Prezidentūroje turi būti tos pačios partijos ar tapačios ideologijos politikai.
Suaugusi mano dukra Milda pati susidraugavo su Vita. Net prasitarė, kad jai labai patinka dailininko Gerardo Bagdonavičiaus namas. Ir po 2011 metais „Laiptų galerijoje“ vykusio „Šiaulių Monmartro Respublikos“ plenero Milda parsinešė nusipirkusi triptiką, kuriame įamžintas ją sužavėjęs namas, durų bei langinės fragmentai.
Taip ėmė formuotis Mildos kolekcija. Sakytum, kad kūdikio pomėgis konkrečios menininkės darbams buvo „užkoduotas“ jam dar tebesant įsčiose...
Kartą sutikusi Vitą Vilniaus gatvės bulvare padejavau, kad dukters gimtadienis, o dovanos dar neturiu.“Aš turiu. Nutapiau Baltų mitologijos Meilės Deivę Mildą ir Dievą Pizių. Pirk“, – nelabai tvirtai pasiūlė Vita, o aš rimtai susigundžiau. Ėjo 2013-ieji...
Manau, ne vienam, kuris jos namuose negėrė žolelių arbatos, buvo susidaręs įspūdis, kad Vita gyvena kažkur centre, nes čia nė nesusitaręs galėdavai ją sutikti.
Staiga atmintyje iškilo vaizdas, charakterizuojantis neišmatuojamas dailininkės asmenybės gelmes ir tą jautriąją, keistai užslėptą jos sielos puselę.
Vieną rudenį bulvare jau iš tolo pamačiau be galo susirūpinusį Vitos veidą. Kai priartėjo, pakvietė paėjėti, kaip pati sakė, „čia visai netoli, nes reikia padėti Izoldai. Jai labai blogai. Dukra sunkiai serga...“
Nuėjome abi į nuostabios meistrės dirbtuves, kur ji ir mokinės tokia keista „narpliojimo“ technika kūrė unikalias, originalios formos ir nenupasakojamo gražumo skaras. Įkalbėjo V. Žabarauskaitė man vieną skarą, kuri šildo iki šiol ir dar ilgai primins, kad lemiamu momentu niekas nepakvietė: „Einam. Vitai blogai.“ Nors užuominų buvo...
Žiūriu į ant sienos kabantį paveikslą, vaizduojantį tautinį takelį, kuriame įmintos Vitos pėdos. Šio darbo atsiradimo istorija labai proziška. Joje telpa ir dailininkės išmonė, ir jos realizavimo proza ir stingdanti kūrybinė realybė. Be galo šaltose dirbtuvės patalpose, basa įlipusi į baltus dažus, Vita tarsi įamžino savo ėjimą per gyvenimą. Paveikslo pavadinimas ilgas – „KAIP SMAGU PALIKTI 36 DYDŽIO PĖDAS NACIONALINĖJE KULTŪROJE“. Ryškias pėdas, nors menininkei lemtas gyvenimas tebuvo trumputis ...
...Su prieš tris savaites pas Kūrėją išėjusia talentinga dailininke V. Žabarauskaite susipažinau kuomet Lietuvoje aidėjo dainuojanti revoliucija. Kiekvieno tame laikmetyje sutikto ir artimiau pažinto žmogaus praradimas paženklintas tokiu neslopstančiu skausmu, kad beviltiškai imi užkalbėti nebūtį, idant pateisintum savo bejėgystę prieš Mirtį...Vita yra iš tų, kurių netekus lengviau galvoti, kad tiesiog nesusitinkame... Kol kas...
