Naujausios
Ateinančius metus derėtų pavadinti Sąjūdžio pirmeivių aukščiausios prabos naivumo metais. Šiauliečiams – labai tiktų. Kodėl? Būtent Šiaulių miesto Sąjūdžio archyvuose beveik tris dešimtmečius ramiai dūlėjo 1992-ųjų Lietuvos Seimo rinkimų organizavimo „strategijos“, kandidatų atrankos „kriterijai“ ir kitokia dalomoji medžiaga.
Sąjūdžio žmonių niekas nemokė, kaip reikia organizuoti rinkimines kampanijas. Dainuojančios revoliucijos banga į Aukščiausiąją Tarybą, vėliau perkrikštytą Atkuriamuoju Seimu, labai lengvai nunešė Sąjūdžio iškeltus kandidatus. Didelių organizacinių gebėjimų nereikėjo. Šiauliuose atrankos buvo tarsi atliktos pagal kažkieno iš anksto pateiktus ruošinius. Atmintyje liko įstrigusi tik Kauno miesto Sąjūdžio taryboje vykusi galimų kandidatų į signatarus „apklausa“.
Pas laikinosios sostinės sąjūdininkus pasitarti nuvažiuodavome gana dažnai. Vieno tokio apsilankymo metu patekome į būsimųjų signatarų, savo biografijose turėjusių neaiškių niuansų, „kvotą“. Du kandidatai privalėjo pasiaiškinti dėl galimų įtarimų bendradarbiavus su okupacinės valstybės saugumo struktūra. Vienam nepavyko kaltinimų paneigti. Pats atsiėmė savo kandidatūrą ir negirdėjau, kad būtų vėliau kada nors balotiravęsis bet kokio lygio rinkimuose.
Bene ryškiausiai įstrigo šviesaus atminimo signataro Liudviko Simučio atsakymas į klausimą, ar tikrai jis, būdamas Laisvės kovotojų gretose, šaudė priešus ir „buvo sulaikytas su ginklu rankose“. „Taip. Jei istorija kartotųsi, vėl šaudyčiau. Norite žinoti, kodėl tai daryčiau? Nuvažiuokite į Rainius ir pažiūrėkite, kiek ten kartų Simučių pavardė ant koplyčios sienos iškaltame Rainių kankinių sąraše įrašyta...“ Daugiau klausimų šiam kandidatui nebebuvo.
Kas dar nesate girdėję – informuoju – du signataro Liudviko Simučio giminės atstovai buvo žiauriai nužudyti Rainių miškelyje vos prasidėjus Lietuvoje Antrajam pasauliniam karui. Vienas jų – Adomas Simutis – signataro tėvas.
Šiauliuose būsimiesiems signatarams tokios griežtos apklausos nebuvo rengiamos. Todėl nelabai pažinojome savo kandidatus į Aukščiausiąją Tarybą. Kadencijai nė neįpusėjus, penki Sąjūdžio remti deputatai išsiskirstė į kelias susikūrusias partijas ir nebedirbo vieninga komanda, kaip Kauno ar Klaipėdos signatarai.
Aukščiausioji Taryba, kurios daugumą sudarė Sąjūdžio remti deputatai, susipriešino, suskilinėjo ir po poros metų, nebegalėdama priimti sprendimų, išsiskirstė.
Manydami, kad pasimokė iš tokios skaudžios patirties, Šiaulių sąjūdininkai labai atsakingai ruošėsi 1992-ųjų Lietuvos Seimo rinkimams. Skaitau šiandien pageltusius rinkiminės kampanijos „strategijų“ lapus ir jau nebe pirmą kartą kartoju: „O, Šventas naivume...“
Būtent naivumas, politinės patirties stoka bei gyventojų apklausos, prognozavusios „Sąjūdžio koalicijos“ pergalę rinkimuose, sudarė prielaidas tuštiems laiko švaistymams. Be reikalo buvo didinama konfrontacija tarp buvusių Sąjūdžio remtų signatarų. Šiaulių sąjūdininkai 1992-aisiais neberėmė nei savo lyderio Virgilijaus Kačinsko, tapusio Lietuvos nuosaikiųjų judėjimo nariu, nei Lietuvos centro judėjimo narių gretas papildžiusio Romualdo Ozolo. Konstitucinės teisės specialistu, signataru Kęstučiu Lapinsku imta nepasitikėti anksčiausiai. Jis ir signataras Donatas Morkūnas papildė Lietuvos socialdemokratų partijos rinkiminį sąrašą.
Taigi, iš visų 1990 metais Sąjūdžio remtų signatarų, pasitikėjimą antrajai kadencijai išsaugojo tik Algimantas Sėjūnas.
1992 metų Seimo rinkimai Šiauliuose vyko sumažinus apygardų skaičių. Vietoje šešių – liko tik trys. Todėl konkurencija tarp buvusių Sąjūdžio bendražygių ar signatarų tapo dar aršesnė. Tarkime, prieš Sąjūdžio kandidatą A. Sėjūną Dainų rinkimų apygardoje buvo išsikėlę socialdemokratas D. Morkūnas, Centro judėjimo atstovas Vaclovas Vingras, Nuosaikiųjų judėjimo atstovas Virgilijus Kačinskas, Liberalų sąjungos kandidatas Romualdas Kęstutis Urbaitis.
Du signatarai ir du buvę Šiaulių Sąjūdžio tarybos nariai, konkuravę su A. Sėjūnu, labai išskaidė rinkėjų balsus.
Analogiška situacija buvo ir kitose dviejose apygardose: „Aušros“ – prieš Sąjūdžio kandidatę Virginiją Ladietienę balotiravosi scialdemokratų kandidatas, Sąjūdžio kadaise remtas signataras Kęstutis Lapinskas, „Saulės“ – prieš sąjūdininką Joną Genį kovėsi signataras centristas Romualdas Ozolas bei du buvę Šiaulių miesto Sąjūdžio tarybos bendražygiai.
Logiška, kad tokioje nesutarimų bei konkurencijos maišalynėje visose trijose Šiaulių rinkimų apygardose 1992 metais Seimo rinkimus laimėjo komunistų partijos pavadinimą pakeitusios organizacijos kandidatai: Vytautas Juškus, Arvydas Ivaškevičius ir Neris Germanas.
Nepasiteisino teorinės centrinės Sąjūdžio būstinės siųstos rekomendacijos bei JAV lietuvių bendruomenės „Kaip laimėti rinkimus “ padovanotos metodikos. Todėl ir vadinu tuos pageltusius popieriaus lapus, tris dešimtmečius dūlėjusius archyvinėse dėžėse – politinio naivumo viršūne ar mažaraštyste.
Daug ko tuose rinkimų laimėtojams skirtuose vadovėliuose posovietinėje visuomenėje buvo neįmanoma pritaikyti. Anksčiau panašios praktikos ne tik kad nebuvo naudojamos, bet apie jas niekas net nepagalvodavo. Iki Nepriklausomybės atkūrimo sovietinėje Lietuvoje rinkėjai rinkdavo... vieną kandidatą, kuris visada gaudavo 99,9 proc. balsų.
Tarkime, kaip 1992-ųjų rinkiminės kampanijos metu buvo įmanoma patikrinti, ar teisingai į klausimus, susijusius su priklausomybe okupacinei partijai, atsakė kandidatas? Pavyzdžiui: „Ar sovietinėms organizacijoms priklausėte savanoriškai, ar verčiamas kokių aplinkybių? Kas konkrečiai buvo patikėtiniai, stojant į Lietuvos komunistų partiją? Ar bandė jus KGB užverbuoti agentu? Kokiuose vadovaujančiuose postuose dirbote? Kokias idėjas pavyko realizuoti, užimant tam tikras pareigas? Ar nenusišalinsite nuo Sąjūdžio veiklos ir ar jam nekenksite, jeigu dauguma Sąjūdžio narių nepasitikės jumis dėl priklausymo Lietuvos komunistų partijai? Ar manote, kad Jūsų biografijoje yra faktų, kompromituosiančių jus ir Sąjūdį?“ ir taip toliau.
Buvo net svarstomas kandidato raštiško pasižadėjimo klausimas, paaiškinant, kaip jis elgtųsi, jei išrinkto parlamentaro ir jo rėmėjo – Sąjūdžio – nuomonės, balsuojant svarbiais klausimais, nesutaptų. Užsimota surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos apie kandidato praeitį bei politinių pažiūrų kaitą.
Nuo tų dienų praėjo ne vienas dešimtmetis, tačiau iki šiol yra atsimenančių Algimanto Sėjūno priesaiką, ištartą Kryžių kalne ir parodytą per vietinę televiziją. Tai buvo labai stiprus rinkiminės kampanijos akcentas, charakterizavęs bene vienintelį 1992 metų Seimo rinkiminės kampanijos kandidatą, nepabūgusį rinkėjam prisiekti viešai visiems šventoje vietoje.
Dar neaptikau, ar yra išlikę kitų kandidatų pasižadėjimai, priesaikos ir kitokie ištikimybės rinkėjams įrodymai. Tačiau priešlaikinių parlamento rinkimų kampanija gerokai skyrėsi nuo vėlesnių ir organizatorių naiviu padorumu ir daugumos Sąjūdžio kandidatų sąžiningumu.
