Naujausios
1989 metų balandžio 6 dieną tuometinis LPS Šiaulių Tarybos lyderis architektas Virgilijus Kačinskas pasirašė raštą tuometiniam Liaudies Deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Architektūros ir statybos valdybos viršininkui, prašydamas „leisti įrengti spaudos kioską po Šiaulių Viešosios bibliotekos laiptais V. Kapsuko (dabar Aušros alėja) gatvėje Nr. 62“. Visi leidimai, žinoma, buvo duoti. Statybą finansavo Šiaulių žydų kultūros centras.
Nebėra šiandien to kiosko po Povilo Višinskio bibliotekos laiptais. Jo buvimą liudija atminimo lenta, šis dokumentas ir tylus pasiguodimas, kad Šiaulių Sąjūdis bene vienintelis Lietuvoje turėjo nekilnojamojo turto. Tačiau jį prarado...
Praėjus trylikai dienų jau du LPS Seimo nariai – Petras Balčiūnas ir Virgilijus Kačinskas – pasiuntė kreipimąsi valdančiosios Komunistų partijos Šiaulių miesto komitetui. Jame rašoma: „Mus pasiekė žinia, kad š. m. gegužės 1-osios šventės organizavimą į savo rankas ima judėjimas „Jedinstvo“. Manome, kad „Jedinstvo“ kiršina Lietuvos tautas, iškreipia partijos vedamą persitvarkymo politiką. Mes jaučiame pareigą perspėti LKP miesto komitetą: jeigu šios šventės organizavimo iniciatyvą tikrai perims „Jedinstvo“, eilinį kartą kris partijos autoritetas šiauliečių akyse. Mūsų Taryba, Sąjūdžio nariai ir rėmėjai, esant tokiai situacijai, mitinge dalyvauti atsisako. Mes apeliuojame į Jūsų sveiką protą, kad partija vis dėlto turi eiti su tauta, o ne su didžiavalstybiniais šovinistais. Beje, šita šventė nebus švenčiama nei Vilniuje, nei Kaune“.
Dokumentas dar kartą primena, kad pirmojoje Šiaulių miesto LPS Taryboje buvo daug komunistų partijos narių, kurie vis įveldavo sąjūdininkus į diskusijas, ar dalyvavimą tokiuose renginiuose, kurių kiti miestai, prasidėjus Atgimimui, jau neberengė. Tačiau naujai besiformuojančiai politinei organizacijai teko nuolat bendrauti su senbuve, vadinama „epochos sąžine, garbe ir protu“.
Tais pačiais metais, po trijų mėnesių, V. Kačinskas kreipėsi į LKP Šiaulių miesto komiteto biurą. Jis pranešė, kad Šiaulių LPS 10 000 egz. tiražu ketina leisti mėnraštį „Krivūlė“ ir 5000 egz. tiražu savaitraštinį jo priedą – „Savaitės Krivūlė“. Abiejų leidinių redaktoriumi tapo Vladas Mikalauskas, pavaduotoju – Stasys Tumėnas. Redkolegijų narių pareigos atiteko LPS Seimo nariams Kaziui Alminui, Petrui Balčiūnui, Virgilijui Kačinskui, Jonui Keldušiui, Aldonai Veronikai Koskienei, Gyčiui Padegimui ir žurnalistui Juozui Sabaliauskui.
Ši informacija – fakto paliudijimas, kad Šiaulių miesto sąjūdininkai nusprendė pradėti leidybinę veiklą, kurią sankcionuoti turėjo nuolatiniai organizacijos oponentai – komunistai. Be to, pacitavimo verta paskutinioji šio V. Kačinsko rašto pastraipa: „Tikime, kad LKP Šiaulių miesto komiteto biuras neprieštaraus ir priims nutarimą, patenkinantį mūsų pageidavimą. Prašytume apie tai informuoti LTSR valstybinį paslapčių saugojimo komitetą (Glavlitą) ir Šiaulių valstybinę spaustuvę „Titnagas“.
Sąjūdis leidimus leidybai gavo, jokių trukdžių nebuvo.
Šiandien tą „valstybinių paslapčių“ saugojimo struktūrą galimai atitinka „blokai“ socialiniuose tinkluose, paaiškinus, kad komentaro „turinys neatitinka veidaknygės bendruomeniškumo standartų“.
1989-ųjų vasarą Šiauliuose, Vilniaus gatvės amfiteatre veikė Haid Parkas – nuolatinių lauko diskusijų vieta. Jam vadovavo direktorius Jonas Tručinskas. Jis ir V. Kačinskas liepos 12 dieną kreipėsi į miesto valdžią, kad „būtų grąžinta miesto istorija“.
Minėdami 69-ąsias Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos Taikos sutarties pasirašymo metines, į Haid Parką susirinkę žmonės pasiūlė pakeisti 10 gatvių pavadinimus bei į Ginkūnų kapines iškelti centrinėje miesto aikštėje stovėjusį okupacinės armijos kareivio paminklą. Be to, šiauliečiai pasmerkė miesto valdžią, atsisakančią patenkinti Žydų kultūros centro prašymą. Tuometiniai valdantieji manė, kad Povilo Višinskio gatvės 24 namas nėra architektūrinės vertės objektas ir ilgai atsisakinėjo jį grąžinti teisėtiems savininkams.
Prisikėlimo aikštėje nebeliko nė prisiminimo, kad kažkada ten stovėjo paminklas svetimai armijai. Vadinamasis Volperto namas (architektas E. Mendelsonas) P. Višinskio gatvėje atiteko seniesiems savininkams.
Šiandien siūlau palyginti, kaip keitėsi gatvių pavadinimai, kai dar buvo paisoma miestiečių nuomonės.
Prieš daugiau nei 30 metų Sąjūdžio Haid Parko dalyviai siūlė Lenino gatvę pavadinti Tilžės gatve, V. Kapsuko – Aušros alėja, P. Cvirkos – Pakluonių, L. Giros – V. Žemkalnio, A. Puškino – Zubovų, K. Didžiulio – Varnų, K. Preikšo – Mažeikių, Spalio – Kareivių, Komjaunimo – Stoties.
Gatvių „perkrikštijimo“ ir istorinių pavadinimų atkūrimo procesas Šiauliuose užtruko ar buvo patobulintas, nes keitėsi valdžios, kito ir paveldo suvokimas bei gyventojų pageidavimai.
Sąjūdžio archyvinių dokumentų pakuotėse atradau ir du gana svarbius dokumentus sau asmeniškai: vienas – labai rimtas, antrasis – graudžiai juokingas.
1989 metų gegužės 6 dieną tuometinis LPS Šiaulių Tarybos seniūnas Petras Balčiūnas ir atsakingasis sekretorius Virgilijus Kačinskas pasirašė prašymą tuometinei mano darbovietei Šiaulių Vykdomojo komiteto Gamybinei butų ūkio valdybai, kad jų darbuotoja Irena Vasinauskaitė būtų atleista iš darbo „pervedimo tvarka“ į LPS Šiaulių miesto Tarybą nuo birželio 13 dienos.
Tokia formuluotė įgalino (keičiant darbovietes) nepertraukti darbuotojo darbo stažo bei buvo akivaizdus įrodymas, kad Šiauliuose Sąjūdis pripažįstamas ir pagal tuomet veikusį Darbo kodeksą.
Antrąjį dokumentą, kuriame minimos 8 Sąjūdžio darbuotojų pavardės, 1990 metų rugsėjo 21 dieną pasirašė Lietuvos Sąjūdžio seniūnas Algirdas Urbanavičius. Tereikėjo tą raštą nunešti į Šiaulių Prekybos valdybą.
Po Nepriklausomybės atkūrimo prisiminta, kad Sąjūdžio būstinėje dirbantys žmonės nepriklauso jokiai profsąjunginei organizacijai. O tai reiškė, kad jiems nekliūdavo jokių, tuomet deficitinėmis buvusių, prekių talonai. Sovietinės armijos kariškiais tuometinė miesto valdžia pasirūpino, kad nekiltų nepasitenkinimas. O Sąjūdžio būstinės darbuotojai buvome visai... niekieno.
Raštą miesto valdžios struktūrai A. Urbanavičius parašė, suraitė autografą ir ...dar kelis mėnesius likome „našlaičiais“.
Sovietai Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą. Didysis demokratas Michailas Gorbačiovas reikalavo „suspenduoti“ Nepriklausomybę. O įžengusius į 1991-uosius,Lietuvos žmones užklupo sausio agresija...
Ne tik kiti mus, bet ir patys save šių istorinių įvykių verpete buvome pamiršę... Todėl ir teigiu, kad graudžiai juokingai atrodo tas A. Urbanavičiaus 1990-ųjų rugsėjį pasirašytas raštas, ant kurio 1991 metų vasario 18 dieną jis ranka prirašė tokią pastabėlę: „ Dėl organizacinių nesklandumų raštas užsigulėjo, todėl išsiunčiame tik dabar.“
Sąjūdžio būstinės darbuotojus „priskyrė“ Lietuvos kultūros darbuotojų profsąjungai ir jos pirmininkė Šiauliuose Vanda Verkulienė ėmė mumis rūpintis.
Apie Šiaulių Sąjūdžio Tarybos susirašinėjimą su įvairiomis institucijomis ar piliečiais jau esu užsiminusi ankstesniuose rašiniuose. Tačiau skaitytojams kilo klausimų neva labai sureikšminama ši Atgimimo laikotarpio organizacija.
Privalau atsakyti į abejojančių skaitytojų klausimus apie Nepriklausomybės pradžioje teiktas Sąjūdžio rekomendacijas žmonėms, pretendavusiems į valstybės tarnybą ar Krašto apsaugos sistemą.
Pervertusi Sąjūdžio siunčiamų raštų segtuvus radau dar 1992 metais rašytą Lietuvos Sąjūdžio Šiaulių miesto Tarybos seniūno Antano Pniausko dokumentą, kuriuo prašoma „nereikalauti iš Sąjūdžio Tarybos pažymų jaunuoliams, nepriklausiusiems formalioms Sąjūdžio struktūroms. Nuo šios dienos (1992-02-10 – aut.past.) bus išduodamos charakteristikos tik dirbusiems Sąjūdyje žmonėms.“ Raštas adresuotas „Krašto apsaugos ministerijos Šiaulių zonos komendantui, Šiaulių zonos SKAT-o (Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos – aut.past.) vadui.“
Tebūnie šitas paaiškinimas savotiška iliustracija, kad į „Sąjūdžio užkulisių“ rubrika spausdinamus prisiminimus skaitytojai reaguoja ne paviršutiniškai, o labai rimtai.
