Naujausios
Ar daug belikę žmonių, prisimenančių 1991 metų gegužės 29 dienos įvykius Šiauliuose? Net mano artimiausi Sąjūdžio bendražygiai susimąstė, išgirdę tokį klausimą. Tačiau, kai patikslinu, kad tą dieną mūsų miesto parko estradoje įvyko vadinamasis „bombelių mitingas“, ne vienam atmintis persiprogramuoja.
Taigi, minėtinas savotiškas trisdešimtmečio jubiliejus, tačiau iki šiol vis pateikinėjamos įvairios tos „akcijos“ traktuotės. Neišaiškinto incidento realybės padailinimai apauginami nebūtais faktais.
To laikmečio prisiminimus atšviežino ir Živilės Kavaliauskaitės straipsnis „Šiaulių krašte“, kur Nepriklausomybės Akto signataras, garsėjantis unikalia atmintimi, kiek painiojasi arba subtiliai klaidina:
„Č. Juršėnas gerai prisimena 1991 metų akimirką, kai Šiaulių estradoje nuaidėjo sprogimas. Svečius išgelbėjo atsitiktinumas: arčiau žmonių perstatytas stalas.
„Pradeda kalbėti ir – babach! Jegu mes ten būtume buvę, sprogmuo, kuris pramušė medines grindis ir medines lubas, nežinau, ką iš mūsų būtų padaręs. Gal iš Brazausko, kaip stambaus, būtų kas likę, bet iš manęs ar Kirkilo – velniai žino. Tokia jūsų mintis buvo, bet jums nepasisekė tiesiog.“
„Čia buvo provokacija, buvo pasakyta, kad būtų tiktai garsas ir kad šiek tiek baimės įvaryt. Bet kas tuos sprogmenis padėjo, kurie galėjo kažką užmušt, čia jau yra kitas klausimas“, – patikslino Ž. Razminas.“
Emocingas ir įtaigus Č. Juršėno pasakojimas, į kontekstą „įpinant“ Algirdo Mykolo Brazausko pavardę, nors jo tame Šiaulių parko mitinge nė nebuvo...
Todėl, manau, metas ir man pateikti savąją versiją.
Tai buvo be galo keista, karšta diena. Šiaulių Sąjūdžio būstinėje neužsidarė durys, vaikščiojo būriai žmonių, skambėjo abu telefonai. Žmonės teiravosi, kur ir kelintą valandą vyks susitikimas su tą dieną mieste viešėjusia legendine disidente, vienuole Nijole Sadūnaite.
„Nesuprantu, kas čia vyksta, nes būstinėje matau kauniečius. Ar koks susitikimas su jais numatytas?“– pasakė tyliai prie mano darbo stalo palinkęs žmogus.
Ėmiau dairytis, ko iš esančių Sąjūdžio būstinės patalpose nepažįstu. Vadinasi, jie ir bus atvykėliai. Paprašiau „svečius“ pastebėjusio vyriškio pabendrauti su tais kauniečiais ir paklausinėti, ar su N. Sadūnaite pasimatyti atkako, ar šiaip pro šalį važiuodami užsuko.
Svečiai buvo kažkokie ironiški. Laidė užuominas ir nebuvo linkę atvirauti. Po kurio laiko mano dėmesį į kauniečius atkreipęs Šiaulių sąjūdininkas įspėjo, kad tie atvykėliai laido keistas replikas, kad Šiaulių parke „bus įdomu“.
O parke tos dienos pavakarę atvirą susirinkimą rengė Lietuvos Komunistų partijos, persivardijusios Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP) vicepirmininkas Vladimiras Beriozovas ir jo komandos nariai Česlovas Juršėnas, Gediminas Kirkilas, „Tiesos“ laikraščio redaktorius Domas Šniukas ir kiti bei iš visos Šiaulių apskrities suvažiavę organizacijos aktyvistai. Svečius lydėjo populiariausias Šiaulių žmogus, Aukščiausiosios Tarybos deputatas Mindaugas Stakvilevičius.
Abu tos dienos renginiai vyko greta, todėl, užrakinę būstinę, su grupe sąjūdininkų pirmiausia užsukome į Povilo Višinskio biblioteką pagerbti nuostabios, trapios ir labai elegantiškai kovingos moters – Nijolės Sadūnaitės.
Salė buvo sausakimša, o mažne kiekvienas drąsios vienuolės sakinys – vertas aforizmų knygelės puslapio. Ilgai kalinta, tardymuose kankinta moteris visus nustebino pasakydama, kad „Dievas – galingesnis už KGB“. N. Sadūnaitė net savo kvotėjus švelniai broliukais vadino...
Legendinė vienuolė yra minima ne vieno civilizuoto krašto mokyklos vadovėliuose, kaip tvirtybės ir begalinės meilės Tėvynei įsikūnijimas. Japonų moksleiviams yra išversta tokia jos baigiamosios kalbos teisme citata: „Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Esu teisiama už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, kuri kovojo prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją.“
Iš susitikimo su N. Sadūnaite išėjome apgailestaudami, jam nė neįpusėjus. Mintyse sukosi atvykėlių replikos, nugirstos Šiaulių Sąjūdžio būstinėje apie LDDP renginį gana kontraversiška tema – „LDDP valstybingumo įtvirtinimo kelyje“.
Didžiulėje Šiaulių parko estradoje jau sėdėjo partijos, renginio organizatorės, aktyvas bei kviesti ir nekviesti dalyviai. Pastaruosius, įsitaisiusius įvairiose tribūnose ir laikančius raudono audeklo plakatus, vis kalbino M. Stakvilevičius ir gražiuoju, ir piktokai ragindamas tuos „transparantus susivynioti.“ Buvusiems komunistų partijos nariams nepatiko plakatuose įrašytas jų „gimtasis“ šūkis – „komunistai – epochos sąžinė, garbė ir protas“, nes, pakeitus partijos pavadinimą, labai norėjosi atsikratyti ir politinės praeities realijų.
Kiti plakatai buvo „pasiskolinti“ iš Lietuvos Laisvės lygos renginių arsenalo: „TSKP=KGB=SS“, „Tegyvuoja Lietuvos komunistų partija“ ir pan.
Buvau paprašiusi savanorį Antaną Kliunką filmuoti visą renginį, todėl mes stovėjome estrados viršuje, ties „B“ tribūna, nes iš tos vietos geriausiai matėsi visa teritorija.
Iki oficialiosios renginio dalies estradoje skambėjo liaudiška muzika, grojo nuotaikingi kaimo kapelų muzikantai.
Kauniškių žadėti „įdomumai“ prasidėjo kalbą sakant Gediminui Kirkilui. Jis labai įtaigiai vardijo laikmečio problemas bei partijai iškylančius sunkumus, kai jam už nugaros nuaidėjo pirmas galingas sprogimas, apardęs parko estrados grindis ir lubas. Paskui jį sekė kiti, mažiau garsūs, tačiau gausius dūmus paskleidžiantys pokšėjimai.
„Va, matote, aš buvau teisus“, – nė nekrūptelėjęs ir neatsisukęs į baisųjį sprogimą ranka jo pusėn mostelėjo G. Kirkilas.
Iš viršaus žiūrint reginys buvo klaikus, nuotaikos ryškiai disponavo su P. Višinskio bibliotekoje vykstančiuoju, todėl vis galvojau ten grįžti... Tačiau sulaikė kilęs triukšmas ir plakatus laikantiems vyrukams metami kaltinimai, neva čia jie sprogdintojai. Agresyvūs mitingo dalyviai ėmė plėšyti plakatus, jų dalimis žaloti niekuo dėtus žmones. Įniršęs M. Stakvilevičius pribėgo prie mūsų ir ėmė garsiai kaltinti A. Kliunką: „Čia tavo darbas!“
Pirmasis įspūdis, paprastai, visada būna teisingas. Man iki šiol nesuprantamas M. Stakvilevičiaus kaltinimas vienam sąžiningiausių to meto Lietuvoje prokuroro broliui. Juolab, kad A. Kliunka visą renginį filmavo nė nepajudėdamas iš vietos. Vėliau, teisėsaugos atstovams paprašius, atidavė jiems visą filmuotą medžiagą.
Tuo metu Šiaulių parko estradoje buvo baisi sumaištis. Niekas neatkreipė dėmesio, kad kai kurie vyrukai renginyje pasirodė tik po sprogimų. Iki tol jie „kažką veikė“ anapus parko estrados pylimų...
Todėl dar nevėlu, atsiliepti tiems, kurie tą dieną girdėjo šiauliečio, šiuo metu karjerą Šaulių sąjungoje padariusio asmens šūksnius: „Tai aš. Tai aš suprogdinau!“
Prieš trisdešimt metų įvykdytus sprogimus Šiaulių parko estradoje aptarinėjame iki šiol. Gaila, kad nebeturime A. Kliunkos filmuotos medžiagos kopijos. Pastarosios paprašė tuometinis Valstybės saugumo departamento Šiaulių apskrities vadovas Saulius Krugiškis, tai atidavėme, kad tik padėtų tyrimui ir jis būtų baigtas.
Vadinamasis „bombelių mitingas“ Šiaulių parko estradoje iki šiol tebėra spėlionių ir ironiškų replikų objektas. Net šiandien anuomet neišaiškintas kriminalinis incidentas panaudojamas vienų organizacijų juodinimui, kitų heroizavimui.
Iš karto po įvykių tuometinis Šiaulių policijos vadovas Romasis Vaitiekūnas teigė, kad tai buvo iš anksto suplanuota akcija. Kriminalistai surinko visus išsibarsčiusius daiktinius įrodymus. Šiaulių Sąjūdis atidavė filmuoto renginio kasetę. Buvo daug apklausų, tačiau rezultatas... nulinis.
Verta paspėlioti: gal taip ir turėjo būti? Kas paneigs galimybę, kad renginio organizatoriai patys „užsisakė“ tokius ryškius „fejerverkus“, pasitelkdami nesveiko suvokimo asmenis, trokštančius pasivadinti akimirkos didvyriais? Ne tuščioje vietoje tokie pamąstymai atsirado. Prisiminkime, kiek kaltinimų sulaukė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, neva „sukonstravęs“ Sausio 13-osios įvykius...
Daugiau nei metus, iki pat 1992-ųjų metų spalio mėnesį vykusių pirmalaikių rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą, LDDP politikai dešiniesiems visuomenės veikėjams ir Sąjūdžiui prikišinėjo surengus „bombelių fiestą“ Šiaulių parko estradoje.
1991-ųjų gegužės 29 dienos sprogimai ekskomunistų partijos renginyje jiems ir pasitarnavo, nes būtent LDDP priešlaikiniuose rinkimuose patyrė totalią pergalę, iš rinkėjų sulaukę mažne Konstitucinės balsų daugumos.
Belieka dėkoti Dievui, kad tą dieną prieš 30 metų rimtai nenukentėjo nė vienas žmogus. Netoli mūsų sėdėjusiai jaunai moteriai nusvilo kojos, nes vadinamoji „dūminė granata“ sprogo po jos suolu.
Estradoje buvo daug vaikų ir jie siautėjo, gaudydami vienas kitą po visą teritoriją.
P. S. Manau, kad šie jubiliejiniai prisiminimai yra gana pamokantys. Todėl šiandien labai rezervuotai stebiu Vilniuje dažomas ir perdažomas požeminių ar lauko pėsčiųjų perėjų teritorijas. Įtartina, kodėl tų, kurie niokoja vaivorykštės propaguotojų spalvas, niekaip nepagauna teisėsauga. O gal taip reikia,– kai patys paišo ir patys darko. Taip viešojoje erdvėje sukuriamas įspūdis apie neva Lietuvoje diskriminuojamus žmones...
