Naujausios
Tačiau kartais žmogaus atmintis yra neprognozuojama išdavikė: vienus išgyventus faktus „ištrina“ iš prisiminimų failo, kitus šiandieninių įvykių kontekste tiek užaštrina, kad imi ir pažeidi geležinę neviešinimo taisyklę. Taip atsitiko su 1997 metais vykusios Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos istorijomis. Pastarąsias ketinau pasilikti sau ir kitiems dviems bendražygiams, bet persigalvojau... Nuoširdžiai dėkoju abiems Sąjūdžio dalyviams, sutikusiems paviešinti tų dienų įvykius. Ačiū fotomenininkui Aleksandrui Ostašenkovui už iliustracijas, o fotografui mėgėjui Ugniui Malakauskui už meistriškai sustabdytą anuometinio mano idealizmo akimirką.
O buvo taip... 1997 metų rudenį prasidėjo Prezidento rinkimų kampanija. Dalyvavo 7 pretendentai: Valdas Adamkus, Vytenis Povilas Andriukaitis, Kazys Bobelis, Vytautas Landsbergis, Artūras Paulauskas, Rolandas Pavilionis ir Rimantas Smetona. Jie, kad taptų kandidatais, turėjo surinkti po 20 000 parašų.
Komandos labai stengėsi. Buvo suformuoti solidūs rinkimų štabai. Kaip manote, ką iš to septynetuko galėjo remti trys Šiaulių Sąjūdžio idealistai – šių eilučių autorė, buvęs Sąjūdžio tarybos vicepirmininkas Algirdas Urbanavičius ir pirmosios Sąjūdžio Tarybos narys Henrikas Karpavičius? Abu vyrai – verslo atstovai ir viena straipsnius rašanti moteriškė.
Manau, atspėjote iš karto: pirmajame rinkimų ture mūsų kandidatu, surinkęs 139 294 rinkėjų parašus, tapo Lietuvos Sąjūdžio lyderis, tuometinis Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis. Jį iškėlė prieš ketverius metus įsikūrusi partija – Tėvynės Sąjunga Lietuvos konservatoriai.
Tiesa, gal ir nebūtume taip uoliai įsisukę į šią rinkiminę kampaniją, jei ne keistas oficialiojo V. Landsbergio rinkimų štabo elgesys, kurį sudarė Tėvynės Sąjungos nariai ir įdomiai motyvuotas jaunimėlis. Šiam štabui vadovavo šviesaus atminimo žurnalistas, radijo stočių įkūrėjas Rimantas Pleikys, tuo metu buvęs Seimo nariu ir Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės Ryšių ir informatikos ministru.
Taigi, žmogus, velkantis tokį tiesioginio darbo krūvį, vargu ar galėjo pats asmeniškai daug dėmesio skirti rinkiminiam štabui. Be to, tuo metu vyko Lietuvos telekomo privatizavimo procesas, o juo ir buvo labai užimtas ministras R. Pleikys.
Todėl, susėdę vieną vakarą trise, nusprendėme Šiauliuose įkurti V. Landsbergio rinkiminio štabo paramos grupę. Juolab, kai vienas iš mūsų garsiai, kaip koks nukarūnuotojo lietuvių literatūros klasiko personažas, savanoris Juras Tarutis, pasvajojo: „Va, atvažiuos pas mane į svečius Prezidentas, atsisės prie atviro lango, išties ranką ir nusiskins obuolį...“ Šis svajoklis ir tapo mūsų grupės veiklos rėmėju. Kiti du sukūrėme alternatyvų mūsų kandidato vizitų po Šiaulių rajoną sąrašą. Pasitikėjimo nekėlė centrinio rinkimų štabo paruoštas susitikimų su visuomene grafikas. Kažkodėl ketinta profesorių tik į jį palaikančiųjų auditorijas kviesti... Manėme, kad kandidatams privalu pabendrauti ir su oponentais.
Labai neblogas derybininkas Algirdas Urbanavičius sudarė sutartį su miesto laikraščiu, kuriame iki pirmojo rinkimų turo pabaigos kiekvieną šeštadienį buvo spausdinamas teminis puslapis „Sąjūdžio aidas“. Jame skelbdavome informaciją apie kandidato V. Landsbergio susitikimus su rinkėjais, anonsuodavome renginius bei profesorių remiančių žmonių agitaciją.
Tikri idealistai buvome, nes, kai jau viską Šiauliuose suorganizavome, stuktelėjo, kad reikia patį kandidatą ir jo oficialųjį štabą apie tai informuoti. Gal jiems mūsų parama netiks?
Va, čia ir prasidėjo sunkiausias darbas. Manote, lengva pakliūti pas Seimo Pirmininką tiesiogiai, be tarpininkų? Gerai, kad pažinojau disidentą, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintoją, tiesiog V. Landsbergio patikimą žmogų Andrių Tučkų. Tai jam ir paskambinau. Papasakojau apie mūsų planus ir paprašiau organizuoti susitikimą su Seimo pirmininku.
Neilgai trukus perskambino A.Tučkus ir pranešė, kad V. Landsbergis mus priims.
Atskiro aprašymo vertas mūsų trijulės vizitas į Vilnių. Nurodytą dieną, pusvalandžiu anksčiau aš, Algirdas Urbanavičius ir Henrikas Karpavičius buvome Seimo rūmuose. Pasiėmę leidimus, nuėjome į Seimo pirmininko sekretoriatą. Čia ir prasidėjo. Sekretoriato darbuotoja apie mūsų atvykimą nieko nežinojo. Jos darbotvarkėje „jokie šiauliečiai nefigūravo“, todėl, atėjus mums skirtam laikui, moteris tiesiog fiziškai užblokavo Seimo pirmininko kabineto duris.
Logiška. Šio asmens aplinka privalėjo būti jam labai lojali, t. y. patikima ir ištikima. Priešingu atveju V. Landsbergis atlikinėtų tik išpažinčių klausytojo, o ne valstybės darbuotojo vaidmenį. Seimo vadovo sekretoriato darbuotojų nesusikalbėjimas kėlė nuostabą atvykusiems ir tuokart pademonstravo artimiausių Seimo Pirmininko pagalbininkų neorganizuotumą.
Teko vėl į pagalbą kviestis A. Tučkų. Šis, išniręs iš V. Landsbergio kabineto, pakvietė mus vidun, uoliajai sekretorei tarstelėjęs: „pirmininkas apie juos informuotas“. Mūsų remiamas kandidatas į Prezidentus buvo geros nuotaikos, pasitiko, pakvietė prisėsti ant minkštasuolio prie svečiams skirto staliuko. Ant jo stovėjo jau televizijos laidose matytas tautodailininko kūrinys – medinis Rūpintojėlis.
A. Urbanavičius ir H. Karpavičius trumpai papasakojo, ko mes čia atvykome. Prieš pradėdamas dalykinį pokalbį, H. Karpavičius pusiau juokais pusiau rimtai pareiškė pastabą kabineto šeimininkui: „Jeigu mano firmos sekretorė taip pasielgtų kaip jūsiškė šiandien, iš karto būtų atleista.“ „O ką ji padarė“, – tonu, nuimančiu įtampą, paklausė profesorius.
Kol vyrai diskutavo, kabineto šeimininkui leidus, susipažinau su ant didžiulio pasitarimų stalo išdėstytais Lietuvos regionų spaudos komplektais. Pasklaidžiau savivaldybių teritorijose leidžiamus laikraščius, kuriuose dominavo apie V. Landsbergį teigiamai atsiliepiančios publikacijos. Nustėrau, pamačiusi tokį kiekį tendencingai atrinktos informacijos. Profesorius tuo metu tikrai negarsėjo gerbėjų būriais...
Nežinojau, kaip elgtis, nes rankinėje turėjau segtuvą su iš Šiaulių apskrityje leidžiamų laikraščių iškarpomis, kuriose buvo daug kardinaliai priešingų straipsnių.
– Profesoriau, kas jums komplektuoja regionų spaudą? – atsargiai paklausiau. O jis atsakė klausimu: „Kas nors negerai?“
Nebeliko nieko kito, kaip pasakyti, kad kandidatui į Lietuvos Prezidentus pateikiama gana vienašališka informacija. Ir išsiėmusi iš rankinės parodžiau savo atsivežtąjį Šiaulių apskrityje leidžiamų laikraščių iškarpų komplektą, kur naujausia publikacija skaitytojų puslapyje vadinosi „Neklausysi, atiduosiu Landsbergiui!”. O šalia puikavosi karikatūra, vaizduojanti rėkiantį vaiką iš baimės persikreipusiu veidu.
V. Landsbergis, rimtai susidomėjęs atvežtąja medžiaga, ėmė tempti ją iš mano rankų. Bandžiau aiškinti, kad teturiu tik vieną komplektą, kopijų nepasidarėme, bet, kai profesorius pasižadėjo segtuvą su iškarpomis grąžinti, atidaviau. Iki šiol to unikalaus komplekto neatgavau, bet, tikiuosi, jis pasitarnavo kandidato ar jo komandos labui.
Esu pakankamai tiesus žmogus, todėl pasakiau, kad ant jo posėdžių stalo išrikiuotuose laikraščių komplektuose atversti ir rinkiminio štabo užsakomieji straipsniai, iliustruoti gražiomis asmeninėmis ar visuomeninės-politinės karjeros šuolį vaizduojančiomis nuotraukomis. Tokie straipsniai kampanijos metu kainavo po kelis tūkstančius litų, tačiau greta mano jam atiduotų iškarpų jie prilygo prezidentiniam portretui auksiniais rėmeliais, pastatytam... ant mėšlo krūvos.
Pastarąją repliką ir įgarsinau kandidato į Prezidentus, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko darbo kabinete. Trys jame buvę vyrai ilgokai tylėjo.
– Jeigu ir toliau taip bus vykdoma rinkiminė kampanija, jūs skaudžiai pralaimėsite, – pirmasis prabilo A. Urbanavičius.
– Už jus žmonės nebalsuos. Kardinaliai reikia keisti kampanijos organizavimo taktiką. Strateginiai dalykai jau vėluoja... – paantrino H. Karpavičius.
–Tai už ką tada žmonės balsuos? Už komunistus? – paklausė V. Landsbergis.
Dar kartą kabinete stojo nejauki tyla. A. Urbanavičius buvo drąsiausias. Jis pirmasis prabilo paaiškindamas, kad mes todėl ir atvažiavome, nes siūlome savo pagalbą.
H. Karpavičius teigė, kad privalu prognozuoti kitų šešių kandidatų žingsnius. Jis aiškino nesuprantąs, kodėl V. Landsbergio rinkimų štabas organizuoja susitikimus tik su jam pritariančiais bei palaikančiais rinkėjais.
Vadinasi, oponentų auditorijose dirbo kiti kandidatai, dar labiau aštrinantys ir taip anuomet stipriai besireiškusią neapykantą mūsų kandidato atžvilgiu.
Šiandien, prisimindama tų dienų įvykius, netikiu, kad toks įžvalgus šachmatininkas, juvelyriškai čiurlioniškų politinių variacijų virtuozas V. Landsbergis anuomet nesuprato, kad jam pasiekti pergalę prezidentinėse batalijose nebus taip lengva, kaip pavyko Tėvynės Sąjungai Lietuvos konservatoriams laimėti 1996 metų Seimo rinkimus. Nors gal ir turėjo vilties...
Išklausė mus V. Landsbergis ir pasiuntė į oficialųjį rinkimų štabą pasitarti su jame dirbančiais žmonėmis. Tegul šie paaiškina, ką šiuo metu ruošia bei pasako, kuo gali būti naudingi trys Šiaulių idealistai.
Mūsų ir kandidato į Prezidentus V. Landsbergio padėjėjas, susitikimui tarpininkavęs Andrius Tučkus paskambino į rinkimų štabą ir informavo, kas pas juos atvyksta. O ten nukakę pakliuvome į juodai komišką situaciją.
