SĄJŪDŽIO UŽKULISIAI (26)

Kitais metais Šiauliai švęs saldųjį jubiliejų. Prieš 30 metų mūsų mieste masiškai buvo surinkti miestiečių pinigai ir žadėta pargabenti 10000 tonų cukraus. „Pažadėjo – patiešijo, netęsėjo – negriešijo“ – tokia rusicizmais papuošta patarlė.

Ėjo antrieji atkurtosios Nepriklausomybės metai. Lietuvoje daug ko trūko. Rusija paskelbė ekonominę blokadą, nebetiekė naftos gaminių. Svarbiausieji maisto produktai buvo perkami prie rinkoje tuo metu cirkuliavusių pinigų pridėjus butų ūkio tarnybose arba darbovietėse dalijamus talonus ar paskyras.

Muilo, skalbimo miltelių, cukraus ir t. t. pirkimui buvo dalinami antspaudais pažymėti popierėliai. Vienam šeimos nariui – vienetas arba kilogramas. Baldams, televizoriams, juvelyriniams dirbiniams ir kt. įsigyti galiojo darbo kolektyvuose veikusių profsąjunginių organizacijų dalinamos paskyros. Ne vienas mano kartos žmogus prisimena juokingą Vilniaus gatvės bulvaro „atrakciją“, kuomet iš ten sustojusios mašinos būdavo pardavinėjamas tualetinis popierius. Ne normuotas, o kiek nori ir paneši. Ne visiems eilėje išsirikiavusiems to gėrio pakakdavo, tačiau pirmieji laimingieji keliaudavo namo pasipuošę ant virvių po 10 ar 20 ruloniukų suvertais tualetinio popieriaus „karoliais“.

Kai tuos laikus prisimenu, prieš akis iškyla vaizdas, kuomet aš dešimtmetei dukrai (o ji – Nepriklausomybės, 1990-ųjų vaikas) aiškinau, kad dabar visko yra, o kai aš buvau jos metų prie daržovių parduotuvės prieš šv. Kalėdas stovėdavo kilometrinės eilės, kad tėvai vaikams po eglute galėtų padėti mandarinų ar apelsinų. „Nesuprantu, ko jie nėjo į kitas parduotuves...“ – taip ar panašiai yra sakiusi dukra, kai tik jai primindavau savo vaikystės ir jaunystės apsiprekinimo ypatumus.

Dabar tiksliai niekas ir nebepasakytų, kaip uždaroji akcinė bendrovė „Aura“ nusprendė pasinaudoti gyventojus varginančiu deficitu. Tačiau ji pasiūlė pasaldinti šiauliečių gyvenimą ir prasidėjo masinė pinigų rinkliava. Net vienišiai 1992-ųjų vasarą užsisakė po maišą ar du cukraus ir jau svajojo, kaip virs uogienes bei kompotus.

Tačiau 1993 metų žiemai žmonės gėrybių neužsikonservavo. Žadėtasis cukrus į Klaipėdos uostą nebuvo atplukdytas. Saldžiąsias viltis sužlugdė Nepriklausomybės pradžioje suklestėję ir nepatikimus tarpininkus pasitelkę verslininkai.

Tiesa, Sąjūdžiui rašę ir būstinėje lankęsi šiauliečiai buvo konkretesni ir UAB „Aura“ vadovą Antaną Buitkų bei jo šeimos narius vadino ne pačiais švelniausiais vardais.

Keisto azarto pagauti žmonės iš darbo kolektyvų, sodininkų ar bitininkų draugijų, visos giminės surinkę tūkstančius atidavė cukrinį rojų žadėjusiems verslininkams. Artimieji persipyko tarpusavyje, kai negavo užsisakytos prekės ir prakeikė tą giminaitį, kuris anuomet tokį nuotolinį turgų organizavo.

Iki 1992-ųjų pabaigos nesulaukę cukraus, minios šiauliečių mynė juos prigavusio „uabo“, prokuratūros ir Sąjūdžio būstinės slenksčius. Žmonės skundėsi, kad UAB „Aura“ darbuotojai vis guodė ir žadėjo cukraus parvežti. Tačiau vietoje 10 000 tonų pargabeno tik keliasdešimt. Atėjusiems jo pasiimti siūlė pasitenkinti puse užsakymo, nes neva cukrus pabrango. Kas su tokiu sandoriu nesutiko, liko ir be saldžiojo, ir be pinigų.

Teisėsaugos struktūros išklausydavo besiskundžiančius ir siūlė susiburti bei išsirinkti juos cukraus byloje atstovausiančius asmenis, tuomet bus pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Sąjūdžio būstinėje žmones burti bandė atsakingasis sekretorius Zigmantas Jasas. Jis net į tuometinio Kauno politechnikos instituto vakarinio filialo auditoriją buvo sukvietęs visus nukentėjusius asmenis pasitarti, nes šiauliečiai prašė, kad Sąjūdis juos teismo procese atstovautų. 1993-ųjų birželio mėnesį UAB „Aura“ buvo iškelta baudžiamoji byla. 1 170 žmonių, praradusių pinigus ir negavusių žadėtos prekės, pasirašė raštą šalies Prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui bei generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui.

– Norėjau žmonių pagalbos šauksmą su visais parašais įteikti Vytautui Landsbergiui, bet šis originalų neėmė, o kopijų padaręs neturėjau. Vėliau Gediminas Vagnorius inicijavo Seime svarstymą tuo klausimu. Bet ir čia visi galai į vandenį, – net šiandien anuometinę situaciją Z. Jasas komentuoja liūdnu balsu, nes mažai kuo galėjo nukentėjusiems padėti.

Archyve yra išlikę žmonių kreipimaisi į paskutinę instanciją – Sąjūdį, organizaciją, kuria pasitikėjo ir kur buvo bent išklausyti ar pakonsultuoti. Radau labai įdomų raštą, kur Maskvos įmonė – tarpininkė „INTER SIGMA“ 1992-ųjų gruodžio 30 dienos raštu UAB „Aura“ vadovams praneša, kad pinigus 10 000 tonų cukraus pirkimui pervedė pardavėjui, kuris 1993 metų sausio-vasario mėnesiais privalo atplukdyti cukrų į Klaipėdos uostą.

UAB „Aura“ direktorius Antanas Buitkus sąjūdininkams pateikė rašto vertimą, kuriame nenurodoma, kelintais metais “laikotarpyje nuo sausio 25 iki vasario 23 dienos“ lauktasis krovinys pasieks uostamiestį. Šiek tiek vilties teikė paskutinysis informacijos sakinys: „Tikslią cukraus atsiėmimo iš Klaipėdos uosto datą pranešime prieš 3 dienas.“

Visi tarimaisi, kreipimaisi ir svarstymai buvo nerezultatyvūs. Cukraus pirkėjų ir UAB „Aura“ teismo procesas baigėsi nė neprasidėjęs. Neteko girdėti, kad pažadukė „Aura“ būtų bent bandžiusi bylinėtis su įsipareigojimų neįvykdžiusiais tarpininkais ar cukraus pardavėjais.

Guodžia tik vieną, jei jubiliejiniais 2022 metais besimaudydami Baltijos jūroje pajusime, kad vanduo ne toks sūrus, pafantazuokime, kad gal 10 000 tonų šiauliečiams skirto cukraus joje ištirpo...

1