Naujausios
Šia įžanga ketinu įrodyti: ne 2014-ųjų Lietuvos Respublikos Seimas komitetus „išrado“, kad nepartiniai galėtų aktyviau politiniuose procesuose dalyvauti. Tiesa, šiandien parlamentarai svarsto, ką su tuo rinkiminiu išradimu daryti, ketindami juos naikinti ar tobulinti. Tereikia pasidomėti visuomeninių procesų raida. Gal praeityje natūraliai jau buvo suformuotas koks nuolat veikiantis darinys ir jo analogams – visuomeninėms organizacijoms leisti, sudarius rinkimų komitetus, dalyvauti rinkimuose. Viskas.
Priminsiu šiauliečio dizainerio Viliaus Purono patirtį, kurią jis panaudojo, kuomet buvo išrinktas į pirmojo šaukimo Saulės miesto savivaldybės Tarybą. Tačiau, kad rinkimuose pergalė būtų garantuota, derėjo pelnyti Šiaulių Sąjūdžio Tarybos paramą. Žodis V. Puronui:
„Pirmiausia, mane turėjo remti Sąjūdis. Man jo paramą nusipelnyti buvo sunku, o jam manąją lengva dėl to, kad ilgą laiką dirbau Vykdomajame komitete, t. y. sovietinės valdžios įstaigoje. Tuomet Sąjūdžiu buvome visa Lietuva, todėl kiekvieną dieną sąjūdiečiai kreipdavosi paramos – ir dėl mitingų apipavidalinimo, ir dėl Šiaulių istorijos, ir dėl spaudos, ir kitais klausimais. Dėl manęs palaikymo per rinkimus šviesiausieji švyturiai, įsikūrę raudoname mūriuke, stovinčiame Kapsuko (dabar Aušros alėjos) ir Valančiaus gatvių kampe, susimąstė, po to ilgai ir turiningai ėmė svarstyti tinku į Sąjūdžio remtinus kandidatus, ar ne. (Iki šiol mano dalia – būti svarstomu, bet nepasirodyti protingesniu už svarstykles, nors tai ir labai sunku). Turiningieji svarstymai girgždančias svarstykles vis tik nusvėrė mano naudai. Sąjūdis nutarė mane remti. Ačiū jam.“
Gauti Sąjūdžio rekomendaciją ar pelnyti rinkiminę paramą buvo gana sunku. Juolab žmogui, kuris didžiąją gyvenimo dalį darbavosi sovietinės valdžios struktūrose. V. Puronas visada buvo matomas ir populiarus asmuo, todėl turėjo ir šalininkų, ir oponentų. Taip, beje, yra ir iki šiol. Miestiečiai myli ir gerbia Vilių. Retas kuris jį bulvare sutikęs nepasisveikina. 2020-aisiais aktyvusis kraštotyrininkas pelnė šiauliečių širdžių Garbės piliečio vardą. Na, o valdžioms ne visada už jas populiaresni patinka...
Taigi 1990 metais, savivaldos rinkimų išvakarėse, sąjūdininkai nutarė paremti savojo miesto dizainerį. Debatuose UŽ ir PRIEŠ labai padėjo tai, kad Vilius priklausė tuometinėje Šiaulių merijoje veikusiai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupei. Be V. Purono šios grupės nariais buvo Nijolė Galinienė, Petras Labanauskas, Romas Lapinskas, Aldona Ramanauskienė ir Birutė Žymantienė.
Gavęs Sąjūdžio palaiminimą V. Puronas su jam būdingu uolumu ėmė ruoštis rinkiminei kovai. Tačiau tegul tas dienas prisimena jis pats ir savo, subtiliu, jumoru paženklintu stiliumi, papasakoja:
„Agitacijai ir deputacijai ruošiausi nuoširdžiai. Su vienu gerbiamu Kalnelio kryžių meistru apsvarstėme mano galimybes, sutarėme, kad jis paagituos bendraamžes bobeles. Su stačiatikių popu – cerkvėje jis pasišnekės su savo avelėmis. Labiausiai išgąsdino mano konkurentas elektrikas, kuris pareiškė, kad jis geriau žino Kalnelio žmonių poreikius: „Per rinkimus vietiniams pijokams pastatysiu bačką alaus ir tau, Viliau, bus amba“. Vargais negalais priprašiau to nedaryti, todėl rinkimus laimėjau.
Deputatu būti – pareiga, o ne graži ir šilta vieta, skirta šviesiai sąjūdininko sėdynei. Kaip atstovausiu Kalnelio žmonėms, jei nesu jo gyventojas, kaip jų problemytes spręsiu, jų buities sąvartyną inventorizuosiu? Tik įmink – ir išsišū... iki ausų, būsiu kaltas ir dar pats sąvartyno inventoriumi tapsiu...“
V. Puronas labai atsakingai ruošėsi atstovauti savo rinkėjus. Jo rinkiminė apygarda – vienas seniausių Šiaulių mikrorajonų, vadinamasis Kalniukas. Tuo metu ne partiniai sąrašai, o asmenybės buvo renkamos, todėl kiekvienas rinkėjas žinojo, kas atsakingas už jo būtį ir buitį. Tarybos nariai dažnai susitikdavo su rinkėjais, išklausydavo jų pretenzijas, pageidavimus, siūlymus. Išradingasis dizaineris, likimo ir Sąjūdžio valia tapęs ne tik vykdomosios, bet ir atstovaujamosios valdžios nariu, mokėjo dirbti sumaniai, nes labai diplomatiškai visų kylančių problemų sprendimą peradresuodavo... patiems rinkėjams. Manau, kad ne vienas vyresniosios kartos atstovas prisimena ir galėtų patvirtinti šį Viliaus pasakojimą:
„Kalnelio komiteto gimimas. Pradžia paprasta ir geniali – deputatinių pažadų ir galimybių inventorizavimas. Sukviečiau mielus Kalnelio gyventojus į „Stumbro“ gamyklos salę, į susitikimą su manimi – jų išrinktuoju. Mano rinkėjai nežinojo, kad atsivedžiau drg. Zigmą Kavaliauską, statybos inspektorių iš statybos ir architektūros skyriaus, visų privatininkų patroną ir baubą – nagi, karkite ant jo kates! Pristačiau, o pats atsisėdau už tuščio prezidiumo stalo. Po trumpos Zigmo kalbos – išsiveržė mano rinkėjų nuoskaudos už visą sovietmečio laikmetį, tik laikykis, brolau! Klausimai ir šūksniai pabiro iš visų kampų. Zigmui karšta, o aš pradėjau Kalnelio deputato pareigas eiti, t.y. žymėtis, kas salėje aktyviausiai reiškiasi, kas garsiausiai šaukia. Kai suskaičiavau pirmuosius penkis, buvau ramus, žinojau, kaip elgtis toliau. Naudojau taktiką, kurią naudodavo visi sukilimų malšintojai: pradžioje nustatyti maišto organizatorius, vėliau juos neutralizuoti.
Leidęs savo mieliems rinkėjams išsilieti, autoritetingai atsistojau, ir perėmiau iniciatyvą į tvirtas pirmosios kadencijos deputato rankas: „Dabar valdžia – mūsų, tai yra – jūsų, mieli Kalnelio žmonės. Jei aš, Vilius, spręsiu jūsų kasdienybę – susivelsiu kaip višta pakulose. Pats nemoku gyventi – kaip jums patarsiu? Siūlau sudaryti Kalnelio komitetą iš tų, kuriems problemos skaudžiausios, kurie jas supranta, kurie saviškiai, kurie pažįstami, kurie neišduos. Jie išspręs visa tai, ką jokios valdžios nepajėgs, o miesto lygio klausimus spręsime valdžios kabinetuose. Siūlau į komitetą šiuos penkis žmones. Kviečiu čia, ant scenos. Pasiūlykite dar du. Dabar balsuosime. Kas už? Kas prieš, kas susilaikė? Sveikinu. Visiems dėkoju už susitikimą. Viso gero, o naujasis komitetas pasilieka.
Susėdome, sušnekome. Prieš mane – normalūs, padorūs, veiklūs žmonės. Paaiškinau: „Aš Kalnelyje esu laikinas, jūs – nuolatiniai. Svarbu, kad savivaldos sistema, kurią susikursime, gyvuotų ir po to, kai deputatu nebebūsiu. Pasiskirstėme pareigomis. Kalnelio komitetas atsidarė nuosavą banko sąskaitą, ėmėme reguliariai susitikinėti. Komitetas buvo darbingas ir gyvybingas visą mano kadenciją ir dar gerokai po jos – malonu prisiminti. Nežinau, ar kiti kolegos deputatai naudojosi tokia savivaldos forma ir rinkėjų parama, kai spręsdavo buitines ir ūkines smulkmenas.“
Kiek patyriau, kiti pirmojo šaukimo Šiaulių savivaldybės tarybos nariai tokia savivaldos forma nesinaudojo. Vėlesniais metais vis labiau buvo pamirštama ir savivaldos sąvoka, nes valdžia buvo vis tvirčiau centralizuojama sostinės pareigūnų rankose.
Tačiau V. Purono patirtis, prieš 30 metų taikyta telkiant žmones jų pačių problemoms spręsti, galėtų būti sugrąžinta šiandien, kai Seime sukurta darbo grupė imasi peržiūrėti rinkimų sistemą.
Dabartiniame Vietos savivaldos rinkimų įstatyme visuomeninių rinkimų komitetų veikla reglamentuota labai biurokratiškai, nes tokie dariniai sukuriami laikinai egzistencijai – rinkiminės kampanijos laikotarpiui. Pasibaigus rinkimams jie automatiškai panaikinami. Tie vienkartiniai dariniai neturi nuolat veikiančių struktūrų, stabilaus, tarkime, bent 1000 narių skaičiaus, sąskaitų ir kitos atributikos, suteikiančios pasitikėjimo atstovaujamosios valdžios dariniu ir garantuojančios atsakomybę už savo pasiūlytus bei išrinktus kandidatus.
Taigi Šiaulių visuomenės ir politikos veikėjo V. Purono patirtis municipalinėje veikloje 1990–1995 metais yra rimta nuoroda Seimo darbo grupei, besiruošiančiai reformuoti rinkimų sistemą. Žemiausioje savivaldos grandyje – seniūnijose ar seniūnaitijose – nuolat veikiančios asociacijos, bendruomenės galėtų įsteigti visuomeninius rinkimų komitetus ir ne formaliai biurokratiškai, o realiai ugdytų žmonių pilietiškumą. Gal jau metas pasitikėti žmonėmis ir leisti jiems patiems spręsti laikmečio iškeliamas problemas, laimėjus atstovaujamosios valdžios mandatus. Visų lygių rinkimuose: savivaldos, Seimo, Europos Parlamento.
Informacija besidomintiems: V. Purono įkurtas Kalniuko komitetas aktyviai veikė iki 2002 metų. Jo pirmininkas Algirdas Čepreckis dalyvavo vietos savivaldos rinkimuose Lietuvos Dešiniųjų Sąjungos sąraše. Pats, būdamas nepartinis, privalėjo rinktis kurios nors politinės organizacijos sąrašą, nes visuomeniniai rinkimų komitetai atsirado tik po 12 metų.
Negaliu pamiršti vieno to meto Šiaulių savivaldybės darbuotojo žodžių. Pamatęs Prisikėlimo aikšte merijos link spėriu žingsniu skubantį A. Čepreckį, susirūpinęs ištarė: kokios vėl problemos Kalniuke?
Štai taip XXI amžiaus pradžioje buvo vertinamas viešojo intereso gynėjas, kurio veiklos startą davė V. Puronas dar praėjusio šimtmečio paskutiniajame dešimtmetyje.
Kuo pradėjau, tuo ir baigiu: dabartis be praeities tiesiog... neegzistuoja. Tereikia šiandien gerąsias patirtis pritaikyti ateičiai.
