SĄJŪDŽIO UŽKULISIAI (21)

Atėjo metas išpažinčiai. Ankstesnėse prisiminimų dalyse pasisakiau, kad, dirbdama Šiaulių Sąjūdžio būstinėje, esu naudojusis telefonine teise, kuomet reikėjo sovietinius biurokratus jų pačių metodais „paauklėti“. Pravertė asmeninė patirtis, nes iki Atgimimo dirbau tokiose įstaigose, kur vadovai mokėjo „parodyti valdžią“ ar „pastatyti į vietą“ savo pavaldinius. Pasirodo, buvau labai imli stebėtoja, kaupianti įgūdžius ateičiai.

Atkūrus Nepriklausomą Lietuvos Respubliką, keitėsi Sąjūdžio veikla. Reikėjo padėti Aukščiausiajai Tarybai, jos patvirtintai Vyriausybei formuoti įvairias ūkio valdymo bei administravimo struktūras. Buvo pasitelktos vietinės Sąjūdžio Tarybos. Pastarosios visuose miestuose ir rajonuose turėjo veikiančias organizacijas, pirmines rėmimo grupes, įsikūrusias darbo kolektyvuose. Jose buvo platus aktyvių, kompetentingų žmonių ratas, kuriuos pažinojome konkrečiuose darbuose, visuomeninėse akcijose ir pan.

Į Šiaulių Sąjūdžio būstinę ateidavo žmonės, susiradę darbus Krašto apsaugos departamente, Valstybės kontrolėje ir kitose įstaigose. Jie prašydavo rekomendacijų, kurių reikalaudavo būsimieji darbdaviai.

Rašyti rekomendacijas kandidatams į jaunos Nepriklausomos valstybės administravimo struktūras buvo be galo sunkus ir atsakingas darbas. Bent man.

Rekomendaciją privalėjo pasirašyti du asmenys – Sąjūdžio Tarybos pirmininkas ir atsakingoji sekretorė. Atsisakydavau tai padaryti, jei nepažinodavau į kokias nors pareigas pretenduojančio žmogaus.

Tuometinis Šiaulių Sąjūdžio Tarybos pirmininkas Algirdas Urbanavičius pykdavo ir bardavosi, sakydamas, kad atnaujinamos senosios valstybinės struktūros, formuojamos naujos, trūksta žmonių, o aš principus rodau.

Ir anuomet, ir dabar, esu įsitikinusi, kad negalima forsuoti įvykių, nesąžiningai elgtis ir paskubomis rekomenduoti žmogų į pareigas, nuo kurių priklauso daugelio piliečių, o gal ir visos šalies likimas. Neatsakingai elgiantis, situacija greitai tampa nebekontroliuojama. Į įtakos postus ima pretenduoti grupės draugų. Savi stumia savus.

Stebėdami šios dienos įvykius, galėtume įtarti, kad stovėję prie Nepriklausomybės ištakų skubėjo, atrankos būdavo gana chaotiškos.

Suprantu, kad bandydama elgtis sąžiningai ir pasirašydama rekomendacijas tik tiems, kurie, mano įsitikinimu, nepadarys gėdos nei rekomendavusiam, nei valstybei, pralaimėjau. Buvo daug apsukruolių. Be to, valdžios galios žmones labai pakeičia.

Sutikau nemažai žmonių, kurie atlaikė išbandymus pinigais, tačiau įvairiuose valdžios postuose patirtam sprendimų įtakojimo „kaifui“ nepasidavė tik keletas...

Iki šiol prisimenu tuos tikrai vertus žmones, kurių rekomendacijoms pritariau. Vienas jų, kai pasakiau, kad apie jį rašysiu tiesiai paklausė: „O ką tu darytum, jei aš būčiau prisidirbęs?“ Neturiu atsakymo.

Šviesaus atminimo Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Uoka, tapęs Valstybės Kontrolieriumi, pats asmeniškai važinėjo po Lietuvą ir, susitikinėdamas su Sąjūdžio žmonėmis, ieškojo darbuotojų. Kelmiškiai sąjūdininkai jam pasiūlė teisininkę Virginiją Pliuščiauskienę, mes – tiesiog kompiuterines smegenis turėjusią buhalterę Eleną Jansonienę.

Naujai paskirtas Saugumo departamento Šiaulių apskrities vadovas Saulius Krugiškis, kol struktūrai nebuvo rastos patalpos darbui, sėdėdavo Sąjūdžio būstinėje. Žodžiu, turėjo labai patogias veikimo sąlygas: informacijos į valias ir jokių pasiklausymo įrangų!

Daugiausia darbuotojų jaunai valstybei anuomet reikėjo pasienio apsaugos bei besiformuojančių muitinių sistemoms. Pastarosios ieškojo patikimų žmonių, o šiems trūko darbo, nes ekonominės blokados sąlygomis daug Lietuvoje veikusių įmonių bankrutavo. Šiaulių Sąjūdžio būstinė tapo rekomendacijų rašymo cechu, o su tuos dokumentus gavusiais įvairiausių situacijų nutikdavo.

1991-ųjų gegužės 21 dieną Sąjūdžio būstinėje suskambo telefonas. Ragelyje išgirdau Joniškio rajono Kalvių posto pasienio tarnybos kario Antano Abromavičiaus balsą. Prisistatęs, paaiškino, kad jų postą užpuolė nuo Rygos pusės atvažiavę omonininkai. Ši rimta situacija buvo kiek kuriozinė: vyras rekomendaciją buvo gavęs iš Šiaulių Sąjūdžio. Būstinės telefoną žinojo mintinai, o savo tiesioginių vadų koordinačių neturėjo arba neprisiminė. Skubiai raportavo, kad, pasienio saugotojai pabėgo iš posto, pasislėpė pas vietinį gyventoją ir naudojasi jo telefonu. Liepiau ten ir likti. Užsirašiusi karius priglaudusiojo telefono numerį, ėmiau ieškoti vadų, galinčių paaiškinti, ką daryti.

Lietuvos sienas tuo metu saugoję žmonės buvo beginkliai. Jie neturėjo nė menkiausios galimybės apsiginti arba bent į orą pykštelėti.

Suradusi pasienio tarnybos vadovybę, pranešiau, kas nutiko ir kur yra jų pareigūnai.

Tą kartą apsieita be aukų ir materialinių nuostolių. Tačiau po trijų dienų sovietiniai baugintojai grįžo ir sudegino Kalvių postą. Gal girtos užpuolikų smegenys taip sumąstė, kad, gąsdindami pasieniečius, išprovokuos ginkluotą konfliktą arba privers Lietuvos gyventojus nebetikėti Nepriklausomybe.

Po pranešimų apie neramumus Lietuvos pasienyje ir 1991 metų liepos 31-ąją įvykdytų žudynių Medininkų muitinėje pastebėjau, kad padaugėjo prašančių rekomendacijų į pasienio tarnybą.

Vieną labai patikimą žmogų į Muitinių departamentą rekomendavau pati, nors teko panaudoti ne tik rimtą „telefoninio skambučio presingą“, bet ir „prisidengti“ Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nario Algimanto Sėjūno padėjėjos pareigomis. Pirmą ir paskutinį kartą. Todėl atleisk, signatare. Tas rekomenduotasis nei mums, nei Lietuvai gėdos nepadarė.

O buvo taip. 1991-ųjų rugpjūčio 1 dieną sąjūdininkas, pavadinkime jį Aldu, nes pageidavo likti anoniminiu šios istorijos herojumi, atėjęs į būstinę, prisipažino, kad jį, įmonei bankrutavus, atleido iš darbo.

Pažinojau tą žmogų, todėl nutariau patikrinti, ar nebijos ir pasiūliau prašytis į muitinę. Dar pažadėjau rekomendaciją parašyti. Sutiko. Sutvarkė reikiamus dokumentus. Rekomendavome. Tačiau jam nepasisekė – nepriėmė ir nepaaiškino, dėl kokių priežasčių.

Ryžausi paskambinti pirmajam Muitinės departamento direktoriui Valerijonui Valickui. Prisistačiau esanti signataro Algimanto Sėjūno padėjėja ir paprašiau priimti į darbą Šiaulių Sąjūdžio rekomenduojamą vyruką. Po mudviejų pokalbio departamentas nuomonę pakeitė. Sąjūdininkas Aldas gavo norimą darbą.

Iki šiol tebevadinu jį Sąjūdžio muitininku, nes vyras mažne legenda tapo. Kiekvienos atestacijos metu, kuomet atestacinė komisija vartydavo jo asmens bylą, vis keisdavosi profesinių žinių tikrintojų veidai, kai tik pamatydavo prie prašymo priimti į darbą įsegtą Sąjūdžio rekomendaciją. Joje, be abejonės, buvo surašyta tiesa apie žmogų: reiklus, sąžiningas, teisingas...

Trylika metų muitininkas Aldas dirbo įvairiuose Lietuvos Respublikos muitinės postuose. Ir kiekvienos atestacijos metu dėl tos rekomendacijos jam kildavo neatestavimo grėsmė. Taip teigiu, nes ne kartą, pasitelkus įtakingus asmenis, teko šitą žmogų ginti. Tarkime, buvusi Šiaulių merė Vida Stasiūnaitė irgi yra kalbėjusi su tuometiniu Šiaulių muitinės vadovu Vytautu Breduliu, kad išsaugotų Sąjūdžio į tokį atsakingą postą siųstąjį... Ir dar atsisveikinimo su žuvusiais Medininkų vyrais dienomis. Tačiau mūsų valstybės istorinė raida pateikė formalią muitininko Aldo atleidimo iš tarnybos priežastį.

2004 metais, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, sumažėjo muitininkų poreikis, tai pirmiausia atleido neturinčius aukštojo išsilavinimo ir nestudijuojančius.

Taip Muitinės departamentas pagaliau atsisveikino su bene vieninteliu šioje struktūroje likusiu Sąjūdžio rekomenduotuoju...

Paskutinysis atvejis, susijęs su rekomendacijomis, ištiko mane 1997 metais, kai, susikūrus Specialiųjų tyrimų tarnybai, susitikau su šios organizacijos Šiaulių skyriaus vadu Romualdu Rutkausku. Jis, išklausęs informaciją apie mano pasiūlymus, ėmė klausinėti, ką manau apie jo turimus kandidatus. Maniškiai netiko. Pasirinko savus. Džiaugiuosi, kad į tą kontorą, tuomet neoficialiai vadintą ekskomisarų-senjorų biuru, nepateko padorūs žmonės, kurie, Sąjūdžio rekomenduoti, puikiai tarnavo Krašto apsaugos struktūrose, Valstybės kontrolės padaliniuose, o dabar ir NATO.