Sąjūdžio užkulisiai (19)

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Visų, perskaičiusių šią prisiminimų dalį, prašau– tik nesakykite, kad nemyliu Lietuvos. Net ir labiausiai ant valdžios supykęs žmogus neturi teisės nekęsti savo valstybės. Nes ji – tai mes visi. O jei išsirenkame tokius, kuriais džiaugiamės tik vieną rinkiminę naktį, ne Lietuvos valstybė yra kalta. Mes patys balsuojame už tuos, kuriems labiau rūpi nedidelės partnerystės, tokio pat mažumo narkotinių medžiagų dozės ar begalinis socialinių lyčių skaičius. Valdžios galias gavę ir nekenčiantys savo valstybės gyventojų man primena tuos okupacinės Lietuvos kolaborantus, kurie taip uoliai tarnavo Maskvai, kad gynė tik savo kailį bei kėdes po minkštąja kūno dalimi. Paprastas žmogus jiems buvo bevertis. Ar grįžtame ATGAL?

Sunku paaiškinti, kodėl tokia įžanga. Gal kad valdžios žmonės ir Sąjūdžio eiliniai turi skirtingas prioritetinių klausimų skales. Ir sovietinė, ir Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valdžios labai panašiai vertina vadinamuosius afganus – Afganistano karo veteranus, parsivežusius į Tėvynę fizines ar dvasines negalias. Klausiu, ar daug kas mena tuos, kurie „parkeliavo“ namo lietuvio protui nesuvokiamose „pakuotėse“ – neobliuotų lentų dėžėse, kuriose buvo raudoni karstai... Šiurpstu rašydama. Kai vieno į Šiaulių apskritį jau Sąjūdžio laikais ir šios organizacijos narių reikalavimu parvežtojo palaikai buvo perkelti iš raudonojo karsto į lietuvišką, ant sovietinio pagalvėlės liko didžiulė kraujo dėmė. Toks jausmas, kad juos tik žuvusius ir guldydavo į paskutinįjį šio pasaulio „namelį“... Ar mirusieji kraujuoja?

Visų Sovietų Sąjungoje buvusių respublikų jaunuoliams okupantai skyrė vieną likimą – jie privalomąją karinę tarnybą atlikdavo toli nuo savo Tėvynės. Į sovietinius „rekrutus“ pakliuvę jaunuoliai kęsdavo nežmoniškas, ne kiekvienam pakeliamas patyčias ir fizinius žalojimus.

Į Atgimimą pakilusioje Lietuvoje įsikūrė kareivėlius ginantis Motinų Sąjūdis. Šiauliuose pradėjo veikti prie Sąjūdžio tarybos įkurta kareivėlių reikalų komisija. Joje dirbo Birutė Žymantienė, atsakinga už informacijos bei kontaktų viešinimą, Arvydas Mockus, turėjęs kaupti statistinius duomenis, kiek jaunuolių atsisako tarnauti sovietinėje kariuomenėje, advokatas Kęstutis Urbaitis, konsultavęs teisiniais klausimais, Kazimieras Alminas, kuravęs psichologinės pagalbos teikimą šeimoms, kurių vaikai susidūrė su sovietinės karinės tarnybos žiaurumais, Žilvinas Razminas, okupacinės kariuomenės karinių bilietų surinkimo akcijų organizatorius. Šios komisijos sprendimu buvo siūloma drausti visus šauktinius.

Šiaulių Sąjūdžio Tarybos atstovai sulaukdavo daug pranešimų apie jaunuolių kankinimus sovietinėje kariuomenėje. Po kiekvieno paaiškėjusio fakto kreipdavomės į Maskvos deputatus, o Šiaulių karinio komisariato vadovas komisaras Gliznuca jau buvo pradėjęs slapstytis, kai išgirsdavo, kokiu klausimu pas jį ateina Sąjūdžio delegacija.

Iki pat Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo sovietai rengė baudžiamąsias akcijas: ieškojo, persekiojo bei gaudė tuos, kurie atsisako tarnauti sovietinėje kariuomenėje ir slapstosi. Kuršėnuose vieno daugiabučio gyventojai sutartinai slėpė savo kaimyną, kad jo rekrutų gaudytojai nesurastų. Ši istorija tebėra gyva vieno jos dalyvio mediko Prano Andriuškevičiaus atmintyje.

Daug struktūrų ir pavieniai žmonės visokiais teisėtais būdais stengėsi apsaugoti Lietuvos jaunuolius: medikai padėdavo „rasti“ tinkamą diagnozę, stojant į aukštąsias mokyklas, kad išvengtų karinės tarnybos, pirmenybė pagal nerašytas taisykles būdavo suteikiama vaikinams. Prasidėjus Atgimimui, dažną iš mūsų šalies į sovietinę karinę tarnybą pakliuvusį žmogų vadino tiesiog... „naciu“. Įdomu, ar ne iš čia ir tūla Makaraitytė leksiką paveldėjo?

Šiaulių Sąjūdžio Taryba, jos įsteigtos komisijos nariai dalyvaudavo pačiose skaudžiausiose palydėtuvėse, kuomet į Šiaulių apskritį grįždavo cinkuotas karstas, paskutiniajam atsisveikinimui pargabenantis jauno žmogaus palaikus iš bet kurio sovietinės valstybės kampelio ar užsienio. Būtų pravartu sužinoti, ar turime tikslią statistiką, kiek Lietuvos okupacijos metais svetimoje kariuomenėje žuvo mūsų šalies jaunuolių?

Į Lietuvą iš tolimojo Afganistano buvo parvežti 97 mūsiškiai. Per dešimtmetį (1979–1989) svetimame krašte dėl mums nesuprantamų papročių, tradicijų ar tikėjimo žuvo beveik šimtas mūsų valstybės piliečių. Skaičiuojant nuo bendro Lietuvos gyventojų skaičiaus tas 100 žuvusiųjų prilygsta maždaug 10 000 JAV kritusiųjų. Irgi nuo bendro Amerikos gyventojų skaičiaus.

Žuvusiųjų palaikus anuomet į gimtuosius namus Lietuvoje parlydėdavo stipri apsauga, kuri neleisdavo tėvams, broliams ar seserims atsisveikinti su savo šeimos nariu, tačiau uoliai drožė valdiškas kalbas ir dovanojo kraujo spalvos t.y. „Raudonosios žvaigždės“ ordinus.

Todėl nenustebau, kai buvusi Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė „suorganizavo“ ąžuolyno pasodinimą Afganistane. Tuščias pasidemonstravimas ir milijonų patratinimas. Na, neauga šitie medžiai tokioje žemėje. Bent Lietuvoje reikėjo ąžuolų girią pasodinti. Ir visas „misijas“ Afganistane primintų, ir ten žuvusių vaikų tėvams būtų prie ko prisiglausti. Sako, kad tų medžių kamienai teikia stiprybės ir sugeria svetimą skausmą...

Tik neklauskite, kas iš to ąžuolyno šiandien likę... Tikiu šių dienų taikdario pasakojimu, kad neišgyveno Afganistane mūsų krašto galiūnai. Sunyko stovėdami arba buvo nusilaužti lazdoms...

Man ąžuolyno neįprastoje klimato bei geografinėje zonoje likimas primena Lietuvos piliečių likimus, kuriuos okupacinė valdžia išsiuntė į Sovietų sąjungos kariuomenę ar jos interesų karą. O grįžusius cinkuotuose karstuose anuomet „nurašė“ okupacinė, dabar – savos valdžios...

Tiek pat kiek žuvusiųjų Afganistane, į Tėvynę grįžo netekę rankų ar kojų, neregintys ir kt. sužaloti. Patyrusiųjų psichologines traumas niekas neskaičiavo tuomet, neskaičiuoja ir dabar... Jie nepasakoja apie tą „ne savo šalies“ karą.

Tik kartą, labai specifinėmis sąlygomis išgirdau pro sukąstus dantis iškoštą prisiminimą: „Mes nemokėjome šauti į žmogų. Kol supratome, kad jei nešausime mes, jie nedels...Būdavo važiuoji į kokią nors karinę operacija ir matai, kad sujudėjo krūmai. Tai ir varome iš automatų serijomis, kol tas krūmas nuvirsta ant žemės...O ten nieko nėra. Vadinasi, tik vėjas judino...“

1991-ųjų sausio agresijos metu afganai atėjo į Aukščiausiąją Tarybą ir tapo jos gynėjais. Pastarųjų irgi niekas neskaičiavo. Vardan tiesos, verta priminti, kad aštuoni iš jų yra apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais.

Neramumai Afganistane tęsiasi iki šiol. Kariai iš įvairių pasaulio šalių dalyvauja taikos palaikymo misijose. Esu girdėjusi pasakojimų, kaip yra „aprūpinami“ amunicija bei „saugomi“ mūsų kariai. Jei koks neįtikėtino sąžiningumo auditorius atliktų TIKRĄ patikrinimą, kur ir kaip tose misijose leidžiami pinigai, visi suprastume, kodėl žūva ir pamirštami tik eiliniai. Karštųjų pasaulio taškų strategai ir kurstytojai tampa milijonieriais...

Baigdama pirmąją, įžanginę pasakojimo apie 1979–1989 metų laikotarpio karą Afganistane, pateikiu kraupią statistiką, kiek jame žuvo mūsų valstybės piliečių: 1979– 9, 1980 – 14, 1981 – 10, 1982 – 6, 1983 – 4, 1984 – 10, 1985 – 8, 1986 – 11, 1987 – 16. 1988 – 9 (afgano Vyto Lukšio surinkti duomenys).

Sovietmetyje kiekviena šeima, auginanti sūnų, bijojo jo karinės tarnybos kariuomenėje. Kiekvienos palydos į ją asocijavosi su galimu pasiuntimu į Afganistaną. Didžioji dauguma okupuotos Lietuvos gyventojų nė nesvarstė, kad tai yra ne šiaip sau „svetimas“ karas, o kišimasis į kitos šalies vidaus reikalus. Niekas, manau, negalvojo, kad 1978 metais sovietinių dalinių įvedimas į šią valstybę įžiebs pasaulyje iki šiol tebesitęsiantį karinį konfliktą.

Afganistano karas vyksta jau daugiau nei 40 metų. Neigiamas požiūris į jį skaudžiai paliečia pačius jame dalyvavusius ir žuvusiųjų artimuosius. Užaugo Nepriklausomybės vaikų karta. Nemažos dalies jų kasdienio gyvenimo prioritetinio sąrašo viršūnėje – asmeninė gerovė šiandien ir visada, o ne kažkokie kelių dešimtmečių senumo įvykiai. Tačiau be praeities atsiminimo, jos analizės bei deramo įvertinimo, neįmanomas dabarties suvokimas ar prasmingos ateities kūrimas. Niekas iš nieko neatsiranda ir niekur be pėdsakų neišnyksta. Taip berods pats Niutonas aiškino...

Aš esu Sąjūdžio žmogus ir negaliu pamiršti vienos skaudžios 1989 metų istorijos. Jos herojė – Motina. Ji buvo dažna Šiaulių Sąjūdžio būstinės lankytoja, pasidalinusi su mumis neslopstančia savo širdies gėla...

Šiaulių Ginkūnų kapinėse pats gyvenimas suformavo labai realistišką vizualinę paralelę: prieš dailininko, politinio kalinio Gedimino Tamošiūno sukurtą simbolį – randuotą begalinių mūsų Tautos kančių Kryžių stovi tamsaus akmens paminklas. Nuo jo į baltąjį Kryžių žvelgia iškaltas jauno vaikino Kęstučio Galinausko atvaizdas. Tai tarsi sustabdyta skaudi Lietuvos istorijos akimirka, kurios kaltininkai – mūsų valstybę okupavusi Sovietų sąjunga ir ją palaikę vietiniai kolaborantai.