Naujausios
Mokymai prilyginti universitetui
Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursų atidarymo šventę daudytės garsais pradėjo muzikos pedagogas Arūnas Stankus. Kursuose jis mokys dalyvius groti pučiamaisiais instrumentais.
Maršą sugrojo bandonijos mokytojas Albinas Batavičius.
Kelmės kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas pasidžiaugė, kad prieš 34 metus prasidėjusi legenda tęsiasi iki šios dienos ir kaip jos autorių bei mokslinį vadovą pristatė profesorių Romualdą Apanavičių.
Jis pasidžiaugė, jog Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai išliko iki šiol. Kad jie įsitvirtino Kelmės žemėje nulėmė teigiamas tuometinės valdžios požiūris. 1988 metais Kelmės rajono partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi dirbo Zenonas Mačernius. Jis pritarė etnokultūros puoselėjimui. O kultūros darbuotojai su entuziazmu kursus organizuoja iki šiol. Ir nė vienais metais juose netrūksta dalyvių.
Panašius kursus jau kiek vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bandyta pradėti rengti Biržuose, bet rajono vadovai neparėmė ir tradicija nutrūko.
Bandyta surengti ir Marijampolėje. „Bet ten reikalas išsisprendė suvalkietiškai. Žmonės pagailėjo pinigų – 10 rublių. Sakė mokėti daug, o ką mes už tai gausim“, – pasakojo R. Apanavičius.
Kursų pavyzdys nusižiūrėtas iš skandinavų. Ten taip pat nedideliuose miesteliuose rengiami panašūs etninę kultūrą puoselėjantys kursai. Stokholme ar Helsinkyje niekas tokių kursų nerengia. Kad geriau įsiklausytų į savastį žmogus turi atsitraukti nuo civilizacijos, įsigyventi bendraminčių būryje.
Taigi, ir Lietuvoje pasirinktas ramus, nuošalus miestelis. Dėl galimybės rengti kursus anuomet rungėsi Kelmė ir Šilalė. Nurungė Kelmė, nes čia jau buvo susiklosčiusios etnokultūros puoselėjimo ir sklaidos tradicijos. Be to, nulėmė ir patogesnė geografinė padėtis. Į Kelmę iš visų Lietuvos kampelių nėra labai toli ir patogu atvažiuoti.
Šiemet lankyti kursų praktinius užsiėmimus ir paskaitas užsiregistravo 150 žmonių.
Didžiausias antplūdis buvo 1989 – aisiais, kai į Kelmę suvažiavo beveik tūkstantis dalyvių ne tik iš įvairių Lietuvos regionų, bet ir iš aštuonių užsienio šalių.
Kursai, pasak R. Apanavičiaus, naudingi ir tuo, jog paskaitas ir praktinius užsiėmimus lankantys dalyviai gauna sertifikatą, kuris užskaitomas kaip kvalifikacijos kėlimas. Dalyviai čia sužino tiek daug, kad gautas žinias ir praktinius įgūdžius galima prilyginti intensyviam universiteto kursui.
O jų organizatoriai kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas ir Etninės kultūros bei tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Bandzienė, pasak R. Apanavičiaus, verti Jono Basanavičiaus premijos.
Kursų dalyvius sveikino rajono savivaldybės tarybos narys Zenonas Mačernius, Kelmės seniūnas Romas Atkočaitis, pastebėjęs, jog kursuose mažėja jaunimo, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Justina Zaleckienė.
Unikalūs ilgaamžiškumu ir įvairove
Smuikavimo kursų dalyvius mokanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vyriausioji mokslo darbuotoja etnomuzikologė doc. dr. Gaila Kirdienė džiaugėsi, jog Kelmė primena tikruosius namus, nes čia iš organizatorių patiria daug globos, rūpesčio, širdies gerumo. Linkėjo neprarasti žemaitiško pastovumo, užsispyrimo, įsišaknijimo.
Etnomuzikologė pastebėjo, jog Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai – unikalūs savo ilgaamžiškumu ir įvairove. Čia galima išmėginti daugybę įvairiausių amatų.
Šiemet kursuose veikia net 22 sekcijos: smuikavimo (vadovė etnomuzikologė doc. dr. Gaila Kirdienė), kankliavimo (vadovė muzikos pedagoge Aušra Vilimaitė – Karyznienė), armonikos (vadovas muzikos pedagogas Osvaldas Gerbenis), piemenų pučiamųjų instrumentų (vadovas muzikos pedagogas Arūnas Stankus), žemaitiško dainavimo (vadovė Dainora Petrikienė), apeiginio giedojimo (vadovės Danutė Anankaitė ir Jolanta Kažukauskienė), folkroko vadovas – kompozitorius, atlikėjas, muzikos pedagogas Jonas Chockevičius), šokių ratelių ir žaidimų (vadovė choreografė Dijana Bakšienė), karpinių (vadovė tautodailininkė, meno kūrėja Nijolė Rimkienė), kaukių drožybos (vadovas tautodailininkas, meno kūrėjas Eugenijus Arbušauskas), lazdų drožybos (vadovas Mečislovas Ežerskis), akmens tašymo (vadovas tautodailininkas, meno kūrėjas Valdas Bandza), pynimo iš šiaudelių (vadovė tautodailininkė Kornelija Lopetienė), pynimo iš vytelių (vadovė tautodailininkė Lina Grigalauskienė), žolynų rišimo ( vadovas dailininkas, floristas Evaldas Jasiūnas), audimo staklėmis (vadovė tautodailininkė Onutė Butvilienė), juostų audimo (vadovė tautodailininkė Loreta Račkauskienė), folklorinio kostiumo detalių siuvimo (vadovė dailės pedagogė Irena Arlauskienė), riešinių mezgimo (vadovė tautodailininkė Jolanta Gečienė), lininių drabužių siuvimo (tautodailininkė Justina Žebelienė), molio lipdymo ir žiedimo (vadovės dailės pedagogė Lina Užomeckienė ir keramikė Audronė Šlyterienė) ir tradicinės juvelyrikos (vadovė juvelyrė Dovilė Norbutaitė).
Kursų organizatoriai Nomeda Bandzienė ir Osvaldas Gerbenis pristatė kursų moktojus, padovanojo jiems pievų gėlių puokštes.
Jau pirmąją kursų dieną vyko Romualdo Apanavičiaus paskaita „Aukštaičiai ir žemaičiai. Kas juos sieja ir skiria etnomuzikologijos ir antropologijos mokslų duomenimis“.
Etnologė Eglė Alenskaitė pateikė pranešimą“ Jaunius Vylius. Tautosakai pašvęstas gyvenimas.“
Dr. Gaila Kirdienė skaitė paskaitą „Bandonijos ir koncertinos 1992 – 2022 tarptautiniame instrumentinio folkloro festivalyje „Griežynė“.
Vyko edukaciniai mokymai sekcijose. Koncertavo Vilniaus tradicinė kapela „Duja“.
Reklama: sgakademija.lt
