Naujausios
Klevas su šaknimis tapo skulptūra
Folkloro festivalis „Ir pajauga žali leipa“ prasidėjo Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo detalės – delmonų paroda Kelmės kultūros centro Juozo Liaudanskio galerijoje.
Vėliau festivalio dalyviai pakviesti į Kelmės evangelikų liuteronų bažnyčios parkelį, kur atidengta radviliškiečio tautodailininko medžio drožėjo Eugenijaus Arbušausko medžio skulptūra.
Kelmės mieste per Akmentašių simpoziumus sukuriama daug akmens skulptūrų, kurios puošia miesto erdves. Tačiau Kelmės seniūnui Romui Atkočaičiui kilo mintis miesto centre esantį parkelį papuošti medžio skulptūra.
Tai progai labai tiko folkloro festivalis „Ir pajauga žali leipa“. Parkelio centre stovėjo senas, storakamienis, bet jau nudžiuvęs klevas. Ekspertai šį klevą buvo įvardiję kaip avarinės būklės. Gal pavyktų išskaptuoti jo vidų ir padaryti kokią žaidynę miesto vaikams? Tačiau pakviesti aukštalipiai apžiūrėti tikrąją medžio padėtį konstatavo, jog medžio sienos dar gana storos ir tvirtos. Todėl, nupjovus viršūnę su nudžiuvusiomis ir pavojų keliančiomis šakomis, nuspręsta klevą palikti su šaknimis ir iš jo sukurti skulptūrą.
Dvi savaites prie klevo darbavosi radviliškietis tautodailininkas Eugenijus Arbušauskas. Medį išpuošė Lietuvai svarbiomis datomis. O kelmiškis drožėjas Mindaugas Dimšlys skulptūrai padarė stogelį – savotišką kepurę.
Skulptūrą atidengiant kalbėjęs mero pavaduotojas Egidijus Ūksas tvirtino girdėjęs nuomonių, jog Kelmei reikėtų pusšimčio medinių skulptūrų. „Dabar turime vieną, bet gerą skulptūrą su senuoju lietuvių kalendoriumi ir mūsų savasties ženklais“, – mintimis dalijosi vicemeras.
Skulptūros gimimo istoriją papasakojo festivalio organizatorė Angelė Jovaišaitė ir miesto seniūnas Romas Atkočaitis. Drožėjui jie įteikė gėlių ir dovanų.
Pats E. Arbušauskas pasidžiaugė, jog iš nenupjauto medžio skulptūrą kurti sekėsi palyginti neblogai, nors kilo kai kurių sunkumų. Tai jau ne pirmas šio drožėjo darbas, papuošęs Kelmės rajono viešąsias erdves. Jo darbų yra Budraičiuose ir kitose rajono vietovėse. Dožėjas festivalio organizatoriams dovanojo savo drožinių.
Skulptūros pristatymą muzikiniais intarpais paįvairino Kelmės miesto bendruomenės tradicinė kapela „Armonikieriai“.
Pristatyti žemaičių tautiniai kostiumai
Kelmės kultūros centre pristatytas Žemaitijos krašto tautinis kostiumas. Apie moteriško ir vyriško žemaičių tautinio kostiumo ypatumus pasakojo tautinio kostiumo specialistė praktikė Jurgita Stonkienė.
Ji pabrėžė, jog žemaitės vilkėdavo po kelis sijonus. Puošnūs būdavo ne tik viršuje nešiojami, bet ir apatiniai sijonai. Per šventes jos avėdavo odiniais bateliais. Neturtingos moterys tenkindavosi klumpėmis.
Ištekėjusios moterys ryšėdavo kvadratines skareles su viršuje surištais rageliais. Kartais apsigobdavo keliomis skarelėmis.
Žemaitės vilkėdavo ilgais tunikiniais marškiniais, liemenėmis su po krūtine pridurtais rauktais arba skverneliais. Žemaitija – vienintelis regionas, kur tautinio kostiumo liemenės buvo siuvamos iš naminių audinių.
Išeiginis žemaitės kostiumas būdavo papildomas didžiule skara, apgobiančia pečius. Vėsiu oru skara būdavo vilnonė, šiltu – šilkinė.
Žemaičių, ypač šiaurės, tautiniai kostiumai pasižymi ryškiomis spalvomis, daug raudonos spalvos.
Žemaitės moterys kaklus puošėsi gintariniais karoliais, dažniausiai trijų eilių.
Žiemą jos vilkėdavo sermėgas ir sermegėles paaukštintu liemeniu, balto avikailio apvadais.
Tautinių drabužių prijuostės būdavo audžiamos iš lininių ir medvilninių verpalų. Būdingas baltas audinio dugnas, puoštas raudonais dryželiais.
Vyrų aprangą sudarydavo marškiniai, kelnės, trinyčiai, sermėgos, vyžos, naginės arba klumpės, kojinės arba autai, kaklaskarės.
Sudominti jaunimą močiutėmis
Jauno žmogaus požiūris į etnokultūrą pristatytas vilnietės tapytojos Ingos Skripkos Etno rūbų instaliacijoje.
Jauna kūrėja pasakojo, jog instaliacija – tai jos šeimos istorija. Rūbai sukurti iš jos močiutės Marcelės atiduotų audinių. Austos lovatiesės virto švarkeliais, sijonais ir kitais drabužiais arba jų detalėmis. „Mano misija sudominti jaunąją kartą senosiomis tradicijomis, paskatinti jaunimą domėtis savo močiutėmis. Šis projektas – tai mano močiutės gyvenimo būdas, mano vaikystės kaimelis, kuriame leisdavau vasaras ir tai, kaip aš jį mačiau“, – mintimis dalijosi dizainerė.
Sukurti instaliaciją ją įkvėpė senovinės Smetonos laikų nuotraukos, to meto žmonių apranga, mokyklinės uniformos. Iš močiutės dovanotų senovinių audinių drabužius pasiuvo pati Inga, nors ji yra tapytoja. „Buvau suradusi gerą siuvėją, bet ji susirgo kovidu, todėl drabužius teko pasiūti man pačiai. Esu prastoka siuvėja“, – kuklinosi menininkė.
Ji tvirtino, jog drabužius iš senovinių audinių kartais pasiskolina atlikėjai, draugai įvairiems renginiams. Tačiau gatvėje jaunimas kol kas tokių drabužių nenešioja.
Nuo dainų skambėjo miestas
Pirmosios festivalio dienos vakarą Kelmės centre, Atgimimo aikštėje koncertavo lietuvių folkroko grupė „Atalyja“, buvo galima grožėtis ugnies efektais.
Antroji festivalio diena persikėlė prie Kelmės krašto muziejaus. Čia veikė tautodailės mugė. Buvo demonstruojami senoviniai amatai: puodų žiedimas, akmentašystė, audimas staklėmis ir kt.
Buvo įkurta žaidimų aikštelė vaikams „Tradiciniai lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“. Vaikai galėjo pavaikščioti ant kojūkų, susipažinti su kitais savo senelių ir prosenelių žaidimais.
O popietę vieni kitus scenoje keitė folkloro kolektyvai. Jie dainavo liaudies dainas, pokštavo.
Stipriais balsais erdvę virpino Lietuvos aklųjų ir silpnaregių Kelmės skyriaus ansamblis „Ramočia“, vadovaujamas Valdo Rutkūno ir Janinos Samušienės.
Pasirodė Pakruojo rajono Linkuvos kultūros centro folkloro ansamblis „Linkava“, vadovaujamas Aelitos Garalevičienės.
Skambiomis dainomis žiūrovus džiugino Jungtinė Tauragės kultūros centro Norkaičių tradicinių amatų centro folkloro ansamblio „Saulėkalnis“ ir Šilalės kultūros centro folkloro ansamblio „Veringa“ (vadovė Jolanta Kažukauskienė) bei šio centro tradicinės kapelos „Karšuva“ (vadovas Vaclovas Rudys) dainininkai ir muzikantai.
Koncertavo Radviliškio kultūros centro folkloro ansamblis „Aidija“ (vadovas Donatas Stakvilevičius) bei Raseinių kultūros centro folkloro ansamblis „Degulė“ (vadovė Asta Nikžentaitienė) ir tradicinės instrumentinės muzikos ansamblis „Dubysa“ (vadovas Dainius Maslauskas).
Svečiams nenusileido ir kelmiškiai. Pasirodė Kelmės kultūros centro folkloro ansambliai „Judlė„(vadovė Angelė Jovaišaitė), „Taduja“ (vadovas Osvaldas Gerbenis) bei Kelmės miesto bendruomenės tradicinė kapela „Armonikieriai“ (vadovas Justinas Kasparas).
Vėlų vakarą koncertavo folkroko grupė „Ūkanose“.
