Naujausios
Iškils naujas pastatas
Kelmėje įsikūrusi Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės 605 pėstininkų kuopa šiuo metu persikėlė į miesto centre, buvusiame „Telekomo“ pastate, esančias patalpas, kur šiuo metu dirba ir „Sodros“ Kelmės skyrius.
Senasis raudonų plytų pastatas, tarpukario Lietuvoje priklausęs žydams, griaunamas. Darbus atlieka konkursą laimėjusi įmonė.
Kapitonas Ričardas Kalvaitis „Šiaulių kraštą“ informavo, jog senasis pastatas neatitiko nei šiandieninių poreikių, nei reikalavimų. Patalpos – tamsios, neatitinka higienos normų. Labai brangiai kainuoja išlaikymas, nes naudoja daug šilumos ir kitų energijos išteklių.
Pagal pirminį planą šiemet turėtų būti nugriautas pastatas, sutvarkyta teritorija, kitais metais pradėta statyba. Ar pasiseks užbaigti statybą – neaišku. Mat, pastaruoju metu brangsta statybinės medžiagos. Tenka koreguoti sąmatą. Laiko gali prireikti daugiau.
Nuo platesnių komentarų R. Kalvaitis susilaikė, nes ir griovimu, ir statyba rūpinasi Krašto apsaugos ministerija. „Mes esame tik pastato naudotojai“, – tvirtino kapitonas.
Kad Krašto apsaugai priklausęs senas istorinis pastatas atrodo nekaip, problemą kėlė ir Kelmės miesto gyventojai. 2019 metais vykusiame miesto seniūnijos ataskaitiniame susitikime su Kelmės gyventojais viena kelmiškė sakė: „Karinio komisariato pastatas toks nutriušęs ir atsilaupęs, kad gali kasytis kojas.“
Užvers dar vieną žydų istorijos puslapį
S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje esantis raudonų plytų namas, pastaruoju metu priklausęs Krašto apsaugos ministerijai, nugriautas užvers dar vieną Kelmės žydų istorijos puslapį. Nes tai, ko gero, buvo vienas iš paskutiniųjų dar likusių tarpukaryje žydų pastatytų ir apskritai prieš šimtmetį statytų mūrinių namų Kelmėje.
Prieš keletą metų Kelmės krašto muziejaus muziejininkas Rimantas Serva surengė mokslinę konferenciją, kurios objektas praėjusio šimtmečio pradžios pastatai.
Joje teigta, jog dvidešimtojo amžiaus pradžioje Kelmėje buvo apie 13 dviaukščių mūrinių pastatų. Beveik visi jie priklausė žydams. Paprastai, žydų šeimos gyvendavo antrame aukšte, o pirmajame įsteigdavo parduotuves, vaistines, amatų dirbtuves ar kitokias smulkaus verslo įmones.
1897 metais iš 3914 Kelmės miesto gyventojų 2710 buvo žydai. 1937 metais iš 3599 kelmiškių 1302 buvo žydai. Prieš antrąjį pasaulinį karą žydų padaugėjo iki 1350.
Verslių žydų namai stovėjo miesto centre, dalyje dabartinės S. Dariaus ir S. Girėno gatvės, kuri taip vadinosi ir anuomet, Siaurojoje ir Petro Ruzgo. Verslas klestėjo ir dalyje dabartinės Vytauto Didžiojo gatvės.
Lietuviai gyveno miesto pakraščiuose, mediniuose namuose. Plytos tuo metu buvo brangios. Lietuviai neišgalėdavo pasistatyti mūrinių namų.
Konferencijoje minėta, jog didžiąją dalį dvidešimtojo amžiaus pradžios pastatų sunaikino karas. Sudegė ir dalis šiandieninio karinio komsariato pastato. Bet dalis jo buvo išlikę iki šių dienų.
Po karo išlikusius pastatus niokojo laikas. Kadangi žydų statyti namai nelaikomi kultūros paveldo objektais, naujieji šeimininkai jų neatkūrinėjo ir nesaugojo. Kitus tiesiog nugriovė, kad jų vietoje pastatytų naują namą.
Klestėjo žydų verslas
Tel Avivo universiteto išleistoje knygoje „Kelme est harut“ (Kelmė – nulaužtas medis“) pasakojama apie prieškaryje Kelmėje gyvenusius žydus, jų verslus ir tragišką likimą.
Medžiagą jai surinko ir spaudai parengė Kaune leidykloje redaktore dirbusi Bat-Sheva Levitan Kerbelnik. Kaip autorius nurodytas ir Idah Markus – Kerbelnik.
Daugiau kaip 200 puslapių hebrajų kalba išleistoje knygoje, remiantis dar gyvų holokaustą išgyvenusių Kelmės žydų prisiminimais, aprašoma tarpukario Kelmė, kurioje gyvenimo ir verslo variklis buvo žydai. Jie buvo talentingi amatininkai, apsukrūs verslininkai ir gabūs mokslo vyrai.
Žydai turėjo mėsos, bakalėjos, drabužių ir medžiagų krautuves, valdė vaistines, siuvo batus, skrybėles.
Vienas iš žinomiausių krautuvininkų buvo Stren Brother, turėjęs ūkinių prekių parduotuvę, kurioje galėjai rasti visko: nuo batų raištelių iki žemės ūkio padargų ir degalų.
Fraz, Podlas, Karabelnik tiekė košerinę mėsą žydams ir nekošerinę – lietuviams.
Margoliai gamindavo ledus, kuriuos pardavinėdavo Kelmės aikštėje. Gamino ir saldainius, į kuriuos dėdavo aguonų, morkų, vaisių.
Kelmės žydai steigė transporto kompanijas, įkūrė elektros stotį. Veikė net žydų bankas, Žydų metrikacijos skyrius.
Tačiau 1920–1930 metais dėl pramonės nuosmukio nemažai Kelmės žydų šeimų emigravo į Pietų Afriką ir JAV.
Sunaikinti žmonės ir namai
1941 metais, Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Kelmės rajoną, sunaikinta daugiau kaip 90 procentų Kelmės žydų bendruomenės. Išsigelbėti gerų, rizikuoti nebijojusių lietuvių ar laimingo atsitiktinumo dėka pavyko tik nedaugeliui šios tautybės žmonių.
Neišsigelbėjo ir Rozenfeldų šeima, kuriai, kaip liudija dar gyvi buvę kelmiškiai, šiuo metu gyvenantys Izraelyje, galimai priklausė nacionalizuotas ir šiandien griaunamas karinio komisariato pastatas.
Kad pastatas galimai priklausė Rozenfeldams, leidžia manyti ir 1938 metų Kelmės miesto žemės valdytojų sąrašas, kuriame nurodyta, jog Chaja Rozenfeldienė turėjo sklypą Petro Ruzgo gatvėje, bei planas, kuriame mėlyna spalva pažymėti žydų, geltona – lietuvių žemės sklypai.
Dar išlikusių gyvų liudytojų pasakojimu, Rozenfeldai su keliais vaikais slapstėsi pas ūkininką Graužų kaime. Neįgalų sūnų Davidą buvo palikę namuose Kelmėje, tikėdamiesi, jog naciai jo neras. Tačiau motinos Chajos Rozenfeld širdis nerimo. Ji neiškentė, atėjo į Kelmę pažiūrėti, kaip sekasi neįgaliam sūnui, ir buvo nušauta prie savo namų.
Nužudyti su giminaičiais kaime besislapstantys ir kiti Rozenfeldų šeimos nariai.
Rozenfeldai buvo turtingi Kelmės žydai. Jie prekiavo grūdais. Didžiulėje teritorijoje šalia namų turėjo sandėlius. Tarpukario Lietuvoje gatvė, kurioje jie gyveno, vadinosi pirmojo Kelmės valsčiaus viršaičio Petro Ruzgo vardu. Namas buvo pažymėtas 15 numeriu. Namui buvo priskirtas ir telefonas su numeriu 36.
Chajos Rozenfeld tėvas Abramas Menas Zilbergas turėjo 4 malūnus. Šalia Kelmės jis įkūrė pirmąjį Lietuvoje elektros generatoriumi varomą malūną. Vėliau malūnus jis padovanojo savo dukroms jau minėtai Chajai ir Taibei. Taigi, Rosenfeldai vertėsi ne tik grūdų supirkimu, bet teikė ir malimo paslaugas.
Kai kurių šaltinių teigimu, raudonų plytų name tarpukaryje veikė S. M. Fleišerio audinių parduotuvė. Tačiau Fleišerio pavardės tarp žemės sklypų savininkų iš viso nėra. Galimai šis verslininkas iš Rozenfeldų nuomavosi patalpas savo krautuvei. Patalpos šiame name buvo nuomojamos ir girininkijai.
