Akmentašystės tradicija – nematerialaus kultūros paveldo vertybė

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Akmentašystės tradicijos Kelmėje pradininkas Juozas Liaudanskis įamžino iš Kelmės kilusį rašytoją Bronių Laucevičių Vargšą.
Kelmės kultūros centrui įteiktas sertifikatas, liudijantis, jog Kelmėje Juozo Liaudanskio pradėta ir jo mokinių tęsiama akmentašystės tradicija įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Tai pirmoji kelmiškių tradicija įtraukta į šį sąvadą. Savo eilės dar laukia žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai, rengiami daugiau kaip trisdešimt metų ir vieninteliai tokie Lietuvoje.

Iki šventės – ilgas procesas

Sertifikatai Kelmės ir dar aštuonių šalies įstaigų atstovams įteikti Vilniaus rotušėje vykusiame iškilmingame renginyje.

Akmentašystės tradiciją pristatęs Kelmės kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas „Šiaulių kraštui“ pasakojo, jog pristatymo akimirkos – tai tik humoras ir žemaičių tarmė. Mat, pristatymui skirtos trys minutės. Per jas direktorius tarė keletą tradicijos esmę atspindinčių žodžių, o kultūros darbuotojų Angelės Jovaišaitės, Birutės Špukienės, Sandros Zakarienės ir Osvaldo Gerbenio ansamblis sudainavo prisistatymo dainą.

Visas didžiulis darbas buvo atliktas jau anksčiau, prieš teikiant paraišką. „Parašytas visas traktatas, – sako A. Arlauskas. – Visą reikiamą informaciją surinko ir paraišką parengė kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Bandzienė, padedama akmentašystės tradicijų tęsėjų šiauliečių Jono Vaicekausko, Kazio Bimbos ir kelmiškio akmentašio Valdo Bandzos.

Paraišką įvertinusi komisija nusprendė, jog kelmiškių siūloma akmentašystės tradicija tinkama įtraukti į sąvadą.

Sertifikatų įteikimo šventėje dalyvavo Savivaldybės administracijos direktorius Stasys Jokubauskas, Švietimo, kultūros ir sporto vedėja Justina Zaleckienė bei šio skyriaus specialistė Sonata Venckienė.

Sertifikatus įteikė Lietuvos Respublikos kultūros viceministras AlbinasVilčinskas, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa, Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado komisijos pirmininkė prof. habil. dr. Daiva Vyčinienė ir komisijos nariai.

Tradicija paliekanti akmens žymes

Akmentašystės tradiciją Kelmėje pradėjo praėjusiame amžiuje Kelmėje gyvenęs skulptūrų meistras Juozas Liaudanskis. Jukniškės kaimelyje gimęs trisdešimtmetis jaunuolis atsikėlė į Kelmę ir vertėsi akmentašytsės amatu, kurdamas antkapinius paminklus, kad pragyventų.

Tačiau atsidavimas savo amatui įamžino ir jo atminimą. Jis tapo Lietuvoje žinomu tautodailininku, vienu ryškiausių akmens skulptūrų kūrėjų. J. Liaudanskio darbai puošia Kelmės miestą, Kelmės, Stulgių, Žalpių, Kurtuvėnų, Tytuvėnų, Liolių, Marijampolės bei kitų vietovių kapines.

Jo akmens skulptūros buvo eksponuotos liaudies meno parodose Vilniuje, Maskvoje, Čekoslovakijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Lenkijoje, Vengrijoje, dalį darbų yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus.

J. Liaudanskis Kelmę ir jos apylinkes yra papuošęs ir monumentaliosiomis dekoratyvinėmis skulptūromis. Kelmėje stovi jo skulptūros „Skalbėja“, „Saviveiklininkai“, „Lietuvaitė“, paminklas skirtas Broniui Laucevičiui-Vargšui.

Praėjusio amžiaus šeštajį – aštuntajį dešimtmetį jis turėjo ir mokinių, kuriuos mokė pajusti akmenį ir įkvėpti jam gyvybės.

Idėja tęsti J. Liaudanskio akmentašystės tradiciją kilo Kelmės kultūros centro direktoriui Arnui Arlauskui, atsikėlusiam gyventi ir dirbti į Kelmę iš Žemaitijos gilumos ir kitokiu žvilgsniu pažvelgusiam į J.Liaudanskio paliktus akmens ženklus.

„Kai pirmą kartą atvažiavau į Kelmę, pamatęs J. Liaudanskio skulptūras, pamaniau, jog Kelmė turi akmens žymę. Todėl pasiūliau tęsti akmentašystės tradiciją. Ji prilipo, nenunyko. Vadinasi, buvo reikalinga“, – mena Arnas Arlauskas.

Pirmasis akmentašių simpoziumas surengtas 2004 metais, minint 100 – ąsias J. Liaudanskio gimimo metines.

Į Kelmę stovyklauti susirinkę akmentašiai darbuojasi kūrybinėse dirbtuvėse. Jie sukuria po skulptūrą, kuri pritaikoma kuriai nors miesto erdvei ir paliekama puošti miesto.

Ne kartą pristatant simpoziumo dienomis sukurtas ir miesto erdvėse įkurdintas skulptūras yra komentavęs šiaulietis menotyrininkas Vytenis Rimkus. „Kelmė akmenėja, bet kelmiškių širdys minkštėja“, – taip baigiantis 2017 metų akmentašių simpoziumui Kelmėje kalbėjo dabar jau Amžinybėn iškeliavęs menotyrininkas.

Juozo Liaudanskio tradiciją, kasmet dalyvaudami akmentašių simpoziumuose, tęsia buvę jo mokiniai šiauliečiai Vladas Vaicekauskas ir Kazys Bimba bei kelmiškis Valdas Bandza, nepažinęs J.Liaudanskio, nes su juo prasilenkė laike.

Sąvade jau 48 vertybės

Akmentašystė – tai pirmoji kelmiškių tradicija įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Tikimasi, jog ateityje bus įtraukti ir Žemaičių etnomuzikavimo bei tradicinių amatų kursai, rengiami jau daugiau kaip trisdešimt metų. Į juos suplūsta žmonės iš visos Lietuvos ir iš užsienio.

Šiemet Nematerialaus kultūros paveldo sąvadas papildytas devyniais reiškiniais ir tradicijomis. Įtraukti lietuviškas ritinis, Palangos Jurginės, akmentašystės tradicija Kelmėje, Kapinių šventė Kisiniuose, naminio alaus tradicija Biržų ir Kupiškio kraštuose, muzikavimo cimbolais tradicija Ignalinos ir Švenčionių kraštuose, dzūkų smuikavimo tradicija bei būgnijimas su kūlele Rytų Aukštaitijoje ir FiDi – Fiziko diena Vilniaus universitete.

Ką reikš Kelmės kultūros centrui tradicijos įtraukimas į sąvadą? „Garbę ir drauge atsakomybę, – sako A. Arlauskas. – Privalėsime tęsti šią tradiciją. Antra vertus, bus lengviau gauti finansavimą, nes ekspertai visuomet pirmenybę skiria tęstiniams projektams.“