Naujausios
Be didžiamiestietiškos puikybės
Tais metais, kai Rita Kavaliauskaitė pradėjo studijuoti, į Sveikatos mokslų universitetą buvo priimta apie 300 pirmakursių. Tačiau sunkius mokslus baigė ne visi. Ritos grupėje liko tik septyni studentai. Dauguma įveikusių visus sunkumus ir bebaigiančiųjų studijas svajojo dirbti užsienyje ar bent jau didmiestyje. Apie mažą miestelį nenorėjo nė girdėti.
„O aš visuomet svajojau gyventi ir dirbti mažame, jaukiame miestelyje, – pasakoja Šiauliuose augusi ir mokyklą čia baigusi jauna gydytoja. – Mano seneliai gyveno kaimelyje, Pakražančio seniūnijoje. Čia prabėgo visos mano vaikystės vasaros. Ir studijuodama dažną savaitgalį važiuodavau pas senelius. Jie turėjo nedidelį ūkelį savo poreikiams. Melžiau karves. Dirbau kitus sunkius kaimo darbus. Gal todėl man paprasti, tikri kaimo žmonės tapo artimesni už kai kuriuos išsipusčiusius, turtingus miesto ponus.“
Emigravo vienintelė iš grupės
Svajonė dirbti nedideliame miestelyje išsipildė. Tik tas miestelis buvo ne Lietuvoje, o Švedijoje. Ir priešingai nei kiti svajotojai Rita emigravo vienintelė iš savo grupės. Turėjo asmeninių priežasčių. Be to, norėjo patobulinti profesines žinias ir uždirbti daugiau gyvenimo pradžiai.
Darbą Švedijoje pasiūlė viena Ispanijoje registruota firma. Keturis mėnesius jauna gydytoja Ispanijoje mokėsi švedų kalbos. Grupėje buvo dešimt gydytojų, penki iš jų – lietuviai, kiti – ispanai, kroatas, rumunė.
„Nesitikėjau, kad įmanoma išmokti svetimą kalbą per tokį trumpą laiką, – stebisi gydytoja. – Bet išmokau, išlaikiau B antrojo lygio egzaminą. Visiems lietuviams labai gerai sekėsi. Nė vienam neprireikė papildomų kursų.“
Darbo vietą gavo nedidelio Švedijos miestelio, panašaus kaip Kelmė, poliklinikoje. Į svetimą šalį jauna gydytoja leidosi su pusantrų metukų sūneliu.
Kai nuvyko, jai jau buvo išnuomotas butas, nupirkti visi baldai, buitinė technika, pamerkta net gėlių, nupirkta būtiniausių maisto produktų, vaisių.
Nėra barjerų
„Darbe jaučiausi labai gerai, – Švedijos patirtis mena Rita. – Kadangi dirbau pirmus metus, turėjau mentorių, kurio visuomet galėjau paklausti, jei kas neaišku. Švedijoje priešingai nei Lietuvoje klausti nėra gėda. Niekas iš tavęs nepasišaipys, nepasijus viršesniu.
Kelionė autobusu nuo namų iki poliklinikos buvo įskaičiuota į darbo laiką. Poliklinikos vadovas ten neturi jokio pasipūtimo. Niekas jo nevadina direktorium. Vadina vardu.“
Nutrintos ribos ir tarp gydytojo bei paciento. Gydytojas neturi pasirodyti, kad jis viršesnis. Pavyzdžiui, pakviesdamas į kabinetą pacientui ar pacientei gydytojas paduoda ranką. Tuomet pacientas pasijaučia gerbiamas, lygus gydytojui.
„Tarp gydytojo ir paciento neturi būti barjero, – mintimis dalijasi Rita. – Tik nuoširdžiam, empatijos turinčiam gydytojui pacientas atsivers.
Buvo atvejis, kai tiesiog pamiršau pacientei ištiesti ranką. Tuomet ji, įėjusi į kabinetą, padavė ranką pati ir prisistatė, kas esanti. Grįžusi į Lietuvą bandžiau tęsti švedišką rankos padavimo patirtį, bet pacientai ne įgaudavo pasitikėjimo, o atvirkščiai – labai sutrikdavo.“
Žiūrėti į pacientą, o ne į kompiuterį
Šeimos gydytojo rezidentūros studijos Švedijoje trunka penkerius, Lietuvoje – trejus metus. Todėl ten žmonės labai pasitiki šeimos gydytoju ir tik retais atvejais kreipiasi pas siauresnės specializacijos medikus. Apie pusmetį vienam pacientui šeimos gydytojas gali gydyti net psichikos ligas. Tik tuomet, jei situacija negerėja, jis siunčiamas pas psichiatrą.
„Lietuvoje labai gerai parengiami gydytojai. Iki šiol menu daugybę puikių profesorių, iš kurių sėmiausi žinių ir mokiausi bendravimo. Tačiau Švedijoje daugiau dėmesio skiriama praktikai“, – skirtumus lygina Rita.
Visas pusvalandis skiriamas ir paciento apžiūrai. Pavyzdžiui, matuojant kraujo spaudimą, pacientas nuvedamas į specialią patalpą, paguldomas, tuomet tris kartus pamatuojamas kraujo spaudimas ir išvedamas vidurkis. Taigi, kartais vien kraujo spaudimo pamatavimas trunka 15 minučių, tiek, kiek Lietuvoje laiko skiriama visai konsultacijai.
Gydytojui tenka ir mažiau popierinio administracinio darbo. Kalbant su pacientu, jam nereikia žiūrėti į ekraną ir užrašinėti į kompiuterį. Konsultacija įrašoma į diktofoną. Vėliau sekretorės visą informaciją suveda į kompiuterį. Niekuomet nebuvo užstrigusi ir e. sveikatos programa.
Gerovė neatsvėrė namų ilgesio
Kai padirbėjusi metus, R. Kavaliauskaitė nusprendė grįžti į Lietuvą, poliklinikos vadovai nuoširdžiai klausinėjo, kas lietuvaitei nepatiko, žadėjo spręsti problemas.
Tačiau, pasak Ritos, jokių problemų dėl darbo ten nebuvo. Ji pati jautė kaltę, kad taip trumpai padirbėjusi, apsisprendė grįžti tėvynėn.
„Buvau ten viena, nebuvo lietuvių draugių, – grįžimo priežastis aiškina gydytoja. – Kas trys mėnesiai skraidydavau į Lietuvą. – Švedai gyvena labai uždarą gyvenimą. Nors mane kolegos pakviesdavo į šventes, visuomet domėdavosi, ar nereikia pagalbos, jų dėmesys negalėjo prilygti artimųjų dėmesiui. Ne visuomet ir išdrįsdavau pagalbos prašyti. Ne mamai, ne tėčiui skambinčiau. Juk kiekvienas turi savą gyvenimą ir savų rūpesčių.“
Meilė savo kraštui, prisirišimas prie artimųjų vis dažniau mintimis ir skrydžiais ginė ją namo.
Rita grįžo ne į Šiaulius, o į Kelmę. Čia poliklinikoje slaugytoja dirbo jos sesuo. Seneliams mirus, į jų sodybą Pakražančio seniūnijoje iš Šiaulių persikėlė tėvai.
„Kelmė labai gražiai sutvarkytas, jaukus, saugus miestelis, – motyvus čia apsigyventi aiškina Rita. – Nusipirkau čia būstą ir pamaniau, jog niekada niekur daugiau nebesikraustysiu.“
Kelerius metus R. Kavaliauskaitė dirbo Kelmės pirminės sveikatos priežiūros centre. Dabar važinėja į Šiaulius. Gydo žmones Centro poliklinikoje. Džiaugiasi, jog poliklinikos vadovai protingai ir supratingai vertina jaunus gydytojus. Kadangi augina sūnų, darbo grafiką pritaikė prie jos kaip motinos galimybių. Moteris džiaugiasi ir savo pacientais.
Gyvenimo variklis – troškimas padėti žmogui
„Mano mama dirbo slaugytoja Šiaulių ligoninėje. Tačiau ne ji turėjo daugiausia įtakos apsisprendimui tapti gydytoja. Myliu žmones. Noriu su jais bendrauti ir jiems padėti“, – norą studijuoti mediciną aiškina Rita.
Gal todėl ir šiandien, kartais net susigraudina, sutikusi kelmiškį ar iš kaimelio atvykusį buvusį pacientą, kuris klausia: „Gydytoja, kodėl mus palikote?“
Pacientus traukė jaunos gydytojos nuoširdumas, mokėjimas išklausyti ir priimti kiekvieną žmogų, nepriklausomai nei nuo jo išsilavinimo, nei nuo gyvenamos vietos, nei nuo socialinės padėties. Ne kiekvienam jaunam žmogui tai duota.
Todėl, sužinoję, jog gydytoja palieka darbą, vieni pacientai atėjo su gėlėmis, kiti pažadėjo už ją melstis.
„Nežinau, kaip buvusiems pacientams paaiškinti, kodėl išėjau. Per pastaruosius kelerius metus esu jau ketvirta iš Kelmės poliklinikos išėjusi gydytoja. Būtų nesubtilu viską pasakoti su smulkmenomis. Tiesiog netenkino poliklinikos vadovų požiūris į gydytojus. Nežinau, gal- būt čia kalta ir sistema, kai viskas, matuojamas tik skaičiais, skaičiais, skaičiais ir pinigais. Naikinami kaimų medicinos punktai. Nes per brangu juos išlaikyti. Žmonės po keturiasdešimt kilometrų turi važiuoti į rajono centrą. Po konsultacijos kitas neturi net kaip grįžti namo. Susisiekimas – prastas. Samdytis taksi nėra iš ko. Ką daryti tiems žmonėms? Gyviems užsikasti?“– mintimis dalijasi R. Kavaliauskaitė.
Gydytojos netenkino ir psichologinis mikroklimatas, kuris sukeldavo papildomą stresą, nors to streso gydytojo darbe ir taip daug.
Iš Kelmės jauna gydytoja neketina išvažiuoti. O nuvykti į darbą Šiauliuose – ne taip ir sudėtinga.
