Naujausios
Pasak kolekcininko, leidinyje pateiktos nuotraukos atspindi ne tik dviračius, bet ir įvairias Lietuvos vietoves, liudija apie gausų dviračių išpopuliarėjimą tarpukario Lietuvoje. Dviračiai buvo puiki susisiekimo priemonė vykstant į darbą, pramogai, sportui, kariuomenėje, sutiktuvėms žymiems asmenims, pasirodymams cirke (daugiausiai – vienračiai).
Albume pateikiamos ir įvairių užsienyje gaminusių dviračius firmų, fabrikų emblemos, registracijos pažymėjimai, leidimai važiuoti dviračiais, registracijos numeriai, reklaminiai skelbimai, iškabos ir įvairūs aprašymai spaudoje.
Leidinyje publikuojama 318 nuotraukų, už pasidalytas fotografijas P. Kaminskas dėkingas Aidui Dikšui, Arijui Ivaškevičiui, Audriui Kanaukai, Aristidui Kildušiui, Jonui Nekrašiui, Vyteniui Rimkui, Arvydui Skeriui, Dainiui Šidagiui, Andriui Šimkui, Sigitui Šimkui, Stanislovui Veličkai, Vygintui Žaliui, Linui Žaliūkui, Rolandui-Rosui Juknevičiui iš Šiaulių, Sauliui Kruopiui, Gediminui Kulikauskui, Birutei Railienei, Romanui Senapėdžiui, Dainiui Stumbrui iš Vilniaus, Leonui Karaliūnui iš Joniškio, Alinai Šivickaitei iš Ginkūnų, Kazimierui Urbeliui iš Pakapės, Alfredui Eitučiui iš Trakų, Linai Gudeliūnienei iš Vytogalos (Šilalės r.), Raimundui Juciui iš Maciuičių (Klaipėdos r.), Arvydui Jurkaičiui iš Utenos, Aleksandrui Samoilovui iš Kauno, Alvydui Šalkauskiui iš Telšių, Antonov Ivo (Estija), Kelmės krašto muziejui, Užvenčio kraštotyros muziejui.
Straipsnį „Dviračiai nuotraukose“ leidiniui parašęs profesorius Vytenis Rimkus primena dviračių istoriją: ši transporto priemonė pradėta gaminti ir paplito XIX amžiaus pabaigoje. Pradėti gaminti Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, dviračiai buvo eksportuojami į kitas šalis, pasirodė ir tuometinės Rusijos imperijos okupuotoje Lietuvoje.
Profesorius pasidalijo iš savo tėvo Jaroslavo Rimkaus girdėtais pasakojimais, susietais su dviračiais dar iki Pirmojo pasaulinio karo.
„Štai mano tėvas, Šiaulių gimnaziją bebaigiąs moksleivis, užsidirbęs pinigų bemokydamas atsiliekančiuosius, apie 1903–1904 metus nusiperka dviratį „Durkopp“. Kai pirmą kartą su juo važiavo iš Kanapinės link Pašiaušės per Bagdoniškės kaimą, tai visų sodybų šunys garsiai lodami puolė prie savųjų vartų, o pakui juos išbėgo daug vaikų ir moterų žiūrėti, kas čia dedasi. Būta ir kitų nuotykių: dviratį turėjo ir bendraklasis nuo Užvenčio A. Bilevičius, su kuriuo dažnai kartu važinėdavo po savąsias apylinkes. Ir štai kartą važiuodami per Pašiaušės vandens malūno tiltą pamatė būrį merginų, besimaudančių malūno tvenkinyje ir pabandė jas pagąsdinti: palikę dviračius ant tilto leidosi žemyn link besimaudančiųjų. Jos ėmė klykti, šokti ir slėptis vandenyje, tačiau staiga viena augusi nuoga moteris, šaukdama „skandint juos..“ puolė link besiartinančių, o tie vos spėjo pasičiupti dviračius ir pabėgti... Tėvas visą gyvenimą prisimindavo šį išdykėlišką poelgį, galėjusį tragiškai pasibaigti. Antra vertus, pasirodo, kad ir tuo metu mūsų kaime būta drąsių moterų.“
Profesorius pateikė tarpukario statistikos: 1939 metais į Lietuvą buvo įvežta 35 000 dviračių, Kaune įsikūrusi Amerikos lietuvių akcinė bendrovė 1928–1940 metais pagamindavo apie 2 000 dviračių kasmet.
Pasak V. Rimkaus, tarpukario metų nuotraukose dviračiai dažnai yra atsitiktinai stovintys, retokai tampa pagrindiniais vaizdo motyvais.
„Net nuotraukose dviratis dažnai traktuojamas ne kaip šventinis, o kaip tarnybinis, darbinis elementas. Nėra dviračių sveikinimo, švenčių atvirukuose. Tačiau kai kada jis panaudojamas satyriniuose balandžio pirmosios atvirukuose: tai juo bėga suvedžiotojas nuo besivejančių moterų ir vaikų, tai važiuoja dručkių šeima ir kt.“ – rašo V. Rimkus.
P. Kaminskas yra išleidęs septyniolika albumų-katalogų iš atvirukų, senųjų fotografijų, ženkliukų, dailės kolekcijų. Kartu su Šiaulių „Aušros“ muziejumi parengė albumą „Senieji atvirukai Šiauliuose 1902–1944“, su Jonu Nekrašiumi – albumą „Senoji Kelmė: atvirukai ir fotografija“.
