Naujausios
Futbolą pakeitė slauga
Su 32-ejų Justinu vaizdo skambučiu kalbamės apie tai, kas jam dabar svarbiausia – patirtį slaugos srityje ir pasiekimus dviračių varžybose. Sportas ir medicina jo gyvenime – neatsiejama. Kaip ir pozityvumas, empatija bei optimizmas.
Justino biografijoje svarbūs trys Šiaulių krašto miestai: gimė Žagarėje, Šiauliuose gyveno, sportavo, baigė Šiaulių universiteto gimnaziją, o Kelmėje daug laiko praleisdavo pas senelius Encius.
„Truputį per vėlai sugalvojau, kad reikia mokytis. Gana ilgai žaidžiau futbolą, galvojau su juo siesiu gyvenimą. Kai suėjo 18 metų, mama išsitempė į Angliją padirbėti. Po tos vasaros į 12 klasę grįžau daug labiau motyvuotas mokytis, negu išvažiavau. Bet vienerių metų nelabai užteko, kad įstočiau į mediciną.“
Stodamas į Vilniaus universitetą slaugos studijas Justinas buvo įrašęs antru numeriu. Galvojo, kad tame pačiame universitete perstoti nebus sudėtinga.
„Bet pirmame kurse pasitaikė motyvuojantys dėstytojai, gavome praktikos. Pamačiau, kaip dirba gydytojai – konvejeris, laiko nėra, nužmogėjusi specialybė, kur svarbu tik greičiau viską atlikti – priimi, išsiunti, priimi, išsiunti, vardo neatsimeni.“
Lietuvoje, įsitikino Justinas, slaugos specialybė labai stereotipinė, dirba beveik vien moterys. Įstojęs grupėje buvo vienintelis vaikinas iš 24 besimokančiųjų, tad žinojo, ko tikėtis ir darbe.
Kai savo akimis pamatė, jog ligoninėse teorija, skaityta vadovėliuose, prasilenkia su realybe, apsisprendė – dirbs užsienyje. Mama su sese jau buvo įsikūrusios Anglijoje, Justinas irgi galvojo apie šią šalį.
Bet paskutiniais studijų metais kolegė surado projektą su pasiūlymu dirbti Norvegijoje. Įveikė visus etapus, pramoko kalbos ir atvažiavo į Bergeną. Tai buvo 2014 metų gegužė.
„Lietuvoje yra labai stipri hierarchija: gydytojas, o visi kiti – žemyn, savo nuomonės nė nemėgink reikšti. Ir taip, deja, yra daugelyje ligoninių – turiu kolegių, kurios liko Lietuvoje kovoti su sistema, ją keisti, pasikalbu su jomis, – sako Justinas. – Šis darbas sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai, kiek darbo įdedi, Lietuvoje nėra tiek atlyginama. O dar susiduri su mobingu. Jau studijų metais profesoriai tyčiojasi iš slaugytojų: kas jūs tokie, jūs tik pagalbinukai, be teisių.“
Atvykęs į Bergeną Justinas susidūrė su visiškai kitokia situacija ir pradėjo dirbti srityje, kurios Lietuvoje net nebuvo – slauga į namus. Pacientai neperkraustomi į slaugos įstaigas, o lieka namuose, pritaikomos sąlygos, pagalbinės priemonės. Slaugytojas per dieną atvažiuoja į namus tiek kartų, kiek reikia.
Nuo sostinės iki kalnų miestelio
Justinas pasakojimu grįžta į studijų metus ir pasidalija jautria asmenine patirtimi – vėžiu sirgusiam jo seneliui buvo pasakyta važiuoti namo – numirti.
„O kas padės numirti, ar kas nors bus kartu? Gydytoja sakė, galite gauti slaugytoją, vieną kartą per tris savaites ateis pasižiūrėti. Ką su tiek gali padaryti, neįsivaizduoju!“
Studentas, tuomet baigęs tris kursus, pasiėmė akademines atostogas ir apsigyveno Kelmėje.
„Nežinojau, kiek truks, prognozės buvo labai blogos – keli mėnesiai. Bet mes su seneliu pradėjome gyvenimą. Pavasarį nuėjome pas daktarę, kuri siuntė į namus numirti – pasisveikinti ir perduoti linkėjimų.“
Po pasisveikinimo senelis važiavo žvejoti. O rudenį Justinas grįžo tęsti studijų.
„Lietuvoje pats susidūriau: šeimos narys turi prižiūrėti savo artimą, jei nori, kad jis oriai galėtų iškeliauti. Norvegijoje iš ryto atvažiuoja žmogus padėti vaistus išgerti – tikslią dozę, tiksliu laiku. Kompresines kojas padės užsimauti, atliks viską, ką reikia“, – įvardija didžiulius skirtumus.
Bergene Justinas praleido metus. Kita darbo stotelė buvo Oslas, čia pažįstamas turėjo įgyvendinti užduotį: atidaryti slaugos skyrių. Kai ši užduotis buvo įveikta, Justinas pasirinko darbą Tynset kalnų miestelyje.
Dirbdamas Enan padalinio Tynset komunoje vadovu, maždaug pusantrų metų kiekvieną penktadienį savo darbuotojams iškepdavo tortą ar pyragų – pradėjo nieko nemokėdamas, o galiausiai pagamino ir tikrą lietuvišką „Medutį“!
Į Norvegiją važiavo galvodamas, kad tai – penkmečio planas. Per tiek laiko užsidirbs, grįš, atiduos skolą Lietuvai, nes studijos buvo valstybės finansuojamos. Planai pasikeitė, po Bergeno, Oslo, ketverių metų Tynset, dabar jau antrus metus gyvena gretimoje komunoje ir yra Tolgos slaugos namų vadovas.
Slaugytojų, sako Justinas, reikia visoje Norvegijoje, tad gali rinktis, kur dirbti. Jo planas buvo išbandyti skirtingas vietoves – ir didelius, ir mažus miestus, pagyventi šiaurėje ir pietuose.
„Slaugos poreikis didelis, skaičiuojama, kad per artimiausius 4–5 metus greičiausiai dar maždaug dvigubės. Ruošiamės, reforma jau prasidėjusi. Daug procesų skaitmenizuoti, robotizuoti, naudojame priemones, kurios padės užtikrinti reikalingą slaugos lygį nenaudojant daugiau žmogiškų resursų, nei turime šiandien.“
Pandemija į kalnus atėjo vėliau
O kaip situaciją pakeitė pandemija? Justinas juokiasi: į kalnus daug dalykų ateina vėliau, kaip ir pavasaris – prasideda tik gegužės pabaigoje – birželį.
„Su korona atsitiko tas pats. Žmonių kiekis nedidelis, vidinė migracija pakankamai nedidelė, tik studentai grįžta aplankyti. Tad į kalnus realiai korona tik šiemet atėjo. Per tą laiką spėjome jau trimis dozėmis pasiskiepyti ir pacientai, ir darbuotojai.“
Pirmieji besimptomiai atvejai buvo nustatyti tik prieš kelias savaites, užsikrėtė keli pacientai, keli darbuotojai buvo karantine. Dėl šio „protrūkio“ laikinai buvo užvertos durys lankytojams.
Dabar Justinas su šypsena prisimena pandemijos pradžią, kai tos pačios taisyklės galiojo ir Osle ar Trondheime, ir kalnų miesteliuose.
„Kad virusas sklistų, turi turėti kontaktų. Norvegijoje juokaujame: baigsis korona, galėsime grįžti prie įprasto 2 metrų atstumo, dabar priversti laikytis 1 metro.“ 1 metras – tokia pandemijos metu rekomenduojama socialinė distancija.
Turizmą pakeitė profesionalus sportas
Pandemija ne tik pakoregavo nusistovėjusią tvarką, bet ir atvėrė naujų galimybių – Justinas įsitraukė į ilgų distancijų dviračių varžybas.
Sportas – vaikino pomėgis nuo mažumės. Šiauliuose žaidė futbolo komandoje „Kupsc“, Kelmėje, kai slaugė senelį, atstovavo „Kražantės“ ekipai. Rungtyniavo Vilniaus universiteto futbolo rinktinėje, Lietuvos medikų rinktinėje – dalyvavo varžybose Brazilijoje, JAV, kitose pasaulio vietose.
Atvažiavęs į Norvegiją, netruko susirasti futbolo komandą. Bet suderinti slaugytojo grafiką ir treniruotes buvo sudėtinga.
„Norėjosi kuo daugiau pamatyti Norvegijos, o daug daugiau gali pamatyti su dviračiu“, – nusprendė ir jau pirmą emigracijos savaitę susirado naudotų dviračių parduotuvę. Parduotuvėje buvo galima išsirinkti seną dviratį: pardavėjai pakeičia senas detales į naujas, klientui lieka susimokėti už detales ir darbą. Justinas pasiteiravo: o jei detales pasikeistų pats? O pakeitęs grandinę išgirdo: gauni darbą!
„Sakau, man darbo nereikia, man dviračio reikia, – juokiasi Justinas. – Susitarėme, kad ateisiu savaitgaliais ar kitu laisvu laiku ir už tai gausiu dviratį. Taip lavinau kalbą, susiradau draugų. O gegužės 17-ąją, Norvegijos nacionalinę dieną, jau dalyvavau parade su dviračiais!“
Iš pradžių dviratis buvo reikalingas turizmui, o po kelerių metų pradėjo treniruotis. Dalyvavo keliuose Lietuvos plento dviračių taurės etapuose. Kai sužinojo, jog Tynset yra aukšto lygio vietinė kalnų dviračių komanda, dalyvaujanti pasaulinėse varžybose, išsikėlė tikslą minti su jais. Įrodė, ko yra vertas – dirbdamas visu etatu, prasimušė į komandą.
„Iš futbolo buvau išmokęs: iš sporto nepragyvensi, turi realiai mąstyti“, – įvertino situaciją.
2019 metais J. Leveika tapo profesionaliu dviratininku, su komanda dalyvavo daugiadienėse septynių etapų varžybose per Alpes, keturių dienų varžybose Islandijoje. Ir pasaulio pamatė, ir palenktyniavo.
Grįždavo paminti ir į Lietuvos MTB dviračių čempionatus, bet rezultatais nesidžiaugia, aukščiausia laimėta vieta – penkta. „Mano treniruočių aikštelė – aukšti, ilgi, sudėtingi kalnai, Lietuvoje miško takeliais važinėja ir vadina kalnų dviračiais“, – šypsodamasis palygina.
Tūkstančiai kilometrų įspūdingomis trasomis
2020 metais lūkesčius sustabdė korona.
„Nors ruošiausi dar daugiau parodyti, baigėsi niekuo, tie metai taip ir praėjo. Kai korona prasidėjo, panika buvo didelė. Nusprendėme: skyrius uždarome, padalijame darbuotojus į komandas, kad nesikirstų keliai, jei vienas užsikrečia, visa komanda keičiama. Dirbome vieną savaitę po 12 valandų dieną, kitą savaitę – po 12 valandų naktį – su nuliu atvejų. Po dviejų savaičių gauni laisvą savaitę. Ką veikti?“
Taip Justinas išsiruošė į ilgesnę kelionę dviračiu, susidėliojo maršrutą. Per 5 dienas apsuko 1 000 kilometrų. Kai atėjo kiti laisvadieniai, vėl dairėsi, kur geresnis oras – kelionę planavo pagal saulę. O po kelių savaičių pamatė organizuojamą trumpiausios nakties iššūkį – kas įveiks ilgiausią atstumą per 24 valandas. Apskaičiavo, jog iki Budės, kur saulė vasarvydį nenusileidžia, yra 700 kilometrų. Sulaukęs paramos iš vietinės dviračių parduotuvės, įgyvendino sumanymą. Žygį ir pradėjo, ir baigė vidurnaktį – pasiekė šiaurinį tašką. Įdomi patirtis, kai vidurnaktį į akis šviečia saulė! Po šios kelionės sulaukė žiniasklaidos dėmesio – apie dviratininką rašė vietos laikraščiai ir portalai.
Kur toliau? Pernai sudomino dviračių varžybos per Pirėnus – startas nuo Viduržemio jūros, finišas prie Atlanto vandenyno, iš viso – 1 000 kilometrų, trasa driekiasi per kalnus.
„Susirinko dviratininkai, kurie ne per koroną tokiais dalykais pradėjo užsiiminėti“, – juokiasi prisiminęs debiutą. Bet rezultatas buvo puikus – ketvirtoji vieta!
Trasoje užtruko 54 valandas, miegui, pauzėms sugaišo 5,5 valandos. Pasvarstęs, kad trumpai numigs ant suoliuko, netyčia pramiegojo 2,5–3 valandas. Dviratininkas, iškovojęs pirmąją vietą, ilsėjosi tik 30 minučių.
Pelnęs aukštą vietą, Justinas sulaukė gerų atsiliepimų ir įkvėpimo minti varžybose „Transiberica“ per Ispaniją, Portugaliją. 3 000 kilometrų, devyni punktai, maršrutą renkiesi pats. Trumpiausias – nebūtinai greičiausias, išmoko taisyklę kelyje. Rezultatas – trečioji vieta, trasa įveikta per 7 paras.
Šiose varžybose Justinas mynė ispanų komandoje.
Tai – atskira istorija. Draugas Borja, su kuriuo susipažino Norvegijoje, grįžęs į Ispaniją, atidarė savo dviračių parduotuvę. Dviračių prekės ženklą „Palmira“ parinko močiutės, mirusios nuo Alzheimerio ligos, garbei – 25 procentus nuo pardavimų skiria Alzheimerio pacientų gyvenimo kokybei Ispanijoje pagerinti.
Justinas noriai užsivilko „Palmiros“ marškinėlius: „Man viskas artima, pažįstu Borją, o su Alzheimeriu susiduriu kasdien, tai mano pacientai.“
Po „Transiberica“ varžybų laukė naujas išbandymas – „Badlands“, 760 kilometrų trasa Pietų Ispanijoje, besidriekianti per tris dykumas. Temperatūra dieną siekė iki 47 laipsnių karščio. Buvo keletas atkarpų, kur numynus net 120 kilometrų nesimatė jokių gyventojų, jokio kaimo.
Šios varžybos dviračių pasaulyje gerai žinomos. Šį kartą mynė ir olimpinis bei pasaulio čempionas iš Anglijos Alistair Brownlee, daug buvusių profesionalių dviratininkų, ultra dviračių pasaulio žvaigždžių.
Justinas tikslą pasiekė penktas, aplenkęs Alistair Brownlee.
Laukia Afrika
Įspūdžiais iš varžybų dviratininkas visuomet pasidalija socialiniuose tinkluose. Kiekvienas pasakojimas – intriguojanti istorija su nuotykiais, emocijomis, patirtimis, išbandymais.
Šiemet, sausio pabaigoje, Justinas jau mynė per penkias Kanarų salas: Lansarotę, Fuerteventurą, Gran Kanariją, Tenerifę, La Gomerą. Maršrutą jungė keltai. Iš viso nuvažiavo 600 kilometrų (14 000 vertikalių metrų į kalną) ir laimėjo trečiąją vietą.
„Aš vis dar mokausi. To išmokau slaugoje ir medicinoje – niekada negali sustoti, turi nuolat tobulėti. Tas pats ir čia: svarbu taktika, kaip maitintis, kaip išlaikyti veikiančią galvą“, – apie varžybas sako Justinas.
Kovo 19 dieną dviratininko laukia ypatinga patirtis – varžybos Ruandoje. Jos buvo planuotos metų pradžioje, bet pandemijos reikalavimai planus pakoregavo.
„Panašu, į kitą pasaulį nusikelsime, labai žalia, Ruanda yra ties ekvatoriumi, džiunglės. Dviračių sportas Afrikoje populiarėja, bet inventorius yra vienas iš brangiausių, ypač dabar, per pandemiją, trūksta dalių, dviračių kainos dėl karantino padvigubėjo. Buvo organizatorių prašymas – ne startinis mokestis, o atvežti dviračių dalių“, – apie dviračių pasaulio aktualijas pasakoja Justinas.
Privalumų daugiau
Nors Justinas turėjo pasiūlymų priimi Norvegijos pilietybę, nesusigundė: „Esu lietuvis, kodėl turėčiau keisti skūrą vien dėl to, kad čia gyvenu?“
Ir nusišypso: planų gali turėti kiek nori, o į kurią pusę viskas pasisuks, nežinia. Juk ir Norvegijoje planavo gyventi penkerius metus, o eina aštunti.
„Turiu darbo vietą, aš labai gerai jaučiuosi, jie labai gerai jaučiasi su manimi – bent jau taip sako. Nežinau, oro uostas galėtų būti arčiau, žiema galėtų būti trumpesnė. Bet žinau, kad vakarinėje pakrantėje, kur fjordai, kiek pas mus sninga, tiek ten lyja. O čia pasnigo, išlindo saulė, šalta, bet šaltis sausas“, – vardija gyvenimo Norvegijos kalnuose ypatumus.
Dviračiu Justinas mina ir per šalčius, žemiausia temperatūra važiuojant į darbą buvo minus 32 laipsniai.
O dabar už lango – didesnės nei metro pusnys ir puikus laikas slidinėti.
