Narsiausias karininkas iš Kelmės

Is­to­ri­jai svar­bus var­das

K. Mac­ke­vi­čius gi­mė 1884 me­tų ko­vo 4 die­ną (pa­gal se­ną ka­len­do­rių) – šie­met bus mi­ni­mos 135-osios jo gi­mi­mo me­ti­nės.

Nar­siau­sio ka­ri­nin­ko at­mi­ni­mas Kel­mė­je bu­vo iš­ny­kęs. K. Mac­ke­vi­čiaus is­to­ri­ją pri­mi­nė žur­na­lis­tas, ko­lek­ci­nin­kas, en­cik­lo­pe­di­nių lei­di­nių „Lie­tu­vos kar­žy­giai“ au­to­rius Vi­lius Ka­va­liaus­kas. Jo tei­gi­mu, is­to­ri­jai la­bai svar­bu var­das – jei nė­ra var­do, nė­ra žmo­gaus.

Prieš ke­le­rius me­tus V. Ka­va­liaus­kas pa­siū­lė Kel­mė­je K. Mac­ke­vi­čiui sta­ty­ti pa­mink­lą. Praė­ju­sių me­tų ru­de­nį Sa­vi­val­dy­bės Ko­vų už Lais­vę įam­ži­ni­mo ko­mi­si­ja nu­spren­dė dėl pa­mink­lo ne­sku­bė­ti.

Pa­mink­lą K. Mac­ke­vi­čiui V. Ka­va­liaus­kas sa­ko dar 2015 me­tais ban­dęs įtrauk­ti į Šimt­me­čio pro­gra­mą, bet 2017 me­tais pa­siū­ly­mas bu­vo iš­brauk­tas.

„Pir­ma­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re K. Mac­ke­vi­čius – pil­nas Geor­gi­jaus ka­va­lie­rius, ga­vęs 4 Geor­gi­jaus kry­žius kaip ka­rei­vis. Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je, bū­da­mas ka­ri­nin­ku, ga­vo du Vy­ties kry­žius. Vi­si ap­do­va­no­ji­mai – ne pro­gi­niai. Tai yra la­biau­siai už nar­su­mą pa­žy­mė­tas ka­ri­nin­kas. Jis bu­vo ap­do­va­no­tas ir Ge­di­mi­no or­di­nu – bet jau už tar­ny­bą, ne ko­vas, – sa­ko V. Ka­va­liaus­kas. – Gal­būt Kel­mė­je ne­bū­ti­nai tu­ri sto­vė­ti pa­mink­las, gal bū­tų ga­li­ma pa­da­ry­ti at­mi­ni­mo len­tą su jo po­rtre­tu, aikš­tę pa­va­din­ti jo var­du.“

V. Ka­va­liaus­kas svars­to: jei­gu mes ne­pa­ger­bia­me tų žmo­nių, tai kas pa­gerbs mus, ne­nu­vei­ku­sius to­kių dar­bų?

Pa­sak V. Ka­va­liaus­ko, Vy­čio kry­žiaus or­di­nu tar­pu­ka­riu bu­vo ap­do­va­no­ti 1 788 as­me­nys. Lie­tu­vos sa­va­no­rių są­ra­še – 10 254 pa­var­dės.

Pas­kuti­nis Vy­čio kry­žiaus ka­va­lie­rius, avia­ci­jos pul­ki­nin­kas Čes­lo­vas Ja­nuš­ke­vi­čius, mi­rė 2001 me­tais Ka­na­do­je, bū­da­mas 101 me­tų.

­

Ne­tu­rin­tis sau ly­gių

V. Ka­va­liaus­kas en­cik­lo­pe­di­nio lei­di­nio „Lie­tu­vos kar­žy­giai“ 4 to­me pa­tei­kia iš­sa­mią ka­ri­nę K. Mac­ke­vi­čiaus biog­ra­fi­ją.

Pa­tei­kia­me svar­biau­sius mo­men­tus.

1915 me­tų ko­vo mė­ne­sį už nar­są ir pa­si­žy­mė­ji­mus mū­šiuo­se, jau esant pil­nam Šv. Geor­gi­jaus kry­žiaus ka­va­lie­riui, su­teik­tas pra­porš­či­ko laips­nis, bu­vo bū­ri­nin­kas, kuo­pos va­do pa­dė­jė­jas. 1916–1918 me­tais bu­vo vo­kie­čių ne­lais­vė­je.

Ru­si­jos ka­riuo­me­nė­je už nar­są bu­vo ap­do­va­no­tas ka­rei­viš­kais Šv. Geor­gi­jaus 1-ojo, 2-ojo, 3-iojo ir 4-ojo laips­nių kry­žiais, jau kaip ka­ri­nin­kas – Šv. Anos 4-ojo ir Šv. Sta­nis­lo­vo 3-iojo laips­nių or­di­nais.

1919 me­tų va­sa­rio 3 die­ną, kaip bu­vęs ru­sų ar­mi­jos ka­ri­nin­kas, pa­šauk­tas sto­jo į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę. Pas­kir­tas į 2-ąjį pės­ti­nin­kų Al­gir­do pul­ką ant­ros kuo­pos jau­nes­niuo­ju ka­ri­nin­ku, vė­liau – kuo­pos va­du.

1919 me­tais per­kel­tas į Ma­ri­jam­po­lės at­ski­rą­jį ba­ta­lio­ną (vė­les­nį 6-ąjį pės­ti­nin­kų Mar­gio pul­ką), pa­skir­tas ba­ta­lio­no ūkio sky­riaus vir­ši­nin­ku. Tų pa­čių me­tų ru­de­nį Ma­ri­jam­po­lės ba­ta­lio­ną pe­ror­ga­ni­za­vus į 6-ąjį pul­ką, pa­skir­tas pir­mo­jo ba­ta­lio­no va­du.

Nuo 1919 me­tų va­sa­rio 14-osios iki spa­lio 12 die­nos da­ly­va­vo ne­prik­lau­so­my­bės ko­vo­se prieš bol­še­vi­kus, 1919 me­tų spa­lio 13–25 die­no­mis – su ber­mon­ti­nin­kais.

Ant­ros kuo­pos va­das K. Mac­ke­vi­čius už nar­są Ka­riuo­me­nės va­do Sil­vest­ro Žu­kaus­ko bu­vo pa­žy­mė­tas tie­siog fron­te 1919 me­tų bir­že­lio 26 die­ną (įtei­kiant bu­si­mo­jo ap­do­va­no­ji­mo kas­pi­nė­lį).

1919 me­tų rug­sė­jo mė­ne­sį už as­me­ni­nę nar­są ir ge­rą va­do­va­vi­mą ka­riams bol­še­vi­kų fron­te jau ofi­cia­liai ap­do­va­no­tas I laips­nio Kry­žiu­mi „Už Tė­vy­nę“.

1920 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį už nuo­pel­nus mal­ši­nant maiš­tą Pa­ne­mu­nė­je bu­vo ne ap­do­va­no­tas Kry­žiu­mi, o anks­čiau lai­ko pa­kel­tas į ka­pi­to­no laips­nį. 1920 me­tų lie­pą-gruo­dį ak­ty­viai da­ly­va­vo ir pa­si­žy­mė­jo kau­ty­nė­se su len­kais.

1921 me­tų sau­sio mė­ne­sį už nar­są ir su­ma­nų va­do­va­vi­mą ba­ta­lio­nui len­kų fron­te ap­do­va­no­tas 2-ojo laips­nio Vy­ties Kry­žiu­mi.

1923 me­tų gruo­džio mė­ne­sį pa­kel­tas į ma­jo­ro laips­nį. 1925 me­tais bai­gė Aukš­tų­jų ka­ri­nin­kų DLK Vy­tau­to kur­sų Bend­rą­jį sky­rių. 1926 me­tais iš­for­muo­jant 6-ąjį pės­ti­nin­kų pul­kų pa­skir­tas 9-ojo Vy­te­nio pul­ko ant­ro­jo ba­ta­lio­no va­du. 1931 me­tų spa­lio mė­ne­sį pa­kel­tas į pul­ki­nin­kus lei­te­nan­tus ir pa­skir­tas I pės­ti­nin­kų Ge­di­mi­no pul­ko ūkio vir­ši­nin­ku.

1933 me­tų bir­že­lio 26 die­ną pa­čiam pra­šant, pa­leis­tas į at­sar­gą.

Be dvie­jų Vy­ties Kry­žių, ap­do­va­no­tas DLK Ge­di­mi­no 4-ojo laips­nio or­di­nu (1929), Nep­rik­lau­so­my­bės (1928) ir Lat­vi­jos iš­si­va­da­vi­mo ka­ro 10-me­čio (1929) me­da­liais.

„Pa­gal Pir­ma­ja­me pa­sau­li­nia­me ir Nep­rik­lau­so­my­bės ka­ruo­se gau­tus ap­do­va­no­ji­mus ne­tu­rin­tis sau ly­gių“, – taip K. Mac­ke­vi­čiaus biog­ra­fi­ją api­bend­ri­na V. Ka­va­liaus­kas.

Aki­mir­kos iš praei­ties

Ko­kie li­kę K. Mac­ke­vi­čiaus pėd­sa­kai Kel­mė­je?

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus vy­riau­sia­sis mu­zie­ji­nin­kas Ri­man­tas Ser­va sa­ko, kad maž­daug prieš de­šimt me­tų dėl K. Mac­ke­vi­čiaus is­to­ri­jos „už­ve­dė ant ke­lio“ V. Ka­va­liaus­kas, su­ve­dė su ka­ri­nin­ko gi­mi­nė­mis.

K. Mac­ke­vi­čiaus duk­ros mu­zie­jui do­va­no­jo as­me­ni­nių daik­tų, do­ku­men­tų. Da­bar mu­zie­ju­je vei­kia nuo­la­ti­nė eks­po­zi­ci­ja, skir­ta K. Mac­ke­vi­čiui.

Ar yra li­kę gy­vų ar­ti­mų­jų? Vi­si ka­ri­nin­ko vai­kai jau iš­ke­lia­vę ana­pi­lin. Mu­zie­ji­nin­kas sa­ko ži­nąs tik anū­kės var­dą ir pa­var­dę. Be to, Kel­mė­je gy­ve­na Fe­li­ci­ja Mac­ke­vi­čie­nė, iš ku­rios mu­zie­ji­nin­kai par­si­ve­žė ka­ri­nin­ko daik­tų.

Tru­pu­tis paieš­kų in­ter­ne­te ir – sėk­min­gas ban­dy­mas.

„K. Mac­ke­vi­čius bu­vo ma­no pro­se­ne­lis“, – te­le­fo­nu paaiš­ki­na po­pu­lia­rų te­le­vi­zi­jos lai­dų „X fak­to­rius“, „Lie­tu­vos ta­len­tai“, mu­zi­ki­nių ap­do­va­no­ji­mų M.A.M.A. plau­kų sti­lis­tas Ei­vi­das Mac­ke­vi­čius. Jis pa­si­da­li­ja sa­vo mo­čiu­tės F. Mac­ke­vi­čie­nės, K. Mac­ke­vi­čiaus sū­naus Vy­tau­to naš­lės, kon­tak­tais.

Kel­mė­je gy­ve­nan­ti mo­te­ris įvyk­dė K. Mac­ke­vi­čiaus duk­ters Ma­ri­jos Dit­ke­vi­čie­nės (1935–2017), gy­ve­nu­sios Vil­niu­je, pa­sku­ti­nę va­lią: Kel­mės kraš­to mu­zie­jui per­da­vė K. Mac­ke­vi­čiaus veid­ro­dį, ke­tu­rias kė­des.

Iš Vil­niaus par­ke­lia­vo ir dė­žės su šei­mos nuo­trau­ko­mis, ko­res­pon­den­ci­ja. Iš­sau­go­ti ir se­nie­ji do­ku­men­tai, tarp jų – XX am­žiaus pra­džios K. Mac­ke­vi­čiaus met­ri­kų iš­ra­šas, san­tuo­kos liu­di­ji­mas, ku­ria­me nu­ro­dy­ta, kad 1921 me­tų rug­sė­jo 25 die­ną „Pi­lė­nų ku­ni­gaikš­čio Mar­gio šeš­to pul­ko“ ka­ri­nin­kas K. Mac­ke­vi­čius „Aukš­tad­va­rio R. ka­ta­li­kų baž­ny­čio­je“ su­si­tuo­kė su Ana (Ona) La­vins­kai­te (1897–1993).

F. Mac­ke­vi­čie­nės vy­ras Vy­tau­tas (1928–1981) žmo­nai pa­sa­ko­jo, kad jo se­ne­lių, K. Mac­ke­vi­čiaus tė­vų, na­mas sto­vė­jęs Kel­mė­je, Kra­žan­tės gat­vė­je: „Vai­kų daug, bied­nai gy­ve­no.“ Mac­ke­vi­čių šei­mo­je au­go ke­tu­ri sū­nūs ir ke­tu­rios duk­ros.

Į gim­tą­ją Kel­mę K. Mac­ke­vi­čius su šei­ma su­grį­žo po tar­ny­bos ka­riuo­me­nė­je, 1933 me­tais išė­jęs į at­sar­gą. Įsi­kū­rė tuo­me­ti­nio Ra­sei­nių ap­skri­ties Kel­mės vals­čiaus Pa­ver­pe­nio kai­me, gra­žio­je vie­to­je, prie Kra­žan­tės: „Bu­vo ka­ri­nin­kas, pa­si­tu­rin­tys žmo­nės, ge­rai gy­ve­no.“

Di­de­lis, dvie­jų ga­lų na­mas te­bes­to­vi iki šiol. So­viet­me­čiu ja­me vei­kė pra­di­nė mo­kyk­la.

Mac­ke­vi­čių šei­mo­je au­go sū­nūs Sta­sys ir Vy­tau­tas bei duk­ros Ka­zi­mie­ra ir Ma­ri­ja. Dar vie­na duk­tė Zo­sy­tė, sa­ko F. Mac­ke­vi­čie­nė, bu­vo pa­lai­do­ta Ma­ri­jam­po­lė­je, kur tuo me­tu K. Mac­ke­vi­čius tar­na­vo.

F. Mac­ke­vi­čie­nė pri­si­me­na vy­ro pa­sa­ko­tas is­to­ri­jas apie jo vai­kys­tės iš­dai­gas. Vy­tau­tas bu­vęs la­bai iš­dy­kęs: „Tė­vas bu­vo griež­tas. Baus­da­vo už pa­siu­ti­mą.“

Mo­te­ris juok­da­ma­si at­kar­to­ja vy­ro vai­kys­tės epi­zo­dus.

K. Mac­ke­vi­čius ne­val­gy­da­vo čes­na­ko, deš­ras jam da­ry­da­vo at­ski­rai. „Vy­tas pa­sa­ko­da­vo: „Kai ne­ma­to ma­ma, aš at­ski­rai čes­na­kų įme­tu, pa­mai­gau. Tė­vas atei­na: „Ką, vėl man čes­na­kų pri­dė­jai, sa­kiau, kad ne­dė­ti!“ „Ne aš!“ „Tur­būt Vy­tas!“

Ne­rū­pes­tin­gos die­nos bai­gė­si su­lig oku­pa­ci­ja.

Kai bu­vo įspė­ti dėl ve­ži­mo, Mac­ke­vi­čiai iš­bė­go iš na­mų, slaps­tė­si Žu­kiš­kės miš­ke. „Vy­tas vis ei­da­vo pa­žiū­rė­ti, ar nie­ko nė­ra. Pa­rei­da­vo ir vėl pa­bėg­da­vo. Taip iš­si­slaps­tė.“

Tė­vas mi­rė stai­ga –1947 me­tų lapk­ri­čio 18 die­ną. Šir­dis, ko ge­ro, neat­lai­kė po­ka­rio įtam­pos. Pa­lai­do­tas Kel­mės ka­pi­nė­se, ša­lia sa­viš­kių (vie­nas iš bro­lių, Jo­nas, mi­rė Si­bi­re). Ka­ri­nin­ko ka­pas yra ne­to­li nuo Vla­do Pūt­vio-Put­vins­kio am­ži­no­jo poil­sio vie­tos.

Po vy­ro mir­ties naš­lė Mac­ke­vi­čie­nė su duk­ro­mis iš­si­kė­lė į Šiau­lius. Par­da­vi­nė­jo le­dus. Sū­nus Vy­tau­tas li­ko Kel­mė­je. Vė­liau ir duk­ros, ir ma­ma gy­ve­no Vil­niu­je. Duk­ros bai­gė stu­di­jas, Ma­ry­tė dir­bo gy­dy­to­ja, Ka­zi­mie­ra – la­bo­ra­to­ri­jo­je.

Nors te­ko ne kar­tą kraus­ty­tis, šei­mos na­riai iš­sau­go­jo tė­vo daik­tus, ap­do­va­no­ji­mus.

F. Mac­ke­vi­čie­nė pri­si­me­na, kad jų na­muo­se Kel­mė­je bu­vo kar­das, ku­riuo K. Mac­ke­vi­čius ves­da­vo pa­ra­dą.

„Links­mo­je kom­pa­ni­jo­je vy­ras drau­gams vis pa­si­šau­da­vo pa­ro­dy­ti, kaip su kar­du jo tė­vas pa­ra­dą ve­dė“, – juo­kia­si kel­miš­kė.

Eks­po­na­tai – mu­zie­juo­se

F. Mac­ke­vičie­nę pa­kvie­čia­me kar­tu ap­si­lan­ky­ti Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je.

Kar­tu su mu­zie­ji­nin­ku R. Ser­va ap­žiū­ri­me ant­ra­me mu­zie­jaus aukš­te pa­reng­tą eks­po­zi­ci­ją, skir­tą Kel­mės kraš­to is­to­ri­jai nuo 1918 me­tų.

Sta­cio­na­ria­me sten­de pri­sta­to­ma trum­pa K. Mac­ke­vi­čiaus biog­ra­fi­ja, nuo­trau­kos. Po stik­lu eks­po­nuo­ja­mi lai­ki­nai sau­go­ti Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus pa­sko­lin­ti du Vy­ties kry­žiaus or­di­nai, Kel­mės mu­zie­jui pri­klau­san­tys as­me­ni­niai ka­ri­nin­ko daik­tai: stik­li­nė va­ze­lė, gra­fi­nas su tau­re­lė­mis stip­res­niems gė­ri­mams.

Įdo­mus eks­po­na­tas – sal­dai­nių „Rū­ta“ dė­žu­tė. „Ži­nau, kad duk­ros džiau­gė­si sal­dai­nių dė­žu­te, jo­je lai­kė svar­biau­sius do­ku­men­tus. Sa­kė, kad tė­vas va­žiuo­da­vo pen­si­jos į Šiau­lius pa­siim­ti ir par­vež­da­vo sal­dai­nių“, – sa­ko mu­zie­ji­nin­kas.

Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je sau­go­mas ir ar­ba­ti­nu­kas, plunks­na­ko­tis, lo­va­tie­sė, sriu­bi­nė, va­za, veid­ro­dis, kė­dės. Yra ir laiš­kų, Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro že­mė­la­pių, įvai­rių do­ku­men­tų. Sus­kai­čia­vus as­me­ni­nius daik­tus, do­ku­men­tus, sko­los raš­te­lius ir t.t., mu­zie­ju­je sau­go­ma apie 100 vie­ne­tų K. Mac­ke­vi­čiaus gy­ve­ni­mą liu­di­jan­čių eks­po­na­tų.

Se­na­me al­bu­me su­kli­juo­tos šei­mos ir tar­ny­bos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je nuo­trau­kos. Ka­riš­ką tvar­ką liu­di­ja ir K. Mac­ke­vi­čiaus ran­ka ra­šy­ta su­ves­ti­nė „Kas at­lik­ta nuo spa­lio m. 12 die­nos“.

Bu­vęs ka­ri­nin­kas kas­dien žy­mė­jo nu­veik­tus dar­bus ir pa­sta­bas, pa­vyz­džiui, ar „pa­dir­bė­ta la­bai ge­rai“, ar „nu­veik­ta ma­žai“. Pas­ku­ti­nis įra­šas iki mir­ties li­kus sep­ty­nioms die­noms, lapk­ri­čio 11 die­ną: „Dirb­ta smul­kūs dar­bai apie na­mus“. Pas­ta­ba: „Pa­dir­bė­ta la­bai ge­rai“.

Mu­zie­ju­je sau­go­mų do­ku­men­tų ne­tru­kus tu­rė­tų pa­dau­gė­ti: R. Ser­va pa­ža­dė­jo at­vyk­ti pas F. Mac­ke­vi­čie­nę į na­mus.

Svar­biau­si K. Mac­ke­vi­čiaus ap­do­va­no­ji­mai sau­go­mi Vy­tau­to Di­džiojo ka­ro mu­zie­ju­je. Pa­sak mu­zie­jaus fon­dų sau­go­to­jo Ed­vi­no Vai­do­to, mu­zie­jui yra per­duo­ta de­šimt K. Mac­ke­vi­čiaus ap­do­va­no­ji­mų, tarp jų – du Vy­ties kry­žiai, Ge­di­mi­no or­di­nas, Geor­gi­jaus or­di­no kry­žius, Nep­rik­lau­so­my­bės me­da­lis su liu­di­ji­mu, Lat­vi­jos ne­prik­lau­so­my­bės me­da­lis.

Na­mus pa­ma­tė be­veik po 50 me­tų

Ats­ki­ra is­to­ri­ja – Len­ki­jo­je gy­ve­nu­sio sū­naus Sta­sio Mac­ke­vi­čiaus. 1999 me­tais S. Mac­ke­vi­čius sa­vo su­dė­tin­gą biog­ra­fi­ją įam­ži­no kny­go­je „Iš­ban­dy­mas gy­vy­bės kai­na“.

S. Mac­ke­vi­čiaus vai­kys­tė bė­go Ma­ri­jam­po­lė­je, kur tė­vas tar­na­vo.

„Tė­vas nie­ka­da man ne­sa­ky­da­vo, kad aš dar esu ma­žas, kad man dar anks­ti ar aš ko nors ne­sup­ra­siu. Jis man ne­gai­lė­jo lai­ko, auk­lė­jo ne tik žo­džiu, bet tie­sio­giai su­si­pa­žin­dinda­mas su ka­rių gy­ve­ni­mu“, – apie san­ty­kius su tė­vu ra­šė S. Mac­ke­vi­čius.

Vy­riau­sią­jį sū­nų įsu­ko Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ver­pe­tas. Ku­rį lai­ką slaps­tę­sis nuo mo­bi­li­za­ci­jos į ver­mach­to ka­riuo­me­nę, ga­liau­siai 1943 me­tais ap­si­spren­dė tar­nau­ti lie­tu­viš­ka­me sa­vi­sau­gos ba­ta­lio­ne.

„Bet ži­nok vie­ną: kad ir kas at­si­tik­tų, neuž­miršk mū­sų ir sa­vo Tė­vy­nės“, – to­kie tė­vo žo­džiai sū­nui įstri­go vi­sam gy­ve­ni­mui.

1944 me­tais S. Mac­ke­vi­čius įsto­jo į P. Ple­cha­vi­čiaus vie­ti­nę rink­ti­nę ir ka­ro mo­kyk­lą Ma­ri­jam­po­lė­je. Nes­pė­jęs pa­si­trauk­ti iš iš­for­muo­tos rink­ti­nės, bu­vo pri­vers­tas ap­si­reng­ti liuft­va­fės uni­for­ma. Ke­lios sa­vai­tės Štut­ho­fo konc­la­ge­ry­je, kur ka­riai bu­vo in­ter­nuo­ti, vė­liau ap­mo­ky­mai, fron­tas. Ga­liau­siai – ne­lais­vė, NKVD tar­dy­mai ir pa­bė­gi­mas Len­ki­jo­je.

Ma­mą ir se­se­rį Ma­ry­tę S. Mac­ke­vi­čius pa­ma­tė tik po 18 me­tų – Len­ki­jo­je. Ma­ma tuo­met sū­nui pa­pa­sa­ko­jo, kad, ar­tė­jant ka­ro pa­bai­gai, tė­vas trauk­tis į Va­ka­rus at­si­sa­kė. Ken­tė­jo nuo stri­bų per­se­kio­ji­mų. Mi­rus tė­vui, na­mas bu­vo na­cio­na­li­zuo­tas, šei­mai įsa­ky­ta iš­si­kraus­ty­ti.

Tė­viš­kė­je prie Kel­mės S. Mac­ke­vi­čius pa­bu­vo­jo tik po 46 me­tų.

„Tė­vas bu­vo la­bai kuk­lus, ne­mė­go apie sa­ve daug kal­bė­ti. Nie­kuo­met ne­si­gir­da­vo sa­vo tar­ny­ba ka­riuo­me­nė­je, sa­vo at­lik­tais žy­giais fron­te, nors ir tu­rė­jo kuo di­džiuo­tis“, – to­kį K. Mac­ke­vi­čiaus pa­veiks­lą pri­si­mi­ni­muo­se įam­ži­no jo sū­nus.