Koja kojon – su savo mokytojais

Laimos AGANAUSKIENĖS nuo­tr.
Mo­ky­to­jai ir kū­rė­jai Jad­vy­gai Kur­mans­kie­nei (kai­rė­je) – jos se­kė­jų pa­dė­kos.
Rad­vi­liš­kio mies­to kul­tū­ros cent­re ati­da­ry­ta ke­ra­mi­kos ir ta­py­bos ant šil­ko pa­ro­da "Kai mo­ki­niai praau­ga mo­ky­to­jus".

Pa­ro­do­je – šil­kas ir ke­ra­mi­ka

Pir­mą kar­tą su­reng­to­je mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių dar­bų pa­ro­do­je pri­sta­to­mi rad­vi­liš­kie­čių me­ni­nin­kų – ke­ra­mi­kų Jad­vy­gos ir Do­na­to Kur­mans­kių bei ta­py­bos ant šil­ko en­tu­zias­tės Ge­nės Stu­gie­nės ir jų se­kė­jų kū­ry­ba.

Dau­giau­sia jo­je – ke­ra­mi­kos dar­bų, ku­riuos kar­tu su mo­ky­to­jais pri­sta­tė J. ir D. Kur­mans­kių ve­da­mas pa­mo­kas lan­kę suau­gę rad­vi­liš­kie­čiai bei mo­ki­niai, dar­že­li­nu­kai. Yra ir Šau­ko­to se­niū­ni­jos me­no mė­gė­jų dar­bų.

Tau­to­dai­li­nin­kė G. Stu­gie­nė pa­ro­dai pri­sta­tė sa­vo ir ta­py­bos ant šil­ko be­si­mo­kiu­sių sa­vo tri­jų mo­ki­nių dar­bus – vais­kio­mis spal­vo­mis spin­din­čių šil­ki­nių ša­lių, pa­veiks­lų, ant šil­ko ta­py­tų man­da­lų.

Kad ta­py­ba ant šil­ko ga­li tap­ti ne tik gra­žiu, bet ir pra­ktiš­ku daik­tu, pa­ro­dė "nu­ta­py­to­mis" šil­ko su­kne­lė­mis pa­si­puo­šu­sios, imp­ro­vi­zuo­tu po­diu­mu pra­žings­nia­vu­sios bei spal­vin­gą šo­kį su­šo­ku­sios G. Stu­gie­nės mo­ki­nės, trum­pam ta­pu­sios lie­tu­vių dei­vė­mis.

Pa­ža­din­tas kū­ry­biš­ku­mas

Tau­to­dai­li­nin­kė J. Kur­mans­kie­nė sa­kė ga­lin­ti di­džiuo­tis stro­piai kur­sus lan­kiu­sio­mis sa­vo mo­ki­nė­mis. Dau­ge­lis iš jų ke­ra­mi­kos me­no pa­slap­čių mo­kė­si ne­be pir­mą se­zo­ną.

Vie­na to­kių – pe­da­go­gė ir ge­ra J. Kur­mans­kių šei­mos drau­gė Dan­guo­lė Ba­ku­tie­nė. Jos dar­bai pa­ro­do­je – be­ne pa­tys bran­džiau­si, me­niš­kiau­si, pri­ver­tę ne vie­ną lan­ky­to­ją juos ap­ta­ri­nė­ti, gir­ti, nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti.

"Nors su Jad­vy­ga Kur­mans­kie­ne drau­gau­ja­me jau tris de­šimt­me­čius, paim­ti į ran­kas mo­lį iš­drį­sau tik prieš tre­jus me­tus. Pa­ban­džiau, ir pri­li­po", – re­dak­ci­jai sa­kė D. Ba­ku­tie­nė.

Pa­sak rad­vi­liš­kie­tės, pri­si­jau­ki­nu­si ir pa­mi­lu­si mo­lį, ji do­va­nų ne­be­per­kan­ti – do­va­noms skir­tų pa­puo­ša­lų ir ki­tų dar­bų už­ten­ka ir jai, ir duk­roms.

"Man ke­ra­mi­ka ta­po sa­vo­tiš­ka me­di­ta­ci­ja, kai nie­ka­da ne­ži­nai, ko­kio ga­lu­ti­nio re­zul­ta­to su­lauk­si. Jai ga­liu paau­ko­ti ir nak­tį, ir šei­mos pie­tus", – at­vi­ra­vo mo­lį pa­mi­lu­si pe­da­go­gė.

Rad­vi­liš­kie­tė Da­nu­tė Ra­žins­kie­nė ke­ra­mi­kos už­siė­mi­mus lan­kė ir Rad­vi­liš­ky­je, ir Ku­tiš­kiuo­se. Ant­rus me­tus su mo­liu drau­gau­jan­ti mo­te­ris pa­ti­ki­no, jog, jei tik vyks, už­siė­mi­mus lan­kys ir tre­čią se­zo­ną.

Ke­ra­mi­kų mė­gė­jų mo­ky­to­ja J. Kur­mans­kie­nė pri­pa­ži­no: jau ne vie­no jos mo­ki­nio dar­bai praau­go mo­ky­to­ją. Tarp pa­sta­rų­jų – ir duk­ra Jo­vi­lė.

Pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vu­si Rad­vi­liš­kio dai­lės mo­kyk­los pe­da­go­gė Ne­rin­ga Kes­te­nie­nė vi­sus pa­ro­dos da­ly­vius pa­va­di­no ne­be ama­ti­nin­kais, o me­ni­nin­kais, įval­džiu­siais skir­tin­gas mo­lio ma­ses, de­ko­ra­vi­mo tech­ni­kas, kap­ri­zin­gą gla­zū­ra­vi­mą.

"Net ne­be­sup­ra­si, kur yra mo­ky­to­jo, o kur – mo­ki­nio dar­bas. Vi­si esa­te – kū­rė­jai", – pa­ro­dos da­ly­vių pa­sie­ki­mais džiau­gė­si N. Kes­te­nie­nė.

Gra­ži­nos pa­grin­di­nės mo­kyk­los va­do­vas Lais­vū­nas Vai­čiū­nas mo­kyk­los pe­da­go­gų or­ga­ni­zuo­tą pa­ro­dą įver­ti­no A. Einš­tei­no žo­džiais: "Di­džiau­sias mo­ky­to­jų pa­sie­ki­mas yra pa­ža­din­ti mo­ki­nių kū­ry­biš­ku­mą ir žin­gei­du­mą. Jūs tą tik­rai pa­sie­kė­te".

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.