Rimanto Baldišiaus karikatūrų pasaulis

Ša­lia sa­vo pro­fe­si­nės in­ži­nie­riaus veik­los R. Bal­di­šius nuo stu­den­ta­vi­mo lai­kų do­mė­jo­si dai­le, api­pa­vi­da­lin­da­vo tuo­me­ti­nius stu­den­tiš­kus sien­laik­raš­čius, nu­pieš­da­vo jiems ka­ri­ka­tū­rų. 1970-ai­siais me­tais Šiau­liuo­se su­si­bū­rė jau­nų ka­ri­ka­tū­ris­tų bū­re­lis-pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Dai­lės, brai­žy­bos ir dar­bų ka­ted­ros stu­den­tų, 1974 m. su­ren­gu­sių pir­mą­ją ka­ri­ka­tū­rų pa­ro­dą ir ki­tą 1976 m. šmaikš­čiu pa­va­di­ni­mu “Auk­lėk Jo­ne­lį, o ne Joną”, ku­rio­je da­ly­va­vo A.Alie­jū­nas, A.Jan­kaus­kas, K.Šiau­ly­tis, G.Šu­lie­jus, L.Vo­rob­jo­vas. Tai da­vė pra­džią šiau­lie­tiš­kai ka­ri­ka­tū­ros rai­dai, į ka­ri­ka­tū­ris­tų gre­tas įsi­jun­gė A.Nar­bu­tas, S.Bur­nec­kis. Penk­to­jo­je Šiau­lių ka­ri­ka­tū­ros pa­ro­do­je 1979 me­tais de­biu­ta­vo ir R.Bal­di­šius, po to jo kū­ri­niai bu­vo eks­po­nuo­ja­mi vi­so­se šiau­lie­čių pa­ro­do­se, res­pub­li­ki­nė­se ka­ri­ka­tū­rų pa­ro­do­se “Ho­mo Sapiens”, ei­lė­je už­sie­nio pa­ro­dų.

Taip jau su­puo­lė, kad at­vy­kus R.Bal­di­šiui į Šiau­lius čia pra­dė­jo veik­ti In­ži­nie­rių na­mai. Kaip jis pa­ts pri­si­me­na ir tei­gia “tai bu­vo uni­ka­lus to lai­ko­tar­pio reiš­ki­nys, tu­rė­jęs iš­skir­ti­nės reikš­mės tech­ni­nės in­te­li­gen­ti­jos gy­ve­ni­me, jos pro­fe­si­nia­me ir kul­tū­ri­nia­me švietime”. 1980 ir 1984 me­tais šiuo­se na­muo­se bu­vo su­reng­tos per­so­na­li­nės R.Bal­di­šiaus ka­ri­ka­tū­rų pa­ro­dos, iš­leis­ti jų ka­ta­lo­gai.

R.Bal­di­šiaus ka­ri­ka­tū­rų te­ma­ti­ka la­bai įvai­ri. Biu­rok­ra­ti­jos pa­sau­lis at­sklei­džia­mas ra­šo­mo­jo sta­lo per­so­ni­fi­ka­ci­ja, po­pie­rių krū­vo­mis už­spaus­tu, įka­lin­tu žmo­gu­mi, iš brė­ži­nių iš­sprū­du­sio­mis ro­dyk­lė­mis, smo­gian­čio­mis į jų brai­žy­to­jus, eis­mo ženk­lų pa­ra­dok­sais ir t.t.

Au­to­rius su­kū­rė itin sa­vi­tą ka­ri­ka­tū­ros he­ro­jų – žmo­ge­liu­ką, be­si­ga­ly­nė­jan­tį su įvai­riau­sia tech­ni­ka – au­to­mo­bi­liais, stak­lė­mis, jų de­ta­lė­mis. Daž­nai ir pa­ts tech­ni­kos ob­jek­tas tam­pa pie­ši­nio he­ro­ju­mi, įgy­da­mas žmo­giš­kų gy­vy­bin­gu­mo ženk­lų. Kaip tik ta­me žmo­gaus ir daik­to san­ty­ky­je su­si­da­ro pa­ra­dok­sa­lios, alo­giš­kos, juo­kin­gos si­tua­ci­jos. Ypač dėkingoje/nedėkingoje pa­dė­ty­je at­si­dū­rė dvi­ra­tis, toks kas­die­niš­kas ir vis nau­jai iš­ran­da­mas.

Tech­ni­kos po­mė­gis ir bu­vo vie­na iš pa­ska­tų reng­ti ka­ri­ka­tū­rų pa­ro­das, skir­tas dvi­ra­čio te­mai. Taip su­si­for­ma­vo min­tis su lie­tu­viš­ko­mis ka­ri­ka­tū­roms išei­ti į pla­tes­nį pa­sau­lį, su­rengti tarp­tau­ti­nę ka­ri­ka­tū­rų pa­ro­dą, įvar­di­jus ją “Velocartoon”, ku­ri ir įvy­ko 1988 me­tais, ge­gu­žės mė­ne­sį, ati­da­ry­ta Šiau­lių pa­ro­dų vit­ri­no­se Vil­niaus gat­vė­je.

Tuo me­tu Šiau­liai tu­rė­jo dvi­ra­čių mies­to var­dą: čia dir­bo dvi­ra­čių ga­myk­la “Vairas”, eks­por­ta­vu­si vai­kiš­kus dvi­ra­tu­kus į 80 pa­sau­lio ša­lių, kiek­vie­nais me­tais bu­vo ren­gia­mos dvi­ra­čių var­žy­bos, vei­kė ir te­be­vei­kia Dvi­ra­čių mu­zie­jus.

Pir­ma­jai pa­ro­dai bu­vo at­siųs­ta 500 kū­ri­nių iš vie­nuo­li­kos vals­ty­bių. To­kia sėk­mė pa­ska­ti­no or­ga­ni­za­to­rius pa­da­ry­ti ją tra­di­ci­nę, ren­gia­mą kas dve­ji me­tai. Ant­ro­ji pa­ro­da įvy­ko sun­kio­mis blo­ka­dos są­ly­go­mis 1990 m., tre­čio­ji 1992 me­tų pa­ro­da bu­vo itin gau­si: jai 284 au­to­riai iš 54 ša­lių at­siun­tė 653 kū­ri­nius. Ket­vir­to­ji-pa­sku­ti­nė pa­ro­da su­reng­ta 1994 me­tais, jo­je day­va­vo 178 au­to­riai iš 37 ša­lių, at­siun­tę 388 kri­nius. Di­džio­ji da­lis, per 2000-ių šių kū­ri­nių bu­vo pa­do­va­no­ta „Auš­ros“ mu­zie­jui. Įs­pū­din­gi ne tik skai­čiai, bet ir kū­ri­nių įvai­ro­vė bei jų me­ni­nė ko­ky­bė. Iš šio rin­ki­nio 2011 m. ba­lan­džio mėn. Dvi­ra­čių mu­zie­ju­je bu­vo su­reng­ta pa­ro­da „Dvi­ra­čių lenk­ty­nės ka­ri­ka­tū­ro­se“. R.Bal­di­šius nuo­tai­kin­gai kal­bė­jo pa­ro­dos ati­da­ry­me: „Nuo sek­ma­die­nio at­šils orai ,iš rū­sių trau­ki­me dvi­ra­čius, nu­va­ly­ki­me dul­kes ir min­ki­me pe­da­lus“. De­ja, ru­de­niop au­to­rius iš­ke­lia­vo ana­pi­lin...

Bu­vo iš­leis­ti trys gra­žūs spal­vo­ti pa­ro­dų ka­ta­lo­gai, iš­ke­lia­vę į pa­ro­dų da­ly­vių ša­lis, at­li­kę reikš­min­gą Lie­tu­vos var­do ir jos kul­tū­ros pro­pa­gan­dos funk­ci­ją. "Ve­lo­car­toon" ko­lek­ci­jos pa­ro­dos bu­vo su­rengtos dau­ge­ly­je ša­lių, ten taip pat bu­vo iš­leis­ta ka­ta­lo­gų, buk­le­tų, daug straips­nių ir straips­ne­lių už­sie­nio spau­do­je. Ne vi­sos tos pub­li­ka­ci­jos pa­sie­kė Lie­tu­vą, dau­giau­sia, at­ro­do, jų bū­ta Vo­kie­ti­jo­je.

Šios ke­tu­rios pa­ro­dos – sa­vi­tas reiš­ki­nys, uži­mąs ryš­kią vie­tą Lie­tu­vos ka­ri­ka­tū­ros plė­to­tė­je, įsi­jun­gi­me į tarp­tau­ti­nę are­ną. Ypač pir­ma­ja­me jos rai­dos eta­pe tai bu­vo lyg ir ne­by­li, ta­čiau ga­nė­ti­nai vaiz­di kul­tū­ri­nės re­zis­ten­ci­jos for­ma. Ka­ri­ka­tū­ra pri­si­jun­gė prie ki­tų smul­kio­sios gra­fi­kos žan­rų (eks­lib­ri­sų, pro­gi­nių au­to­ri­nių at­vi­ru­kų), ku­rių dė­ka Lie­tu­va ir lie­tu­viai pa­reiš­kė apie sa­vo bu­vi­mą pa­sau­ly­je. O ap­skri­tai dvi­ra­čio te­ma pa­si­ro­dė esan­ti neiš­se­mia­ma. Per dvi­ra­čio te­mą į pa­ro­das įsi­ter­pė ir lais­vo­ji te­ma, vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo ir po­li­ti­nės rea­li­jos, dvi­ra­tis tar­tum ta­po nū­die­nos pa­sau­lio įvy­kių ste­bė­to­ju ir da­ly­viu.

R.Bal­di­šiaus kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas – tai me­ni­niai kū­ri­niai-ka­ri­ka­tū­ros, kal­ban­čios la­ko­niš­ka gra­fi­ne kal­ba, pa­skli­du­sios Lie­tu­vos ir už­sie­nio spau­do­je, ka­ta­lo­guo­se ir al­bu­muo­se, pa­ro­do­se, ko­lek­ci­jo­se ir mu­zie­juo­se. Anot au­to­riaus: „Ne­bū­ti­na, kad žmo­gus ka­ri­ka­tū­rą su­pras­tų taip, kaip au­to­rius už­ma­nė... Dau­ge­lį ka­ri­ka­tū­rų, pieš­tų prieš tris de­šimt­me­čius, ga­li­ma pri­tai­ky­ti ir šiems lai­kams“. Tai aiš­kiai įro­do ir da­bar­ti­nė pa­ro­da.