Rožynas įkvėpė "Rožės kodui"

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Chai­mo Fren­ke­lio vi­lo­je vi­są va­sa­rą veik­sian­ti pa­ro­da skir­ta kuo įvai­ria­pu­siš­kiau at­skleis­ti "ro­žės ko­dą".
Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jaus Chai­mo Fren­ke­lio vi­la kve­pia ro­žė­mis – ket­vir­ta­die­nį čia ati­da­ry­ta pa­ro­da "Ro­žės ko­das". Pa­ro­dai įkvė­pė per­nai vi­los par­ke įkur­tas se­ce­si­nio sti­liaus ro­žy­nas, skir­tas Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo at­kū­ri­mo šimt­me­čiui. Pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vę lan­ky­to­jai bu­vo vai­ši­na­mi ro­žių žied­la­pių ar­ba­ta ir ro­ži­niais py­ra­gė­liais.

Išp­li­tęs sim­bo­lis

"Auš­ros" mu­zie­jaus Dai­lės sky­riaus mu­zie­ji­nin­kė Jū­ra­tė Kau­či­kai­tė sa­ko, kad su­ma­ny­mas pa­ro­dą skir­ti ro­žei ki­lo dėl vi­los ro­žy­no.

Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis, vers­li­nin­kas Sta­nis­lo­vas Gru­šas praė­ju­sį pa­va­sa­rį par­kui pa­do­va­no­jo per 1 300 ro­žių krū­mų ir pa­vė­si­nes. Per me­tus ro­žy­nas plė­tė­si, sa­vo ro­žes so­di­no ži­no­mi as­me­nys, įstai­gos, or­ga­ni­za­ci­jos.

Pa­sak J. Kau­či­kai­tės, nuo neat­me­na­mų lai­kų ro­žė bu­vo mei­lės ir gro­žio sim­bo­lis. Ji bu­vo lai­ko­ma šven­tu sim­bo­liu, sie­ti­nu su dau­ge­liu skir­tin­gų ti­kė­ji­mų die­vais ir dei­vė­mis. Įvai­rio­se kul­tū­ro­se ro­žė yra jau­nys­tės, ty­ru­mo, že­miš­kos mei­lės ir at­gi­mi­mo ati­tik­muo, nors drau­ge ga­li reikš­ti liū­de­sį, am­ži­ny­bę, pa­slap­ties sau­go­ji­mą ir ra­my­bę.

Pa­ro­dos "Ro­žės ko­das" eks­po­na­tai pa­teik­ti net iš dvy­li­kos Lie­tu­vos mu­zie­jų (įskai­tant "Auš­ros" mu­zie­jų), Všį "Ale­xand­re Vas­si­liev fon­das", ke­lių pri­va­čių as­me­nų.

Vi­suo­se pa­ro­dos eks­po­na­tuo­se lan­ky­to­jai iš­vys ro­žę. Eks­po­na­tai la­bai įvai­rūs: nuo XVI–XVII am­žiaus kok­lių iš Val­do­vų rū­mų, Lie­tu­vos Dai­lės mu­zie­jaus iki XX am­žiaus in­dų, gar­sių ka­ra­liš­kų Eu­ro­pos po­rce­lia­no ma­nu­fak­tū­rų po­rce­lia­no dir­bi­nių.

Teks­ti­lę pri­sta­to liau­diš­ki lie­tu­vių mo­te­rų siu­vi­niai, siu­vi­nė­ji­mai. Yra ir dvi ca­ro lai­kų ska­ros bei šiuo­lai­kiš­ka ki­niš­ka ska­ra.

Se­nuo­sius tris mo­te­riš­kų dra­bu­žių komp­lek­tus pa­ro­dai pa­sko­li­no Všį "Ale­xand­re Vas­si­liev fon­das", o 1960 me­tų siu­vi­mo cha­la­tą – Bir­žų kraš­to "Sė­los" mu­zie­jus.

Pa­ro­dos ak­cen­tas – ro­žių mo­ty­vų ku­pi­nas mo­ters kam­pe­lis su ba­ro­ki­niais fo­te­liais, pa­gal­vė­lė­mis, ki­li­mu, go­be­le­nu, ant sta­le­lio iš­dės­ty­tais ko­ja­raiš­čiais, pri­si­mi­ni­mų al­bu­mu, at­vi­ru­kais ir puo­de­lius su lėkš­tu­te. Taip ir no­ri­si pri­sės­ti ar­ba­tos.

Pa­ro­do­je gau­su mo­te­riš­kų ak­se­sua­rų: dė­žu­čių, ran­ki­nu­kų, aus­ka­rų, pa­ka­bu­kų. Įdo­mūs eks­po­na­tai – Suo­mi­jos ap­do­va­no­ji­mai – "Bal­to­sios ro­žės" me­da­liai.

Itin svar­bi pa­ro­dos da­lis – pa­veiks­lai: ta­py­bos ir gra­fi­kos kū­ri­niai, se­no­sios ir šiuo­lai­ki­nės gra­viū­ros.

Ro­žės mo­ty­vų gau­su ir li­tur­gi­niuo­se rū­buo­se, šven­tų­jų pa­veiks­lė­liuo­se, skulp­tū­ro­se. Rū­pin­to­jė­lio gal­vą tai­po­gi juo­sia erš­kėt­ro­žių vai­ni­kas.

Api­pin­tos le­gen­do­mis

Pa­ro­do­je ša­lia vaiz­duo­ja­mo­sios ir tai­ko­mo­sios dai­lės pa­tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja apie ro­žės ir jos sim­bo­lio vie­tą is­to­ri­jo­je, me­ne, bui­ty­je, li­te­ra­tū­ro­je, at­sklei­džia­mos są­sa­jos su re­li­gi­ja ir ki­to­mis sri­ti­mis.

Įvai­riau­sias ži­nias apie ro­žes – nuo le­gen­dų iki ku­li­na­ri­jos, me­di­ci­nos, var­dų – ga­li­ma per­skai­ty­ti ro­žių ar­kų sten­duo­se.

"Ro­žė aso­ci­juo­ja­si su gau­sa, pra­ban­ga, pra­šmat­nu­mu. Ro­žės mo­ty­vas yra la­bai po­pu­lia­rus, ro­žė pa­pli­tu­si ne tik kaip sim­bo­lis, bet ir bui­ty­je – ku­li­na­ri­jo­je, me­di­ci­no­je, gro­žio sfe­ro­je. Ro­žę ra­si­me is­to­ri­jo­je, he­ral­di­ko­je, re­li­gi­jo­je. Ir tas mo­ty­vas ke­liau­ja jau ko­kius 5 tūks­tan­čius me­tų, ver­čia­si iš vie­no ti­kė­ji­mo į ki­tą. Grai­kai, ro­mė­nai, bū­da­mi pa­go­nys, ro­žę pri­skir­da­vo dei­vėms, krikš­čio­nys ją pri­sky­rė Ma­ri­jai. Ro­žė per il­gus me­tus įgy­ja nau­jų pa­va­di­ni­mų, įvaiz­džių, ki­ti daik­tai va­di­na­mi ro­žių var­du", – sa­ko J. Kau­či­kai­tė.

Pa­vyz­džiui, šian­dien tu­ri­me ro­ži­nį šo­ko­la­dą, vy­ną, auk­są, ro­ži­nį ūką.

Grai­kai, ro­mė­nai, bū­da­mi pa­go­nys, ro­žę pri­skir­da­vo dei­vėms, krikš­čio­nys ją pri­sky­rė Ma­ri­jai.

Pa­sak mu­zie­ji­nin­kės, is­la­me lai­ko­ma, kad ro­žė at­si­ra­do iš pra­na­šo Mo­ha­me­to pra­kai­to la­šų. Su­fi­jai ap­si­šlaks­ty­da­vo ro­žių alie­ju­mi mels­da­mie­si, kad leng­viau su­si­jung­tų su ki­ta dva­si­ne erd­ve. Žmo­nės, ma­tę Ma­ri­ją, liu­di­ja, kad ji kve­pė­jo ro­žė­mis.

Ro­žių alie­jus bu­vo ne­pap­ras­tai bran­gus pro­duk­tas, vie­nu me­tu ta­pęs bar­te­ri­nių mai­nų ob­jek­tu, va­liu­ta. 1 gra­mas alie­jaus yra ly­gu 10 ki­log­ra­mų ro­žių žied­la­pių.

J. Kau­či­kai­tė sa­ko, kad ro­žių se­lek­ci­jos sri­ty­je ypač daug nu­vei­kė ki­nai, jie pir­mie­ji iš­ve­di­nė­jo ro­žių rū­šis.

"Ki­nai žo­les yra su­skirs­tę į įvai­rias gru­pes, vie­na iš tų gru­pių, iš­ver­tus pa­žo­džiui, yra žo­lės džiu­gin­to­jos. Ro­žė – vie­na iš džiu­gin­to­jų, ji su­ge­ba nuim­ti siel­var­tą ir liū­de­sį", – sa­ko mu­zie­ji­nin­kė.

Le­gen­dų apie ro­žes pa­sa­ko­ja­ma ap­sčiai. Rau­do­nos ro­žės la­biau­siai su­si­ju­sios su krau­ju, daž­nas le­gen­dų mo­ty­vas – bė­ga dei­vė, su­si­žei­džia ko­jas ir krau­jo la­šai pa­virs­ta ro­žė­mis. Bal­ta ro­žė ne­va at­si­ra­du­si, kai Af­ro­di­tė jū­ro­je iš­plau­kė iš bal­tų pu­tų – pu­tos vir­to ro­žė­mis.

"Įdo­mu, kad mo­ty­vas pe­rei­na per ci­vi­li­za­ci­jas, re­li­gi­jas. Krikš­čio­nys vė­liau sa­kė, kad ro­žės at­si­ra­do iš Kris­taus krau­jo", – sa­ko J. Kau­či­kai­tė.

Ro­žė pri­skir­ta ir šven­to­sioms mo­te­rims: Ro­žė Li­mie­tė, Ce­ci­li­ja, Elž­bie­ta lai­ko ro­žes. Apie Elž­bie­tą pa­sa­ko­ja­ma le­gen­da: ji bu­vo ka­ra­liaus žmo­na, bet la­bai dos­ni ir lab­da­rin­ga, mai­tin­da­vo pa­var­gė­lius, li­go­nius, jiems ne­šda­vo skrei­te duo­ną. Ka­ra­lius no­rė­da­vo pri­gau­ti ją ir nu­baus­ti už šią veik­lą. Pri­gau­ta Elž­bie­ta ati­den­gė skrei­tą: ja­me bu­vo ne duo­na, o ro­žių pum­pu­rai.

"Krikš­čio­nys iš pra­džių nei­gė ro­žę, kaip sim­bo­lį, pri­sky­rė pa­go­niš­kiems die­vams. Praė­jo ke­li šimt­me­čiai ir ro­žė iš­po­pu­lia­rė­jo. Ro­žė – gė­lių ka­ra­lie­nė, o Ma­ri­ja – dan­gaus ka­ra­lie­nė", – sa­ko J. Kau­či­kai­tė.

He­ral­di­ko­je yra iš­li­kęs pir­mi­nis ro­žės įvaiz­dis: pen­ki la­pe­liai ir gel­to­nas vi­du­riu­kas. Iš pra­džių šį ženk­lą nau­do­jo ka­ra­liai, vė­liau į sa­vo her­bus pe­rė­mė ir kil­min­gos šei­mos. Šis ženk­las ne­pa­ki­to iki da­bar.

Pa­ro­do­je "Ro­žių ko­das" siū­lo­ma ne tik ap­žiū­rė­ti su ro­žė­mis su­sie­tus eks­po­na­tus, bet ir dė­lio­ti stum­do­mą dė­lio­nę, su­si­kur­ti at­vi­ru­ką su ro­žių ant­spau­dais.

Iš anks­to už­si­sa­kius Chai­mo Fren­ke­lio vi­los odos dirb­tu­vė­lė­se bus ga­li­ma pa­si­ga­min­ti ro­žės žie­do for­mos sa­gę, žie­dą ar plau­kų pa­puo­ša­lą.

Pa­ro­da Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je veiks iki rugp­jū­čio 25 die­nos.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.