Buvęs mokinys į gimnaziją sugrįžo su paroda

Loretos RIPSKYTĖS nuo­tr.
Dai­li­nin­ko Si­gi­to Pran­cui­čio pa­ro­do­je – „Auš­ros“ gim­na­zi­jos bu­vę mo­ky­to­jai ir mo­ki­niai.
Jo­niš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­jo­je ati­da­ry­ta kraš­tie­čio dai­li­nin­ko Si­gi­to Pran­cui­čio po­rtre­tų pa­ro­da „At­min­ties gi­jos“, skir­ta mo­kyk­los šim­to me­tų su­kak­čiai.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­ma tik la­bai ma­ža da­lis me­ni­nin­ko alie­ji­nės ta­py­bos dar­bų ir asamb­lia­žų. Iš pa­veiks­lų žvel­gia bu­vę gim­na­zi­jos auk­lė­ti­niai ra­šy­to­jas Jo­nas Avy­žius, ak­to­rius Juo­zas Ki­sie­lius, pa­ts dai­li­nin­kas Si­gi­tas Pran­cui­tis, ku­rį iš abie­jų pu­sių „re­mia“ jo pir­ma­sis pie­ši­mo mo­ky­to­jas Juo­zas Vai­naus­kas ir „Auš­ros“ gim­na­zi­jos me­ce­na­tas, sky­ręs mo­kyk­los sta­ty­bai nuo­sa­vos že­mės skly­pą, ba­jo­ras Sta­nis­lo­vas Goe­sas.

Su asamb­lia­žais, dar­bais, ku­riems pa­nau­do­ja­mi įvai­rūs bui­ti­niai daik­tai, ne­me­ni­niai ob­jek­tai, Si­gi­tas Pran­cui­tis su­si­pa­ži­no la­bai anks­ti – dar penk­to­je kla­sė­je, ste­bė­da­mas, kaip mo­ky­to­jas Juo­zas Vai­naus­kas ku­ria de­ko­ra­ci­jas, pa­nau­do­da­mas joms įvai­rias gam­ti­nes me­džia­gas: kan­ko­rė­žius, ku­rių ei­da­vo rink­ti kar­tu su mo­ki­niais, ne­tgi ark­lių iš­ma­tas. Iš pa­sta­rų­jų, ku­rie tu­ri ap­va­lią for­mą, juos ge­rai iš­džio­vi­nęs ir nu­da­žęs mė­ly­na spal­va, ga­mi­no spek­tak­liui vy­nuo­gių ke­kes.

„Mo­kyk­lo­je man se­kė­si vi­du­ti­niš­kai. Ge­riau­siai ėjo­si is­to­ri­ja, geog­ra­fi­ja, o su sa­vo pai­šy­bos dar­bais mo­ky­to­jui ne­la­bai įtai­kiau. Kai su­gal­vo­jau sto­ti į Dai­lės aka­de­mi­ją, man, ne­bai­gu­siam jo­kių dai­lės kur­sų, pa­si­ruoš­ti la­bai pa­dė­jo kai­my­nys­tė­je gy­ve­nę ir to­je aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je jau stu­di­ja­vę ar­chi­tek­tai Pas­lai­čiai“, – sa­kė S. Pran­cui­tis.

Ren­gi­ny­je me­ni­nin­ką pri­sta­tė mo­ky­to­ja Jur­gi­ta Bu­raus­kie­nė, ke­le­tą mu­zi­ki­nių kū­ri­nių at­li­ko moks­lei­viai. S. Pran­cui­čiui įteik­tas gim­na­zi­jos pa­dė­kos raš­tas.

2017 me­tais jo­niš­kie­čiai jau tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti dai­li­nin­ko S. Pran­cui­čio dar­bų. Tą­kart į gim­tą­jį kraš­tą su sa­vo ret­ros­pek­ty­vi­ne pa­ro­da „Me­ta­fo­rų kon­cep­tai“ jis su­grį­žo po 40 me­tų per­trau­kos, pa­kvies­tas Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro.

Pats me­ni­nin­kas ta­da pa­sa­ko­jo iš Jo­niš­kio iš­vy­kęs 1964 me­tais stu­di­juo­ti dai­lės ir nuo ta­da re­tai lan­kąs gim­tą­sias vie­tas, nors ap­si­sto­jo gy­ven­ti Šiau­liuo­se. Jis tei­gė vi­sa­da jau­tę­sis esąs žiem­ga­lis ir že­mai­tis, nes tė­vas bu­vo ki­lęs iš Že­mai­ti­jos, o my­li­miau­sios upės iki šių die­nų jam iš­li­ko Du­by­sa ir Si­dab­ra.

Šiau­liuo­se gy­ve­nan­tis Si­gi­tas Pran­cui­tis – ne tik ta­py­to­jas, ku­rian­tis ir asamb­lia­žus, skulp­tū­ras, bet ir il­ga­me­tis pe­da­go­gas, li­te­ra­tas, ra­šan­tis hai­ku.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.