Naujausios
Kokie mes pažangūs, kokie protingi ir galingi! Jau tiesiog aleliuja skamba dabarties civilizacijai, mokslui, technologijoms,ekonomikai ir tuo pačiu... sau. Planuojame skrydį į Marsą, norime privačių eksursijų į Mėnulį, kuriame robotus, dirbtinius intelektus – perduosime jiems darbą. Pjaustome ir preparuojame genus – planuojame pabaigą ligoms, gyvenimo trukmės prailginimą ir net mirties įveikimą. Valdome didžiuosius duomenis – viską apie save, visus ir kiekvieną žinosime.
Bet štai, atsiprašau, pirstelėjo gamta mažiuku virusiuku, ir klūpo didingoji civilizacija ant kelių, saviizoliuojasi. Subiro jos protas, talentai ir galios (vakciną kurs net pusantrų metų), tveria socialinės distancijos sienas ir... guldo į masines kapavietes lentinius karstus Niujorke. (LTV laida „Panorama“, 2020 04 11).
Tą patį prieš kelerius metus nemandagiai padarė Islandijos ugnikalnis – dar tik įspėjamai, tik gerokai uždūmindamas savaisiais smilkalais. Ir ką? Sustojo skrydžiai beveik visoje Europoje ir skrydžiai į ją iš viso pasaulio!
Jau tada pasimatė, kokie mes esam pažeidžiami,silpni, kaip lengvai subyra įprastas mūsų gyvenimas, lyg smėlio pilyse gyventumėme. Bet tada nieko nesupratome. Toliau įsivaizdavome ir tikėjome, kad esame nepajudinami, nepažeidžiami, visagaliai.
Mes tikrai tokie esame – pagal gebėjimą griauti kitų žmonių gyvenimus ir ypač aplinką, gyvąją gamtą. Bet kai prireikia gyvenimą ginti, apsaugoti, tęsti, atsiskleidžia visai kitoks vaizdelis. Ar įvertinsime jį dabar, ar suprasime, ką mums reikia prikelti ir kaip prisikelti, ką ir kuria linkme keisti, kad padidėtų atsparumas gyvenimo negandoms, kad padaugėtų harmonijos, supratimo ir atjautos tarpusavyje, o tada – ir visai gyvybei šioje Žemėje. Pagaliau, pagarbos praeičiai ir rūpesčio ateitimi. Todėl turime nuleisti save iš aukštybių ant žemės. Priklaupti, kad neklupinėtume, kuo toliau, tuo skaudžiau.
Tam reikia prisikelti savo dvasia.
Prieš gerą dešimtmetį esu užsirašęs keletą minčių apie mūsų požiūrį į gyvenimą, būtį, į save ir į žmogaus trapumą, pamąstymą apie gerus 20 metų tvyrantį mūsų norą jau šiandien gyventi kaip Anglijoje, ar net geriau, apie kaltų ieškojimą, kodėl taip negyvename. Manau, kad jis tinka prie aukščiau išdėstytų šiandieninių minčių.
Krikščionys, noriu jūsų paklausti: kas pažadėjo mums rojų čia, Žemėje?! Juk net ten, aname pasaulyje, ne kiekvienam iš mūsų rojų teks pamatyti. Tai kodėl čia norime gyventi kaip rojuje: viską turėti, kad būtumėm saugūs – nė plaukas nuo mūsų galvos be gilios sentavės kad nenukristų, kad gyventumėm ramūs ir laimingi, bent jau kaip mūsų įsivaizduojamoje Amerikoje ar Anglijoje.
Koneveikiame valdžią, kad mūsų pajamos nedidėja taip sparčiai, kaip mūsų norai turėti; piktinamės, kad kažkas padarė nusikaltimą – tai todėl, kad valdžia nieko nedaro, nesirūpina, nesaugo; tai ji atsakinga, kad kaimynai vaikais nesirūpina ar girtas kaimynas prieš žmoną smurtauja – tai valdžia kalta, kad jaunimas gatvėse šiukšlina, o mūsų draugai ir pažįstami sodų šiukšles į pamiškes verčia...
Nugalėjo liga artimą žmogų – kaip taip gali būti, ką su mumis daro mūsų tokia ir kitokia medicina!! Mums neturi, negali nieko blogo atsitikti! Jokios rizikos čia nėra. O jeigu atsitiko – gydytojai kalti, milijoną tegul sumoka, tai kompensuos man artimojo netektį ir, matyt, vėl būsiu laimingas....
Kaip gali būti, kad žmogų chuliganai patamsyje sužalojo? Kur policija žiūri?!
O kas pasakė, kad prie kiekvieno nusikalsti linkusiojo po policininką stovi? Kas pasakė, kad vakare tuščioje gatvėje tavęs niekas nenuskriaus? Aš sakau, kad jeigu parėjai patamsiais ir tavęs niekas nenuskriaudė, tai džiaugtis reikia, pasisekė. Jeigu apsirgai ir pasveikai, tai džiaugtis reikia – pasisekė. Nes tai ir yra gyvenimas, mūsų – mirtingų žmonių, mūsų toli gražu netobuloje visuomenėje. Gyvenimas ir yra rūpesčiai, vargai ir pasiekimai, pergalės ir pralaimėjimai, sėkmės ir nesėkmės, džiaugsmai ir nelaimės. Gyvenimas reikalauja ir tavo paties atsakomybės. O jeigu pradedi norėti gyventi ir jaustis kaip rojuje... tai įsignybk – gal tu jau išėjai anapilin.
