D. Morkūnas: už pinigus meilės nenusipirksi

"Ži­no­jo­me tie­są"

– Prieš 30 me­tų Aukš­čiau­sio­je Ta­ry­bo­je, ku­ri skel­bė Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mą, bu­vo 133 de­pu­ta­tai. Iš jų 44 de­pu­ta­tai bu­vo 30–40 me­tų, pa­ts tarp jų bu­vo­te, o 6 de­pu­ta­tai ne­tu­rė­jo nė 30 me­tų. Tris­de­šimt­me­čių-ke­tu­rias­de­šimt­me­čių kar­tos po­zi­ci­ja ta­da bu­vo la­bai svar­bi. Kas iš tų die­nų pa­čiam la­biau­sia įsi­min­ti­na, kas bu­vo svar­biau­sia?

– Ti­kė­ji­mas, kad ži­nai tie­są. Tie­sos ir vil­ties po­jū­tis. Ir bū­ti­nu­mo veik­ti po­jū­tis.

Pag­rin­di­nis skir­tu­mas tarp mū­sų anuo me­tu ir da­bar­ti­nės, Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais išau­gu­sios kar­tos yra tas, kad mums bu­vo leng­viau, nei da­bar yra. Ta­da bu­vo aiš­ku­mas, ko­kio da­bar nė­ra.

Aiš­kios bu­vo ver­ty­bės: lais­vė, tau­ta, tei­sin­gu­mas, ge­res­nio gy­ve­ni­mo sie­kis, oru­mas, pa­gar­ba žmo­gui, ne­si­lanks­ty­mas kla­nams.

Ki­tas vi­siš­kai aiš­kus da­ly­kas bu­vo, kas gi yra prie­šas (nors la­bai ne­mėgs­tu to žo­džio), ką tu­ri­me įveik­ti?

Tai bu­vo išo­ri­nis prie­šas – Krem­lius, ko­mu­nis­tų par­ti­ja, so­vie­tiz­mas – vi­sa, kas ei­na iš im­pe­ri­jos.

Bu­vo aiš­ku, ir kaip veik­ti, ką da­ry­ti? At­si­ra­do Są­jū­dis, na­cio­na­li­niai fron­tai, Są­jū­džio in­te­lek­tua­lų ple­ja­da ini­ci­ja­vo dis­ku­si­jas apie su­ve­re­ni­te­tą.

Šiau­liuo­se taip pat bu­vo veik­los sce­na. Mums, Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to dės­ty­to­jams, ar gi kas lie­pė da­ry­ti per­tvar­kas? Nie­kas ne­lie­pė. Pa­tys pa­ren­gė­me ins­ti­tu­to de­mok­ra­ti­nio val­dy­mo sta­tu­tą – pir­mie­ji iš aukš­tų­jų mo­kyk­lų Lie­tu­vo­je.

Vei­kė ir jau­nat­viš­kas ak­ty­vu­mas, ir drą­sos tu­rė­jo­me dau­giau nei vy­res­nio­ji kar­ta. Na­tū­ra­lu, nes jie tu­rė­jo daug kar­čios pa­tir­ties.

Ma­ne pa­tį la­biau­sia stab­dė ne kas ki­tas, o ma­no tė­vai, pe­rė­ję ka­lė­ji­mus, la­ge­rius, trem­tį. Tė­vai stab­dė iš mei­lės, nes ži­no­jo, kas yra to­ta­li­ta­ri­nė im­pe­ri­ja.

To­kia im­pe­ri­ja – ne tik po­li­ti­nė ga­lia, fi­zi­nė jė­ga, tai ir žmo­gaus dva­sios už­val­dy­mas.

– Kiek Jums ta­da bu­vo me­tų?

– Kai skel­bėm Nep­rik­lau­so­my­bę, bu­vo 32 me­tai, kai pra­si­dė­jo blo­ka­da, gink­luo­tas te­ro­ras, su­ka­ko 33 me­tai. Ta­da ki­lo to­kia min­tis, ar ne­pri­kals prie Kry­žiaus kaip Kris­tų?

Nu­si­juo­ki, aiš­ku, tai pri­si­mi­nęs.

Bet sa­kau, jog tu­riu die­ną, ka­da gi­miau, ka­da li­kau gy­vas, ir dar tą, ka­da išei­siu.

Ryš­kiai įsi­min­ti­na iš­li­ki­mo da­ta. Tai net ne Sau­sio 13-osios nak­tis, kai bu­vo­me Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos sa­lė­je, ir ne­bu­vo aiš­ku, kuo vis­kas baig­sis. O rugp­jū­čio pu­čo Mask­vo­je die­nos.

Bu­vo la­bai bjau­rus jaus­mas. Ži­nai, kad spren­džia­si Tau­tos lais­vės, mū­sų gy­vy­bių li­ki­mas, o nuo mū­sų vi­siš­kai nie­kas ne­prik­lau­so. Lai­mės pu­čis­tai – per­va­žiuos per mus tan­kais.

Kas yra lais­vė

– Is­to­ri­ko aki­mis, ko­kia yra Ko­vo 11-osios ak­to reikš­mė?

– Nep­rik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mas iš­reiš­kė ne tik tau­tos va­lią, tau­tos sie­kį – is­to­ri­nę tau­tos tie­są. Šimt­me­čių ko­vų ir su­ki­li­mų tie­są.

Aukš­čiau­sio­je Ta­ry­bo­je ta­da da­rei ne sa­vo kaž­ko­kį veiks­mą – tau bu­vo su­teik­ta ga­lia at­lik­ti tau­tos veiks­mą, am­žių veiks­mą. At­lik­ti tai, ką da­rė Ta­das Kos­ciuš­ka, gra­fai­tė Emi­li­ja Plia­te­ry­tė, 1863–1864 me­tų su­ki­li­mo va­dai An­ta­nas Mac­ke­vi­čius, Kons­tan­ti­nas Ka­li­naus­kas, Zig­man­tas Sie­ra­kaus­kas ir pa­skui juos ėję vals­tie­čiai, o vė­liau – 1918 me­tų Va­sa­rio 16-osios ak­to vy­rai.

Kaip ir jie, no­rė­jo­me vals­ty­bin­gu­mo tęs­ti­nu­mo, tei­sin­ges­nės vals­ty­bės, o svar­biau­sia – sa­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo.

No­riu pa­brėž­ti, jog tiks­las – ne lais­vė. Lais­vė – inst­ru­men­tas tiks­lui pa­siek­ti.

Tiks­las yra mei­lė, poe­tiš­kai sa­kant, o pa­pras­tais žo­džiais, – gra­žes­nis, hu­ma­niš­kes­nis gy­ve­ni­mas. Ge­ri žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kiai, žmo­gaus gė­ris, gro­žis. Tik tie da­ly­kai neį­ma­no­mi be lais­vės.

Gru­zi­nų ki­no re­ži­sie­riaus Ten­gi­zo Abu­la­dzės fil­me "At­gai­la" he­ro­jus klau­sia, kam rei­ka­lin­gas ke­lias, ku­ris ne­ve­da į šven­to­vę? Lais­vė yra ke­lias, ku­riuo ga­li ir pri­va­lai ei­ti į šven­to­vę. Lais­vė ir įpa­rei­go­ja.

Man ne­pa­tin­ka, kai sa­ko­ma: "tu­ri­me lais­vę", "gy­ve­na­me lais­vė­je" – gy­ven­ti ga­li­ma mies­te, ga­li­ma ba­lo­je, ro­ju­je ar pra­ga­re.

O lais­vu ga­li tik bū­ti ar­ba ne.

Lais­vę rei­kia įtvir­tin­ti veiks­mu kiek­vie­ną die­ną. Ry­tą at­si­kė­lei ir veik – sa­vo ap­lin­ką, sa­vo gy­ve­ni­mą tvar­kyk, bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mą, vals­ty­bės gy­ve­ni­mą tvar­kyk. Da­ly­vauk po­li­ti­ko­je, par­ti­jo­se, pro­fsą­jun­go­se, pi­lie­ti­niuo­se ju­dė­ji­muo­se, vi­suo­me­ni­niuo­se klu­buo­se – štai ta­da esi lais­vas.

Jei­gu pra­bu­dęs lo­vo­je var­tai­si, gal­vo­ji tik apie sa­ve, ką pa­val­gy­ti, kaip pi­ni­gų pra­si­ma­ny­ti – tai jo­kia lais­vė. Tai ir ver­gai tu­ri.

Ko­das – lais­vė, ly­gy­bė, bro­ly­bė

– Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da iš­kė­lė ge­ro­vės vals­ty­bės vi­zi­ją. Jū­sų po­žiū­riu, ko­kie yra ge­ro­vės vals­ty­bės po­žy­miai?

– Ge­ro­vės vals­ty­bės vi­zi­ja su­si­šau­kia su tuo, ką jau kal­bė­jau apie lais­vę.

Pri­si­min­ki­me pran­cū­zų re­vo­liu­ci­jos ir res­pub­li­kos šū­kius – lais­vė, ly­gy­bė, bro­ly­bė. Pir­mo­ji ver­ty­bė – lais­vė, o po to – ly­gy­bė, bro­ly­bė.

Ka­da įpras­mi­na­ma lais­vė? Kai yra so­cia­li­nis tei­sin­gu­mas, tei­sin­gas žmo­nių bend­ra­bū­vis (ly­gy­bė) ir so­li­da­ru­mas, at­jau­ta, bend­ras vei­ki­mas (bro­ly­bė).

Nuo Są­jū­džio lai­kų 100 pro­cen­tų įpras­mi­no­me vie­ną ver­ty­bę – vals­ty­bės lais­vę ir ne­prik­lau­so­my­bę. Lie­tu­va ta­po pa­sau­lio vei­kė­ja – esa­me ir su NA­TO, ir Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

– O kaip su ly­gy­be, bro­ly­be?

– Žy­miai blo­giau.

Pre­zi­den­to iš­kel­tas ge­ro­vės vals­ty­bės iš­šū­kis ro­do, kad pa­ga­liau grį­žo­me prie po­li­ti­kos, ku­rios ne­bu­vo jau 15 me­tų ar net dau­giau.

Po­li­ti­ka yra dve­jo­pa. Ang­lų kal­bo­je jos va­di­na­mos skir­tin­gais žo­džiais. Pir­mo­ji – tai ko­va už val­džią. O ki­ta – tai gy­ve­ni­mo kū­ri­mas: eko­no­mi­nė po­li­ti­ka, so­cia­li­nė po­li­ti­ka, kul­tū­ros po­li­ti­ka, švie­ti­mo po­li­ti­ka.

Lie­tu­vo­je se­niai po­li­ti­ka yra tik ko­va už val­džią ir iš­li­ki­mą val­džio­je. Pjau­na­si, ga­li­nė­ja­si val­džio­je, o kur ver­ty­bi­nės vi­zi­jos, stra­te­gi­jos, veiks­mų pro­gra­mos?

Po­li­ti­kos es­mi­nis da­ly­kas – ga­lių ir su­ku­ria­mų ver­čių – pro­duk­tų, tur­tų – pa­skirs­ty­mas vi­suo­me­nė­je. Pa­gal žy­mų­jį po­li­to­lo­gą Ha­rol­dą Las­ve­lą, po­li­ti­ka – tai at­sa­ky­mas, kas, ką, ka­da ir kaip gau­na?

Tik da­bar pra­de­da­me kal­bė­ti apie ge­ro­vę ne tik pir­ma­jai Lie­tu­vai. Prie ko pri­si­gy­ve­no­me, kad at­si­ra­do są­vo­kos – pir­mo­ji, ant­ro­ji Lie­tu­va! Yra dar emig­ra­vu­si – tre­čio­ji, plius glo­ba­lio­ji Lie­tu­va. Lie­tu­vų greit bus dau­giau, nei ra­jo­nų Lie­tu­vo­je.

Yra iš­kreip­ta, ne­na­tū­ra­li erd­vė: kaž­kam – ge­ro­vė, kaž­kam – so­cia­li­nė at­skir­tis. Pa­gal tai Eu­ro­pos Są­jun­go­je esa­me uo­de­go­je. Lie­tu­va – ša­lis, ku­rio­je yra di­džiau­sia so­cia­li­nė ne­tei­sy­bė ES.

Kai ku­rie pro­pa­gan­dis­tai aiš­ki­na, kad jau ge­ro­vės vals­ty­bė­je gy­ve­na­me – mes jau prie tur­tin­gų­jų. Ypač kai žiū­ri į sta­tis­ti­nius vi­dur­kius.

Bet Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja nau­jau­sio­je ata­skai­to­je apie Lie­tu­vą skel­bia, kad pa­ja­mų ne­ly­gy­bė, skur­do ir so­cia­li­nės at­skir­ties ri­zi­ka yra kri­ti­nė.

– Tai ką su­kū­rė­me per 30 me­tų?

– Plu­tok­ra­ti­ją.

Mes tu­ri­me tik for­ma­lią­ją de­mok­ra­ti­ją, ku­ri vei­kia per rin­ki­mus. Mes ei­na­me į rin­ki­mus, bet ką ren­ka­me? Kie­no ran­ko­se yra sme­ge­nų cent­rai, po­vei­kio cent­rai?

Lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­to, ban­kų, vers­lo aso­cia­ci­jų eks­per­tai yra gir­di­mi. Gal kas gir­dė­jo ko­kio tau­ti­nės rin­kos ins­ti­tu­to ar krikš­čio­niš­ko­jo so­cia­li­nio mo­ky­mo, ar so­cial­de­mok­ra­ti­nės min­ties ins­ti­tu­to nuo­mo­nę? Nė­ra to­kių.

Tai­gi, pro­tas su­telk­tas vie­no­se ran­ko­se. "MG Bal­tic" skan­da­las pa­ro­dė, kad ir ži­niask­lai­dą ga­li­ma su­si­pirk­ti, ir par­ti­jos per­ka­mos ir val­do­mos. Ir vi­sa tai – vie­nos ideo­lo­gi­jos, lais­vo­sios rin­kos ideo­lo­gi­jos sklai­dai.

Ant vi­sų ki­tų iš kar­to me­ta­mas še­šė­lis – pa­vy­do, so­cia­liz­mo, na­cio­na­liz­mo ir pa­na­šiai.

Tik su­ta­riant dėl įvai­rių ideo­lo­gi­jų – li­be­ra­lių, tau­ti­nių, so­cial­de­mok­ra­ti­nių, krikš­čio­niš­ko­jo so­cia­li­nio mo­ky­mo – at­si­ras­tų ki­to­kie spren­di­mai. At­si­ras­tų ir min­ties kon­ku­ren­ci­ja.

O pra­dė­ta kal­bė­ti, jog rei­kia trum­pin­ti ba­ka­lau­ro stu­di­jas. Ko­kias dis­cip­li­nas iš­mes? Hu­ma­ni­ta­ri­nes. Jos jau be­veik iš­mes­tos. Ma­žai kam rei­kia po­li­to­lo­gi­jos ar lo­gi­kos pa­skai­tų. O jei­gu no­ri­me de­mok­ra­ti­jos, tu­ri­me da­ly­vau­ti po­li­ti­ko­je ir su­pras­ti po­li­ti­nius pro­ce­sus.

– Ko­kius da­ly­kus pa­brėž­tu­mė­te, ly­gin­da­mas sa­vo kar­tą ir tris­de­šimt­me­čių, išau­gu­sių Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais, kar­tą?

– Aš sa­kau, jog man yra du kar­tus po tris­de­šimt, o ma­no kar­ta tu­rė­jo dvi jau­nys­tes. Mes iš­gy­ve­no­me sa­vo jau­nys­tę ir vals­ty­bės jau­nys­tę. Ma­no kar­ta yra lai­min­ga kar­ta. Ir ap­skri­tai, juk vi­sas mū­sų gy­ve­ni­mas – be ka­ro. O anks­tes­nių kar­tų?

Ži­no­ma, vals­ty­bė kū­rė­si, kas ži­no­jo, kaip ją rei­kia kur­ti? Tai, apie ką kal­bė­jo­me, yra net ne klai­dos, o au­gi­mo li­gos. Tik apie tai rei­kia at­vi­rai kal­bė­ti, aiš­kin­tis, ko­dėl įsi­ga­lė­jo lau­ki­nio ka­pi­ta­liz­mo ideo­lo­gi­ja.

Da­bar­ti­nei tris­de­šimt­me­čių kar­tai lin­kė­da­mas sėk­mės, tu­riu pa­sa­ky­ti, kad jiems ten­ka su­dė­tin­ges­nis už­da­vi­nys, ne­gu mums te­ko.

Kai pa­si­žiū­ri į pa­sau­li­nius pro­ce­sus, ma­tai ne­ge­rų da­ly­kų, ku­rie gre­sia di­de­liais lū­žiais. Da­bar­ti­nei kar­tai rei­kia tuos su­dė­tin­gus pro­ce­sus ir su­vok­ti, ir su­val­dy­ti.

Kas da­bar yra gė­ris ir blo­gis?

Štai, glo­ba­liz­mas. Jis – ka­pi­ta­lus. Drioks­te­lė­jo vi­ru­sas kaž­kur Ki­ni­jo­je ir po dvie­jų mė­ne­sių jis jau čia. Ame­ri­ko­je drioks­te­lė­jo eko­no­mi­nė kri­zė – kaip vo­lu pe­rė­jo ir Lie­tu­vą.

Bet glo­ba­liz­mas – ir gė­ris. Atei­na pi­ni­gai, in­ves­ti­ci­jos, dar­bo vie­tos ku­ria­mos, moks­lai ska­ti­na­mi, tik to­bu­lėk. Vi­si sė­di in­ter­ne­te – sem­kis ži­nių, vis­kas priei­na­ma.

O ką glo­ba­liz­mas da­ro su mū­sų ver­ty­bė­mis, su tau­ta, su tau­ti­ne vals­ty­be? Traiš­ko. Traiš­ko mū­sų iden­ti­te­tą, ta­pa­tu­mą.

Ver­ty­bės, ku­rios prieš 30 me­tų bu­vo pa­grin­di­nės – tau­tos at­gi­mi­mas ir su­kles­tė­ji­mas, kul­tū­ra, tau­ti­nė mo­kyk­la – kur da­bar yra?

Var­to­to­jiš­ku­mas – gė­ris ar blo­gis? Eko­no­mis­tai pa­sa­ky­tų – gė­ris. Mes per­ka­me, o tai reiš­kia di­des­nę ga­my­bą, dar­bo vie­tas, di­des­nes al­gas – pi­ni­gų dau­gė­ja ir gy­ve­ni­mas ge­rė­ja.

Bet ką var­to­to­jiš­ku­mas da­ro su žmo­gaus dva­sia? Var­to­to­jas rū­pi­na­si tik pi­ni­gais, o vi­sa ki­ta no­ri nu­si­pirk­ti.

Juo­kais sa­kau, kad var­to­to­jui pa­tin­ka bū­ti de­pi­liuo­tam, de­pi­lie­ti­zuo­tam ir de­po­li­ti­zuo­tam. Jis rū­pi­na­si tik sa­vi­mi, na, dar šei­ma. Bet ir šei­mos ver­ty­bė jau menks­ta.

Dar vie­nas pa­vyz­dys – lais­vo­ji rin­ka. Ji ska­ti­na eko­no­mi­ką, yra au­gi­mo va­rik­lis. Bet ji pra­de­da dik­tuo­ti vi­sam gy­ve­ni­mui. Per ją su­si­for­muo­ja ir mo­no­po­li­jos, oli­ga­po­li­jos, oli­gar­chi­jos, traiš­kan­čios ver­ty­bes, ypač so­li­da­ru­mą ir bend­ruo­me­niš­ku­mą.

Štai, koks su­dė­tin­gas iš­šū­kis ten­ka da­bar­ti­nei kar­tai. Tas pa­ts reiš­ki­nys yra lyg dvi­vei­dis Ja­nu­sas. Vie­na vei­do pu­se pa­si­su­ko – drau­gas, ki­ta – prie­šas.

Rei­kia iš­si­la­vi­ni­mo, kri­ti­nio mąs­ty­mo su­vok­ti tuos su­dė­tin­gus pro­ce­sus.

Grįž­tu, nuo ko pra­dė­jom. Jei­gu no­ri gy­ven­ti gra­žiai, ge­rai, tu­ri kas­dien įtvir­tin­ti lais­vę. Tai reiš­kia ir gra­žius žmo­giš­kus san­ty­kius, kai tu ne­li­pi per ki­tų gal­vas, kai, vie­no ku­ni­go žo­džiais, bent per pa­snin­ką "ne­val­gai ki­to žmo­gaus". Kai yra su­tin­ka­ma tei­sin­gai pa­skirs­ty­ti su­ku­ria­mą pri­dė­ti­nę ver­tę. O ne taip, kad vie­ni krau­na­si mi­li­jar­dus, o ki­ti sė­di ant mi­ni­ma­lių at­ly­gi­ni­mų.

Tik taip gims­ta ki­to­kie san­ty­kiai, sa­vi­tar­pio su­pra­ti­mas, at­jau­ta.

– Ar esa­te op­ti­mis­tas?

– Taip. Svar­biau­sia, ma­nau, yra žmo­giš­ka sa­vi­vo­ka. Da­bar­ti­nė­mis ap­lin­ky­bė­mis rei­kia rū­pin­tis, kaip iš­lik­ti žmo­gu­mi. Jaus­ti, gerb­ti ki­tus. Pra­dė­ję gy­ven­ti šiek tiek ge­riau, ti­kiuo­si, su­pra­si­me, kad pi­ni­gai su­tei­kia lais­vu­mo, bet žmo­nių san­ty­kiai yra svar­biau.

Apie ge­ro­vės vals­ty­bę aukš­čiau­siu ly­giu pra­dė­ta kal­bė­ti ne šiaip sau. Jei­gu mū­sų vi­sų, o ne vien at­ski­rų gru­pių, gy­ve­ni­mas spar­čiau ge­rė­tų, gra­žiau gy­ven­tu­me.

Vi­sa­da bus tų, ku­riems rei­kės pra­ban­gių jach­tų, bet dau­giau bus tų, ku­riems rei­kės šyp­se­nų, pa­si­svei­ki­ni­mo, bend­rys­tės.

Ma­tau, jog nau­jo­je kar­to­je at­si­ran­da toks po­žiū­ris. At­si­ran­da su­pra­ti­mas, jog už pi­ni­gus ne­ga­li vis­ko gau­ti. Ga­li gau­ti tik daik­tus, bet ne mei­lę.

Pag­rin­di­nis ver­ty­bi­nis ko­das yra lais­vė, ly­gy­bė, bro­ly­bė. Jei­gu nyks­ta bro­ly­bė, nyks­ta so­cia­li­nis tei­sin­gu­mas, o ta­da nyks­ta ir lais­vė.

Vi­liuo­si, jog atei­tis – gra­ži.