D. Morkūnas: už pinigus meilės nenusipirksi

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Sig­na­ta­ras Do­na­tas Mor­kū­nas tei­gia: "Aš sa­kau, jog man yra du kar­tus po 30 me­tų. Ma­no kar­ta iš­gy­ve­no dvi jau­nys­tes: sa­vo jau­nys­tę ir vals­ty­bės jau­nys­tę."
Šiau­lie­tis, is­to­ri­kas, po­li­to­lo­gas Do­na­tas MOR­KŪ­NAS, Ko­vo 11-osios Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mo Ak­to sig­na­ta­ras, įsi­min­ti­nais 1990 me­tais bu­vo Są­jū­džio tris­de­šimt­me­čių kar­tos at­sto­vas.
D. Mor­kū­nas sa­vą­ją kar­tą va­di­na lai­min­ga kar­ta. "Da­bar­ti­niams tris­de­šimt­me­čiams yra su­dė­tin­giau, nei mums bu­vo", – tei­gia jis.
Su sig­na­ta­ru kal­bėjomės apie tai, ko­kie bu­vo­me prieš 30 me­tų, ko­kie esa­me šian­dien.

"Ži­no­jo­me tie­są"

– Prieš 30 me­tų Aukš­čiau­sio­je Ta­ry­bo­je, ku­ri skel­bė Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mą, bu­vo 133 de­pu­ta­tai. Iš jų 44 de­pu­ta­tai bu­vo 30–40 me­tų, pa­ts tarp jų bu­vo­te, o 6 de­pu­ta­tai ne­tu­rė­jo nė 30 me­tų. Tris­de­šimt­me­čių-ke­tu­rias­de­šimt­me­čių kar­tos po­zi­ci­ja ta­da bu­vo la­bai svar­bi. Kas iš tų die­nų pa­čiam la­biau­sia įsi­min­ti­na, kas bu­vo svar­biau­sia?

– Ti­kė­ji­mas, kad ži­nai tie­są. Tie­sos ir vil­ties po­jū­tis. Ir bū­ti­nu­mo veik­ti po­jū­tis.

Pag­rin­di­nis skir­tu­mas tarp mū­sų anuo me­tu ir da­bar­ti­nės, Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais išau­gu­sios kar­tos yra tas, kad mums bu­vo leng­viau, nei da­bar yra. Ta­da bu­vo aiš­ku­mas, ko­kio da­bar nė­ra.

Aiš­kios bu­vo ver­ty­bės: lais­vė, tau­ta, tei­sin­gu­mas, ge­res­nio gy­ve­ni­mo sie­kis, oru­mas, pa­gar­ba žmo­gui, ne­si­lanks­ty­mas kla­nams.

Ki­tas vi­siš­kai aiš­kus da­ly­kas bu­vo, kas gi yra prie­šas (nors la­bai ne­mėgs­tu to žo­džio), ką tu­ri­me įveik­ti?

Tai bu­vo išo­ri­nis prie­šas – Krem­lius, ko­mu­nis­tų par­ti­ja, so­vie­tiz­mas – vi­sa, kas ei­na iš im­pe­ri­jos.

Bu­vo aiš­ku, ir kaip veik­ti, ką da­ry­ti? At­si­ra­do Są­jū­dis, na­cio­na­li­niai fron­tai, Są­jū­džio in­te­lek­tua­lų ple­ja­da ini­ci­ja­vo dis­ku­si­jas apie su­ve­re­ni­te­tą.

Šiau­liuo­se taip pat bu­vo veik­los sce­na. Mums, Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to dės­ty­to­jams, ar gi kas lie­pė da­ry­ti per­tvar­kas? Nie­kas ne­lie­pė. Pa­tys pa­ren­gė­me ins­ti­tu­to de­mok­ra­ti­nio val­dy­mo sta­tu­tą – pir­mie­ji iš aukš­tų­jų mo­kyk­lų Lie­tu­vo­je.

Vei­kė ir jau­nat­viš­kas ak­ty­vu­mas, ir drą­sos tu­rė­jo­me dau­giau nei vy­res­nio­ji kar­ta. Na­tū­ra­lu, nes jie tu­rė­jo daug kar­čios pa­tir­ties.

Ma­ne pa­tį la­biau­sia stab­dė ne kas ki­tas, o ma­no tė­vai, pe­rė­ję ka­lė­ji­mus, la­ge­rius, trem­tį. Tė­vai stab­dė iš mei­lės, nes ži­no­jo, kas yra to­ta­li­ta­ri­nė im­pe­ri­ja.

To­kia im­pe­ri­ja – ne tik po­li­ti­nė ga­lia, fi­zi­nė jė­ga, tai ir žmo­gaus dva­sios už­val­dy­mas.

– Kiek Jums ta­da bu­vo me­tų?

– Kai skel­bėm Nep­rik­lau­so­my­bę, bu­vo 32 me­tai, kai pra­si­dė­jo blo­ka­da, gink­luo­tas te­ro­ras, su­ka­ko 33 me­tai. Ta­da ki­lo to­kia min­tis, ar ne­pri­kals prie Kry­žiaus kaip Kris­tų?

Nu­si­juo­ki, aiš­ku, tai pri­si­mi­nęs.

Bet sa­kau, jog tu­riu die­ną, ka­da gi­miau, ka­da li­kau gy­vas, ir dar tą, ka­da išei­siu.

Ryš­kiai įsi­min­ti­na iš­li­ki­mo da­ta. Tai net ne Sau­sio 13-osios nak­tis, kai bu­vo­me Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos sa­lė­je, ir ne­bu­vo aiš­ku, kuo vis­kas baig­sis. O rugp­jū­čio pu­čo Mask­vo­je die­nos.

Bu­vo la­bai bjau­rus jaus­mas. Ži­nai, kad spren­džia­si Tau­tos lais­vės, mū­sų gy­vy­bių li­ki­mas, o nuo mū­sų vi­siš­kai nie­kas ne­prik­lau­so. Lai­mės pu­čis­tai – per­va­žiuos per mus tan­kais.

Kas yra lais­vė

– Is­to­ri­ko aki­mis, ko­kia yra Ko­vo 11-osios ak­to reikš­mė?

– Nep­rik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mas iš­reiš­kė ne tik tau­tos va­lią, tau­tos sie­kį – is­to­ri­nę tau­tos tie­są. Šimt­me­čių ko­vų ir su­ki­li­mų tie­są.

Aukš­čiau­sio­je Ta­ry­bo­je ta­da da­rei ne sa­vo kaž­ko­kį veiks­mą – tau bu­vo su­teik­ta ga­lia at­lik­ti tau­tos veiks­mą, am­žių veiks­mą. At­lik­ti tai, ką da­rė Ta­das Kos­ciuš­ka, gra­fai­tė Emi­li­ja Plia­te­ry­tė, 1863–1864 me­tų su­ki­li­mo va­dai An­ta­nas Mac­ke­vi­čius, Kons­tan­ti­nas Ka­li­naus­kas, Zig­man­tas Sie­ra­kaus­kas ir pa­skui juos ėję vals­tie­čiai, o vė­liau – 1918 me­tų Va­sa­rio 16-osios ak­to vy­rai.

Kaip ir jie, no­rė­jo­me vals­ty­bin­gu­mo tęs­ti­nu­mo, tei­sin­ges­nės vals­ty­bės, o svar­biau­sia – sa­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo.

No­riu pa­brėž­ti, jog tiks­las – ne lais­vė. Lais­vė – inst­ru­men­tas tiks­lui pa­siek­ti.

Tiks­las yra mei­lė, poe­tiš­kai sa­kant, o pa­pras­tais žo­džiais, – gra­žes­nis, hu­ma­niš­kes­nis gy­ve­ni­mas. Ge­ri žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kiai, žmo­gaus gė­ris, gro­žis. Tik tie da­ly­kai neį­ma­no­mi be lais­vės.

Gru­zi­nų ki­no re­ži­sie­riaus Ten­gi­zo Abu­la­dzės fil­me "At­gai­la" he­ro­jus klau­sia, kam rei­ka­lin­gas ke­lias, ku­ris ne­ve­da į šven­to­vę? Lais­vė yra ke­lias, ku­riuo ga­li ir pri­va­lai ei­ti į šven­to­vę. Lais­vė ir įpa­rei­go­ja.

Man ne­pa­tin­ka, kai sa­ko­ma: "tu­ri­me lais­vę", "gy­ve­na­me lais­vė­je" – gy­ven­ti ga­li­ma mies­te, ga­li­ma ba­lo­je, ro­ju­je ar pra­ga­re.

O lais­vu ga­li tik bū­ti ar­ba ne.

Lais­vę rei­kia įtvir­tin­ti veiks­mu kiek­vie­ną die­ną. Ry­tą at­si­kė­lei ir veik – sa­vo ap­lin­ką, sa­vo gy­ve­ni­mą tvar­kyk, bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mą, vals­ty­bės gy­ve­ni­mą tvar­kyk. Da­ly­vauk po­li­ti­ko­je, par­ti­jo­se, pro­fsą­jun­go­se, pi­lie­ti­niuo­se ju­dė­ji­muo­se, vi­suo­me­ni­niuo­se klu­buo­se – štai ta­da esi lais­vas.

Jei­gu pra­bu­dęs lo­vo­je var­tai­si, gal­vo­ji tik apie sa­ve, ką pa­val­gy­ti, kaip pi­ni­gų pra­si­ma­ny­ti – tai jo­kia lais­vė. Tai ir ver­gai tu­ri.

Ko­das – lais­vė, ly­gy­bė, bro­ly­bė

– Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da iš­kė­lė ge­ro­vės vals­ty­bės vi­zi­ją. Jū­sų po­žiū­riu, ko­kie yra ge­ro­vės vals­ty­bės po­žy­miai?

– Ge­ro­vės vals­ty­bės vi­zi­ja su­si­šau­kia su tuo, ką jau kal­bė­jau apie lais­vę.

Pri­si­min­ki­me pran­cū­zų re­vo­liu­ci­jos ir res­pub­li­kos šū­kius – lais­vė, ly­gy­bė, bro­ly­bė. Pir­mo­ji ver­ty­bė – lais­vė, o po to – ly­gy­bė, bro­ly­bė.

Ka­da įpras­mi­na­ma lais­vė? Kai yra so­cia­li­nis tei­sin­gu­mas, tei­sin­gas žmo­nių bend­ra­bū­vis (ly­gy­bė) ir so­li­da­ru­mas, at­jau­ta, bend­ras vei­ki­mas (bro­ly­bė).

Nuo Są­jū­džio lai­kų 100 pro­cen­tų įpras­mi­no­me vie­ną ver­ty­bę – vals­ty­bės lais­vę ir ne­prik­lau­so­my­bę. Lie­tu­va ta­po pa­sau­lio vei­kė­ja – esa­me ir su NA­TO, ir Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

– O kaip su ly­gy­be, bro­ly­be?

– Žy­miai blo­giau.

Pre­zi­den­to iš­kel­tas ge­ro­vės vals­ty­bės iš­šū­kis ro­do, kad pa­ga­liau grį­žo­me prie po­li­ti­kos, ku­rios ne­bu­vo jau 15 me­tų ar net dau­giau.

Po­li­ti­ka yra dve­jo­pa. Ang­lų kal­bo­je jos va­di­na­mos skir­tin­gais žo­džiais. Pir­mo­ji – tai ko­va už val­džią. O ki­ta – tai gy­ve­ni­mo kū­ri­mas: eko­no­mi­nė po­li­ti­ka, so­cia­li­nė po­li­ti­ka, kul­tū­ros po­li­ti­ka, švie­ti­mo po­li­ti­ka.

Lie­tu­vo­je se­niai po­li­ti­ka yra tik ko­va už val­džią ir iš­li­ki­mą val­džio­je. Pjau­na­si, ga­li­nė­ja­si val­džio­je, o kur ver­ty­bi­nės vi­zi­jos, stra­te­gi­jos, veiks­mų pro­gra­mos?

Po­li­ti­kos es­mi­nis da­ly­kas – ga­lių ir su­ku­ria­mų ver­čių – pro­duk­tų, tur­tų – pa­skirs­ty­mas vi­suo­me­nė­je. Pa­gal žy­mų­jį po­li­to­lo­gą Ha­rol­dą Las­ve­lą, po­li­ti­ka – tai at­sa­ky­mas, kas, ką, ka­da ir kaip gau­na?

Tik da­bar pra­de­da­me kal­bė­ti apie ge­ro­vę ne tik pir­ma­jai Lie­tu­vai. Prie ko pri­si­gy­ve­no­me, kad at­si­ra­do są­vo­kos – pir­mo­ji, ant­ro­ji Lie­tu­va! Yra dar emig­ra­vu­si – tre­čio­ji, plius glo­ba­lio­ji Lie­tu­va. Lie­tu­vų greit bus dau­giau, nei ra­jo­nų Lie­tu­vo­je.

Yra iš­kreip­ta, ne­na­tū­ra­li erd­vė: kaž­kam – ge­ro­vė, kaž­kam – so­cia­li­nė at­skir­tis. Pa­gal tai Eu­ro­pos Są­jun­go­je esa­me uo­de­go­je. Lie­tu­va – ša­lis, ku­rio­je yra di­džiau­sia so­cia­li­nė ne­tei­sy­bė ES.

Kai ku­rie pro­pa­gan­dis­tai aiš­ki­na, kad jau ge­ro­vės vals­ty­bė­je gy­ve­na­me – mes jau prie tur­tin­gų­jų. Ypač kai žiū­ri į sta­tis­ti­nius vi­dur­kius.

Bet Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja nau­jau­sio­je ata­skai­to­je apie Lie­tu­vą skel­bia, kad pa­ja­mų ne­ly­gy­bė, skur­do ir so­cia­li­nės at­skir­ties ri­zi­ka yra kri­ti­nė.

– Tai ką su­kū­rė­me per 30 me­tų?

– Plu­tok­ra­ti­ją.

Mes tu­ri­me tik for­ma­lią­ją de­mok­ra­ti­ją, ku­ri vei­kia per rin­ki­mus. Mes ei­na­me į rin­ki­mus, bet ką ren­ka­me? Kie­no ran­ko­se yra sme­ge­nų cent­rai, po­vei­kio cent­rai?

Lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­to, ban­kų, vers­lo aso­cia­ci­jų eks­per­tai yra gir­di­mi. Gal kas gir­dė­jo ko­kio tau­ti­nės rin­kos ins­ti­tu­to ar krikš­čio­niš­ko­jo so­cia­li­nio mo­ky­mo, ar so­cial­de­mok­ra­ti­nės min­ties ins­ti­tu­to nuo­mo­nę? Nė­ra to­kių.

Tai­gi, pro­tas su­telk­tas vie­no­se ran­ko­se. "MG Bal­tic" skan­da­las pa­ro­dė, kad ir ži­niask­lai­dą ga­li­ma su­si­pirk­ti, ir par­ti­jos per­ka­mos ir val­do­mos. Ir vi­sa tai – vie­nos ideo­lo­gi­jos, lais­vo­sios rin­kos ideo­lo­gi­jos sklai­dai.

Ant vi­sų ki­tų iš kar­to me­ta­mas še­šė­lis – pa­vy­do, so­cia­liz­mo, na­cio­na­liz­mo ir pa­na­šiai.

Tik su­ta­riant dėl įvai­rių ideo­lo­gi­jų – li­be­ra­lių, tau­ti­nių, so­cial­de­mok­ra­ti­nių, krikš­čio­niš­ko­jo so­cia­li­nio mo­ky­mo – at­si­ras­tų ki­to­kie spren­di­mai. At­si­ras­tų ir min­ties kon­ku­ren­ci­ja.

O pra­dė­ta kal­bė­ti, jog rei­kia trum­pin­ti ba­ka­lau­ro stu­di­jas. Ko­kias dis­cip­li­nas iš­mes? Hu­ma­ni­ta­ri­nes. Jos jau be­veik iš­mes­tos. Ma­žai kam rei­kia po­li­to­lo­gi­jos ar lo­gi­kos pa­skai­tų. O jei­gu no­ri­me de­mok­ra­ti­jos, tu­ri­me da­ly­vau­ti po­li­ti­ko­je ir su­pras­ti po­li­ti­nius pro­ce­sus.

– Ko­kius da­ly­kus pa­brėž­tu­mė­te, ly­gin­da­mas sa­vo kar­tą ir tris­de­šimt­me­čių, išau­gu­sių Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais, kar­tą?

– Aš sa­kau, jog man yra du kar­tus po tris­de­šimt, o ma­no kar­ta tu­rė­jo dvi jau­nys­tes. Mes iš­gy­ve­no­me sa­vo jau­nys­tę ir vals­ty­bės jau­nys­tę. Ma­no kar­ta yra lai­min­ga kar­ta. Ir ap­skri­tai, juk vi­sas mū­sų gy­ve­ni­mas – be ka­ro. O anks­tes­nių kar­tų?

Ži­no­ma, vals­ty­bė kū­rė­si, kas ži­no­jo, kaip ją rei­kia kur­ti? Tai, apie ką kal­bė­jo­me, yra net ne klai­dos, o au­gi­mo li­gos. Tik apie tai rei­kia at­vi­rai kal­bė­ti, aiš­kin­tis, ko­dėl įsi­ga­lė­jo lau­ki­nio ka­pi­ta­liz­mo ideo­lo­gi­ja.

Da­bar­ti­nei tris­de­šimt­me­čių kar­tai lin­kė­da­mas sėk­mės, tu­riu pa­sa­ky­ti, kad jiems ten­ka su­dė­tin­ges­nis už­da­vi­nys, ne­gu mums te­ko.

Kai pa­si­žiū­ri į pa­sau­li­nius pro­ce­sus, ma­tai ne­ge­rų da­ly­kų, ku­rie gre­sia di­de­liais lū­žiais. Da­bar­ti­nei kar­tai rei­kia tuos su­dė­tin­gus pro­ce­sus ir su­vok­ti, ir su­val­dy­ti.

Kas da­bar yra gė­ris ir blo­gis?

Štai, glo­ba­liz­mas. Jis – ka­pi­ta­lus. Drioks­te­lė­jo vi­ru­sas kaž­kur Ki­ni­jo­je ir po dvie­jų mė­ne­sių jis jau čia. Ame­ri­ko­je drioks­te­lė­jo eko­no­mi­nė kri­zė – kaip vo­lu pe­rė­jo ir Lie­tu­vą.

Bet glo­ba­liz­mas – ir gė­ris. Atei­na pi­ni­gai, in­ves­ti­ci­jos, dar­bo vie­tos ku­ria­mos, moks­lai ska­ti­na­mi, tik to­bu­lėk. Vi­si sė­di in­ter­ne­te – sem­kis ži­nių, vis­kas priei­na­ma.

O ką glo­ba­liz­mas da­ro su mū­sų ver­ty­bė­mis, su tau­ta, su tau­ti­ne vals­ty­be? Traiš­ko. Traiš­ko mū­sų iden­ti­te­tą, ta­pa­tu­mą.

Ver­ty­bės, ku­rios prieš 30 me­tų bu­vo pa­grin­di­nės – tau­tos at­gi­mi­mas ir su­kles­tė­ji­mas, kul­tū­ra, tau­ti­nė mo­kyk­la – kur da­bar yra?

Var­to­to­jiš­ku­mas – gė­ris ar blo­gis? Eko­no­mis­tai pa­sa­ky­tų – gė­ris. Mes per­ka­me, o tai reiš­kia di­des­nę ga­my­bą, dar­bo vie­tas, di­des­nes al­gas – pi­ni­gų dau­gė­ja ir gy­ve­ni­mas ge­rė­ja.

Bet ką var­to­to­jiš­ku­mas da­ro su žmo­gaus dva­sia? Var­to­to­jas rū­pi­na­si tik pi­ni­gais, o vi­sa ki­ta no­ri nu­si­pirk­ti.

Juo­kais sa­kau, kad var­to­to­jui pa­tin­ka bū­ti de­pi­liuo­tam, de­pi­lie­ti­zuo­tam ir de­po­li­ti­zuo­tam. Jis rū­pi­na­si tik sa­vi­mi, na, dar šei­ma. Bet ir šei­mos ver­ty­bė jau menks­ta.

Dar vie­nas pa­vyz­dys – lais­vo­ji rin­ka. Ji ska­ti­na eko­no­mi­ką, yra au­gi­mo va­rik­lis. Bet ji pra­de­da dik­tuo­ti vi­sam gy­ve­ni­mui. Per ją su­si­for­muo­ja ir mo­no­po­li­jos, oli­ga­po­li­jos, oli­gar­chi­jos, traiš­kan­čios ver­ty­bes, ypač so­li­da­ru­mą ir bend­ruo­me­niš­ku­mą.

Štai, koks su­dė­tin­gas iš­šū­kis ten­ka da­bar­ti­nei kar­tai. Tas pa­ts reiš­ki­nys yra lyg dvi­vei­dis Ja­nu­sas. Vie­na vei­do pu­se pa­si­su­ko – drau­gas, ki­ta – prie­šas.

Rei­kia iš­si­la­vi­ni­mo, kri­ti­nio mąs­ty­mo su­vok­ti tuos su­dė­tin­gus pro­ce­sus.

Grįž­tu, nuo ko pra­dė­jom. Jei­gu no­ri gy­ven­ti gra­žiai, ge­rai, tu­ri kas­dien įtvir­tin­ti lais­vę. Tai reiš­kia ir gra­žius žmo­giš­kus san­ty­kius, kai tu ne­li­pi per ki­tų gal­vas, kai, vie­no ku­ni­go žo­džiais, bent per pa­snin­ką "ne­val­gai ki­to žmo­gaus". Kai yra su­tin­ka­ma tei­sin­gai pa­skirs­ty­ti su­ku­ria­mą pri­dė­ti­nę ver­tę. O ne taip, kad vie­ni krau­na­si mi­li­jar­dus, o ki­ti sė­di ant mi­ni­ma­lių at­ly­gi­ni­mų.

Tik taip gims­ta ki­to­kie san­ty­kiai, sa­vi­tar­pio su­pra­ti­mas, at­jau­ta.

– Ar esa­te op­ti­mis­tas?

– Taip. Svar­biau­sia, ma­nau, yra žmo­giš­ka sa­vi­vo­ka. Da­bar­ti­nė­mis ap­lin­ky­bė­mis rei­kia rū­pin­tis, kaip iš­lik­ti žmo­gu­mi. Jaus­ti, gerb­ti ki­tus. Pra­dė­ję gy­ven­ti šiek tiek ge­riau, ti­kiuo­si, su­pra­si­me, kad pi­ni­gai su­tei­kia lais­vu­mo, bet žmo­nių san­ty­kiai yra svar­biau.

Apie ge­ro­vės vals­ty­bę aukš­čiau­siu ly­giu pra­dė­ta kal­bė­ti ne šiaip sau. Jei­gu mū­sų vi­sų, o ne vien at­ski­rų gru­pių, gy­ve­ni­mas spar­čiau ge­rė­tų, gra­žiau gy­ven­tu­me.

Vi­sa­da bus tų, ku­riems rei­kės pra­ban­gių jach­tų, bet dau­giau bus tų, ku­riems rei­kės šyp­se­nų, pa­si­svei­ki­ni­mo, bend­rys­tės.

Ma­tau, jog nau­jo­je kar­to­je at­si­ran­da toks po­žiū­ris. At­si­ran­da su­pra­ti­mas, jog už pi­ni­gus ne­ga­li vis­ko gau­ti. Ga­li gau­ti tik daik­tus, bet ne mei­lę.

Pag­rin­di­nis ver­ty­bi­nis ko­das yra lais­vė, ly­gy­bė, bro­ly­bė. Jei­gu nyks­ta bro­ly­bė, nyks­ta so­cia­li­nis tei­sin­gu­mas, o ta­da nyks­ta ir lais­vė.

Vi­liuo­si, jog atei­tis – gra­ži.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­ras Do­na­tas Mor­kū­nas sa­ko: "Tik da­bar pra­de­da­me kal­bė­ti apie ge­ro­vės vals­ty­bę ne tik pir­ma­jai Lie­tu­vai. Prie ko pri­si­gy­ve­no­me, kad at­si­ra­do są­vo­kos – pir­mo­ji, ant­ro­ji Lie­tu­va! Dar emig­ra­vu­si – tre­čio­ji, plius – glo­ba­lio­ji."

Komentarai

Saulius    Tre, 2020-03-11 / 10:07
Vienoje pastraipoje signataras su patosu cituoja prancūzų revoliucijos devizą, kitoje, apsisukęs, jį paneigia.Taip, jei nesergi mesianizmu , sunku likt nuosekliam kaip Vaišvilai, kaip Radžvilui, kurie vis dar tebekovoja. Tęsiant mintį - kiek iš mūsų kiekvieną rytą atsibudę kremtamės dėl skurstančiųjų, gailimės dėl per menko politinio aktyvumo, susimąstome, ką čia prasmingo nuveikus dėl savo valstybės, dėl šviesesnės žmonijos ateities ? Turbūt, vienetai. Deja, daugelio mintys anaiptol neglobalios : šeimos rūpesčiai, darbas, uždarbis, nauji mokesčiai, sveikatos problemos etc. Nežiūrint visko, aš irgi , kartu su signataru, viliuosi, kad ateitis - graži.
krantai    Tre, 2020-03-11 / 13:32
greitai turėsime tokią laisvę, kad vienas nuo kito privalėsime per kelis metrus laikytis atstumo.
miestietis    Tre, 2020-03-11 / 13:55
Neturiu teisės pamokslauti, bet iš gerb. Donato M. norėjosi ir norėtųsi ne tik humanizmo teorijos ar bendrinės filosofijos, bet ir kažko konkretesnio, nes gi ne pieška buvo tuomet- valstybės aušroje, o netgi visas miesto LKP antrasis sekretorius , paskui misija AT, vėliau Seime, irgi prie pačio braziaus dešinėje netrumpai, juk galėjo šį tą nuveikti geriau dėl tos vienintelės, kad to teisingumo ir tos šviesos ir doros būtų daugiau mūsuose. Pasakysiu trumpai taip- kalbos kalbomis, o gyvenimas turi savo dėsnius, ir kaip šiandien pasakė tuometinis reformų tėvas G.Vagnorius- kas tuomet labiausiai priešinosi, tas šiandien geriausiai(suprask- turtingiausiai) gyvena. Šiandiena gerb. Donatui Morkūnui iš moralinės pusės turiu kuo mažiausiai priekaištų, nors po vieno dalykinio kontakto ir liko kirminukas, bet visumoje vaizdas yra geras, todėl nuoširdžiai jį sveikinu su švente.
cobit 19    Tre, 2020-03-11 / 15:08
laisvė nelaisvė, laimė nelaimė, bet va su virusu nėra gerai. sako jau ir Mažeikiuose vienas sergantis. Tad jau 4. Ir tai tik pradžia.....
Emilija     Ket, 2020-03-12 / 07:57
Jums patinka valdžia? Jus jai plojate? Jūs ją gerbiate? Valiooooooo, o aš ne. Jau kokį 20 metų – ne. Už išgražėjusią, išsilaisvinusią, savarankišką trisdešimtmetę Lietuvą aš esu dėkinga sau ir kitiems darbštiems bei sąžiningiems Lietuvos žmonėms. Verta būti žmogumi iš didžiosios raidės, verta būti žiburiu, verta būti Kalanta. Jei laimėsim prieš koronavirusą – vėl būsiu dėkinga sau bei daugybei kitų žmonių, kurie siekia apginti, apsaugoti ir padėti.
Gulbių ežeras    Ket, 2020-03-12 / 08:17
Yra šiame interviu vieta, kompromituojanti šiandieninę oficialiąją mitologiją apie tai kaip lietuviai imperiją griovė. Tik kelios eilutės apie apie kelias pučo Maskvoje dienas, bet būtent jas reikėtų didelėmis raidėmis įrašyti bet kurio vadovėlio apie Lietuvos istoriją įžangoje: “ Ži­nai, kad spren­džia­si Tau­tos lais­vės, mū­sų gy­vy­bių li­ki­mas, o nuo mū­sų vi­siš­kai nie­kas ne­prik­lau­so. Lai­mės pu­čis­tai – per­va­žiuos per mus tan­kais.“ Šiandien galim sakyti, kad nesvarbu “kas būtų jei būtų”. Taip, bet svarbu kas bus. Imperija atgimsta, turi planų ir mūsų atžvilgiu, ar mes pasiruošę?
miestietis    Ket, 2020-03-12 / 08:58
Gerai yra sakoma, kad tikrus draugus pažinsi nelaimėje, o jei tai pritaikyti mūsų valstybės atžvilgiui, tai, pvz.- mūsų kaimynės Latvijos saeimas mus pripažino tik po to visiško pučo žlugimo, kuomet jau nebebuvo jokios sunkių pasekmių grėsmės. Tą patį galima pasakyti ir mūsų strateginės partnerės JAV atžvilgiu, nes ir ta nenorėjo gadinti santykių su kremliumi ir pripažino mus praėjus tik dviem savaitėm po nepavykusio perversmo, vot jums ir draugai, vot ir real politik, o pvz. tokia Moldova tai pati pirmutinė pakišo mums draugišką petį ir pripažino mus dar tų pačių 1990 metų gegužę. Darykite išvadas patys, o ir Donatas M. nesuklydo su tuometinės padėties vertinimu.
Gražu to komentatorius Saulius    Ket, 2020-03-12 / 14:08
Gražu, kai komentuoja protingas žmogus, ir tolerantiškas. Taip, visi tikėjome, ir tikime Lietuva. Bet , Nepriklausomą Lietuvą įsivaizduojame visi vis kitaip... . Bet, 30 metų praėjo, turėjo būti, kaip civilizuota šalis ( laisvė, brolybė , lygybė ), bet dėja, to nėra. O kas , kaltas , vieni sako, kad runkeliai, kiti kad oligarchai, treti , kad politikai, gal net žurnalistai... . Prancūzijos revoliucija savo lozungais neatnešė savo tautai to žadėto - po 12 metų ( po tarpusavio žudynių, kalendorių keitimo, bado, karo, kunigų žudymo, giljotinų ir kraujo upių ) tapo Napoleono imperija. Mūsų kova buvo taiki, bekraujė, protinga, civilizuota, bet rezultatai - tai irgi toli iki mažosios šveicarijos ( gal kalti neišmirę runkeliai ? ) Bet tikiu, ir dauguma Lietuvos patriotų tiki, viskas bus kitaip.
Prisiminiau humorą    Ket, 2020-03-12 / 14:25

In reply to by Gražu to komentatorius Saulius

Patinka gerų Lietuvos literatų mintys, tik nemoku anekdotų pasakoti, tai vienas yra pasakęs, tikiu viskuom, kad gyvensim , kaip Šveicarijoje, bet landsbergis sako, tada gyvensime "tik mes" ( gal koks 5 proc. ), kaip Šveicarijoje, kai Lietuvoje Lietuvių neliks, o putinas sako, kad ir Šveicarijoje žmonės gyvens taip , kaip rusijoje, tai ir bus visiems Šveicarija. Prisiklausius protingų žmonių anekdotų, tai ir nežinai, ar tu Lietuvis , ar runkelis , ar vatnykas. Bet norisi gyventi Tėvynėje, bet , kad savo ekonomika Lietuva būtų Šveicarija.....
to miestietis    Ket, 2020-03-12 / 14:50

In reply to by to miestietis

Jei neturi jumoro jausmo, užjaučiu. Tau nepasisekė... . Rašai, kad tu, negyvensi niekada , kaip Šveicarijoje, nes esi durnas ? O kodėl kalbi už visus Lietuvos gyventojus ?
...    Ket, 2020-03-12 / 14:43
Politika : Vieni kovoja, kad turtingų nebūtų, reikalinga revoliucija, ( laisvė, brolybė, lygybė) kiti prašo ( susiseilėję korumpuoti liberalai) , kad vargšų nebūtų, ( ( laisvė, brolybė, lygybė) treti, kaip priklauso , naudojasi savo socialine padėtimi, mėgaujasi valdžia, vadina mokesčių mokėtojus šunauja , runkeliais, ubagais , kas 5000 litų nesugeba uždirbti ( ( laisvė, brolybė, lygybė) .... . Nieko nepadarysi, toks gyvenimas ....

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.