Visi norime į Rojų

Ko­dėl? Ko­dėl Ro­jus yra Ro­jus? Kiek daik­tų, tur­tų ten yra? Ma­ši­nų, na­mų ir vi­lų, kom­piu­te­rių ir iš­ma­nių­jų te­le­fo­nų? Va­žiuo­ja Ado­mas pas Ie­vą su „Fer­ra­ri“, ap­si­kars­tęs auk­so gran­di­nė­lė­mis ir žie­dais, ap­si­rė­dęs Stat­ke­vi­čiaus mo­de­liuo­tais dra­bu­žiais, ir Ie­vai bri­lian­tų vė­ri­nį ve­ža...

Ne? Sun­ku tai įsi­vaiz­duo­ti? Ži­no­ma, ten net pre­ky­bos cent­rų nė­ra! Ny­ku­ma. Vi­siš­kas skur­das, fi­gos la­pe­liais pri­deng­tas.

Tai ko­kio vel­nio mes no­ri­me į tą Ro­jų, jei­gu ten nie­ko nė­ra?! To­dėl, kad ten ra­mu, sau­gu, tai­ku, tei­sin­ga, gra­žu, ten vi­sų san­tar­vė su vi­sais, ir svar­biau­sia – Die­vo ir vi­sų mei­lė vi­siems.

O kiek dė­me­sio ir pa­stan­gų – as­me­ni­nių ir vals­ty­bi­nių – mes ski­ria­me san­tar­vei, at­jau­tai, rū­pes­čiui vie­nų ki­tais, so­li­da­ru­mui, oru­mui, ga­li­my­bei to­bu­lė­ti ir kur­ti, džiaug­tis ir my­lė­ti? Čia – Že­mė­je, Lie­tu­vo­je! Ar šių ver­ty­bių ti­ki­mės, skirs­tant vals­ty­bės Biu­dže­tą? Ar to­kius žmo­nes, ši­tai ver­ti­nan­čius ir ža­dan­čius, ren­ka­me į val­džią? Vie­nin­te­lė vie­ta, ku­rio­je da­li­na­ma ra­my­bė, yra baž­ny­čia, bet ir­gi daž­niau­siai tik per Mi­šias, nes už baž­ny­čios sie­nų da­lis ku­ni­gų taip pat yra grei­ti ki­tus teis­ti ir nea­py­kan­tos „ak­me­nis mė­ty­ti“.

Ką pa­si­rink­tu­me: gy­ven­ti tur­tin­gai, bet bū­ti ne­ger­bia­mais, ne­rei­ka­lin­gais – vie­ni­šais, ar gy­ven­ti skur­džiau, bet bū­ti ger­bia­mais, my­li­mais – rei­ka­lin­gais?

O ko­kią ver­tę mums tu­ri oru­mas ar gar­bė? Kiek mes jais rū­pi­na­mės ir sau­go­me, ypač – kai ant ki­tos svars­tyk­lių lėkš­tės bū­na di­de­li pi­ni­gai ar­ba di­de­li nuo­sto­liai? Ar­ba val­džia, ga­lios? Ar­ba vie­ša opi­ni­ja apie mus?

Kas da­bar lai­ko­si gar­bės ko­dek­so?

Ar džiau­gia­mės ir di­džiuo­ja­mės, kad drau­gau­ja­me, bend­rau­ja­me su gar­bin­gu žmo­gu­mi? Ar­ba prie­šin­gai, pa­sa­ko­me, kad su ne­gar­bin­gu žmo­gu­mi ne­bend­rau­si­me? O jei­gu jis įta­kin­gas, tur­tin­gas?

An­ti­kos lai­kais, prieš po­rą tūks­tan­čių me­tų, bu­vo tai­ko­ma baus­mė in­fa­mi­ja – tei­si­nis gar­bės ap­ri­bo­ji­mas. Dėl dvi­gu­bų san­tuo­kų, dėl kri­mi­na­li­nių nu­si­kal­ti­mų ir pan. pi­lie­tis ne­tek­da­vo tei­sės bal­suo­ti ir užim­ti svar­bių pa­rei­gų. Štai ką reiš­kė žmo­gaus gar­bė ir jos pra­ra­di­mas!

Dar vi­sai ne­se­niai gar­bė bu­vo di­džiau­sia ver­ty­bė. Var­dan gar­bės bu­vo ryž­ta­ma­si paau­ko­ti vis­ką, net gy­vy­bę! Ką reiš­kia ru­sų aris­tok­ra­tų at­si­svei­ki­ni­mo žo­džiai čest ime­ju (rus. tu­riu gar­bę)? Jie tai sa­kė dar 20 a. pra­džio­je, iki­bol­še­vi­ki­nė­je Ru­si­jo­je. Tai yra po 2000 me­tų nuo ro­mė­niš­ko­sios in­fa­mi­jos. Taip pat ir len­kų kal­ba pa­si­svei­kin­ti ir at­si­svei­kin­ti ga­li iš­tar­da­mas žo­dį „gar­bė“ (lenk. czešč).

O gar­bės gy­ni­mo dvi­ko­vų kul­tū­ra vi­du­ram­žiais ir nau­jai­siais am­žiais? Ne­gin­si sa­vo ar kie­no ki­to gar­bės, tap­si pa­juo­kos ob­jek­tu, sku­du­ru, ne kil­niu, o men­ka­ver­čiu žmo­gu­mi.

Ką mes šian­dien va­di­na­me gar­bin­gu žmo­gu­mi? Kam tai­ko­me šį epi­te­tą? Ar gar­bin­gu žmo­gu­mi ga­li bū­ti pa­pras­tas žmo­gus, ar tik ži­no­mas, įta­kin­gas, tur­tin­gas?

Ku­rio­je ver­ty­bių pi­ra­mi­dės vie­to­je šian­dien įra­šy­tu­me gar­bės jaus­mą?

Kaip pa­žiū­rė­tu­mė­te į drau­gą, lin­kin­tį, kad jū­sų duk­ra iš­te­kė­tų už gar­bės jaus­mą tu­rin­čio, jaut­raus, švel­naus ir pro­tin­go ... poe­to?

Oru­mas, gar­bė... Šian­dien daž­niau rū­pi ir san­ty­kį su žmo­gu­mi le­mia jo tur­tai, ga­lios, sta­tu­sas, pa­rei­gos, ry­šiai, jo ži­no­mu­mas, ypač vie­šo­jo­je erd­vė­je – net žvaigž­de tam­pi, jei­gu daž­nai šmė­žuo­ji TV ek­ra­ne ar tu­ri daug se­kė­jų feis­bu­ke.

Ne in­fa­mi­jos reiš­ki­nį da­bar mes ži­no­me, bet „kiau­lės akių“ – žiū­rė­ji­mą kiau­lės aki­mis da­rant vie­na, o kal­bant ki­ta. (Lo­ty­niš­kai bū­tų suis ocu­li; sus – kiau­lė; gal lie­tu­viš­kas žo­dis „su­skis“ taip pat ki­lęs iš lo­ty­nų kal­bos?) Už to­kią elg­se­ną Atė­nų po­ly­je prieš 2500 me­tų ga­lė­jo pri­tai­ky­ti ost­ra­kiz­mą – lai­ki­nai iš­trem­ti iš ša­lies. Taip pat kaip ir už sa­vų pa­žiū­rų ir in­te­re­sų slė­pi­mą.

O lais­vuo­sius žmo­nes – po­lio pi­lie­čius, ku­rie ne­da­ly­va­vo po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me, grai­kai va­di­no idio­tes – ne­mok­šo­mis (iš to ir ki­lu­si da­bar­ti­nio tarp­tau­ti­nio žo­džio „idio­tas“ reikš­mė – ne­mok­ša, sun­kiau­sias silp­nap­ro­tis).

Da­bar apie 50 pro­cen­tų pi­lie­čių ne­da­ly­vau­ja rin­ki­muo­se, o tarp­rin­ki­mi­niu lai­ko­tar­piu – gal ko­kie 80-90 pro­cen­tų nie­kaip ne­da­ly­vau­ja po­li­ti­ko­je, ne­spau­džia val­džios ge­rin­ti gy­ve­ni­mą, te­sė­ti rin­ki­mi­nius pa­ža­dus.

To­dėl ir ren­ka­me bet ką už bet ką, kai rink­ti į val­džią ga­li­ma ir rei­kia tik žmo­nes, tu­rin­čius tris bruo­žus: kom­pe­ten­ci­ją, są­ži­nin­gu­mą ir at­jau­tą (so­li­da­ru­mą). Ki­tais žo­džiais: pro­tą, gar­bę ir mei­lę.