Pandemija

Liko tik dvi temos, dvi problemos, du rūpesčiai – virusas ir ekonomika. Jau keli mėnesiai – tik dvi vertybės. Sveikata ir pinigai. Išnyko norai, siekiai, tobulėjimas. Išnyko Tauta, ES problemos, numirė negimusi Gerovės valstybė. Net rinkimai – už kelių mėnesių – o beveik neegzistuoja, atrodo, kad neartėja.

Serga ne tik kūnai, serga sielos. Kūnai serga tik vienetų, siela serga visų, visos visuomenės, ypač – jos viešojoje erdvėje.

Tai – koronaviruso dvasinė epidemija. Užsidėjome veidakaukes ir... išnykome kaip žmonės, kaip visaverčiai pilnaviduriai, įvairiaplaniai pasaulėliai.

O juk tai – tik darbas, kurį reikia atlikti, tik našta, kurią reikia panešėti, tik slidus kelio ruožas, kurį atsargiai reikia nueiti. Tai nėra gyvenimas, ne jo vertė, ne turinys ir prasmė. Tad neatsiduokim visa savastimi tam naštos panešėjimui, nepavirskim... asilais. Tik tolygiau pasidalinkim užkritusia našta. O valstybė turi pasirūpinti ir pagelbėti tiems, kurie yra silpnesni ar kuriuos prispaudė labiausiai.

Keli mėnesiai beveik išbraukti iš žmonių ir Tautos tobulėjimo, prasmingo gyvenimo. Tai – pavyzdys, kas nutinka, kai įvyksta visuomeninės nelaimės, didelės krizės, karai. Žmogaus gyvenimas apmiršta, susiaurėja iki gyvybinių pirminių poreikių. Tikslas lieka vienas – išlikti. Jeigu karas savas (už Tėvynės laisvę) – dar ir nugalėti.

Politikoje visiškai neliko gyvenimo tobulinimo, strateginių tikslų, siekių, liko tik vadyba, operatyvinės priemonės – reagavimo į epidemiją ir prisitaikymo, ir tokia pati „operatyvinė“ kritika. Nors nei pozicija, nei opozicija nežino ir negali žinoti, kaip čia iš tikrųjų geriau veikti, kaip nepadaryti klaidų. Vienintelė garantija – kitų, anksčiau ir giliau įklimpusių valstybių patirtis ir pamokos bei tarptautinių kompetentingų organizacijų rekomendacijos.

Todėl dalis politologų, komentatorių ir pasigenda dabartinėje Lietuvos politikoje opozicijos, jos aktyvumo, jos vaidmens. Suprantama, virusą suvaldyti – ne politikos reikalas. Tai medicinos specialistų ir vadybos kompetencija ir prerogatyva. Politikai nelabai čia ką gali nuveikti. Naturalu ir tai, kad net Seimas šiuose reikaluose nueina į antrą planą, apskritai į užkulisius. Tada ir renkamasi tik nuolatinė, „akla“ kritika, t.y. politikavimas – kova už valdžią, bandant sukritikuoti ir pasakyti, kad valdantieji daro neteisingai.

O šie – viską stengiasi pateikti kaip politiką, labai sėkmingai atliekamą, dėl ko per būsimuosius rinkimus jie nusipelno būti vėl išrinkti į valdžią. Nors, kartoju, šie mėnesiai – jokia politika, šiai politikai vadovauja „prezidentas“ A. Veryga, t.y. Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centras.

Seimas ir partijos nebūtų užkulisiuose, jeigu imtųsi tikrosios politikos – prižiūrėti ir siūlyti, kaip tokiomis aplinkybėmis turi būti ginami ir derinami įvairių visuomenės sluoksnių interesai, kaip turi būti paskirstomas dėmesys ir lėšos įvairioms visuomenės gyvenimo sritims, kaip išsaugoti visavertį visuomenės gyvenimą ir toliau jį tobulinti.

Pirmoji pandemijos banga jau praeina. Bet galime sulaukti antros. Gali atsirasti kitas virusas, kitokie pavojai... Verta pagalvoti apie šių dviejų mėnesių pamokas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.