Prioritetai: Zakiras ar „korona“?

.

Seniai nebestebina politinis chaosas, kuomet su viena organizacija ateinama į renkamos valdžios postą ir spjaunama į barzdą tiems, kurie tave patupdė į galių krėslą. Kai valstybiniuose ar savivaldybės pastatuose klesti idėjų, įtakų, projektų ir panašūs bizniai, tada turgūs – privatizuojami.

Svarbiausia pasiskaičiuoti laiką, kada kirsti krikštatėviams. Tuo klausimu Šiaulių savivaldybės tarybos narys Zakiras Medžidovas pataikė į dešimtuką. „Atia“ kolegoms ištarė metų sandūroje, kai centrinėje miesto aikštėje negriaudėjo fejerverkai ir nesijautė jokio „tvaraus džiugesio“ (citata iš dabar Lietuvą valdančios daugumos programos). Sunkiai prognozuojama „koronė“ prislopino mūsų gyvenimus, todėl, kai logiškai surikiuojami prioritetai, vietinių politikų „Ate“ kolegoms panašėja į Naujametinius fejerverkus privačiuose kiemeliuose. Tik pykšt ir...viskas.

Paskambino vienas šnekus socialdemokratas ir pasidomėjo, ką aš apie Zakiro viražus mananti. Pažadėjau parašyti savo nuomonę, juolab balotiruotis nežadu, memuarus jau pradėjau ir laiko turiu. Todėl žvilgtelėjau į šio Šiaulių tarybos nario viešąjį dosje.

Atmintyje iškilo parodomoji politiko akcija – nugeibusių mažalapių liepaičių laistymas rekonstruotoje Vilniaus gatvės dalyje, kai vienam medeliui politikas „skyrė“ penkis litrus vandens. Tada pagalvojau, keistuolis vyriškis. Karštymetyje kiekvienam rožės kerui dvigubai tiek užpilu. Bet visai Zakiro už tokią akciją nepeikiau. Gal žmogus gerų ketinimų turėjo, kitus šiauliečius skatino medelius laistyti. Tik... šią paslaugą bulvarą rekonstravusieji privalėjo organizuoti, o valdžios vyrui šį procesą tereikėjo paspartinti.

Tačiau visi teigiami vertinimai prašapo, kai su Zakiru susitikome dabar rekonstruojamos bulvaro dalies brandžiųjų liepų skerdynėse. Jis iš visų jėgų gynė savivaldybės medkirčius.

Tuomet ir sukirbėjo abejonės, kada Zakiras sako tiesą esą rūpinasi rinkėjais? Pastaruosius jis beveik maustė net savo parašytoje peticijoje, populistiškai aiškindamas, kad sveikų brandžių medžių gynėjai stabdo tolesnį Vilniaus gatvės rekonstrukcijos projektą. Tada jis uoliai rėmė ES mestelėtų projektinių lėšų įsisavinimą, kurio metu buvo nuplikintas visas Šiaulių centras ir padidėjo oro tarša. Dabar socialiniuose tinkluose politikas aimanuoja, kad nieko nebebuvo galima padaryti darbams įsibėgėjus. Neįmanoma tik nabašnyko sušildyti, porina mano išmintinga Tauta. Zakiras gi neišdrįso bent prisirakinti prie liepos kaip drąsi moteris Regina Žemaitė. Būtų sulaukęs daug sekėjų!

Beje, šiam Šiaulių tarybos nariui derėtų atsiprašyti Šiaulių visuomenininkų – aktyviosios miesto rinkėjų dalies, kuriuos veidaknygėje labai asmeniškai taršė. Dabar vyrukas guodžiasi, kad jį savi kolegos įžeidinėja. Skaudu? O žmonėms, laimėjusiems dviejų instancijų teismus prieš Zakiro taip uoliai gintą savivaldybę širdžių negėlė? Atgailauti niekada nevėlu.

Pakankamai ilgai stebėjau Šiaulių politikos užkaborius. Jau galėčiau pateikti Zakiro būsimojo visuomeninio rinkimų komiteto kodiniu pavadinimu „Pasislink, Artūrai“ pirmojo dešimtuko vardinį sąrašą. Tačiau nereikėtų ketinimais kurti naujus rinkiminius darinius svaigintis, nes nematau, kur rėmėjų ieškoti. Belieka įnirtingas piarinimasis. Tarkime, medelių laistymas ar šiukšlių Salduvėje rinkimas. Bet tai jokia naujiena. O sistemingas meditavimas „dirbu rinkėjams, rinkėjams ir tik rinkėjams...“ – greitai pamirštamas, jei darbai nuo komentarų veidaknygėje skiriasi kaip diena ir naktis.

Žavus buvo politinės meilės trikampis – meras Artūras, skulptorius Gintautas, eilinis Zakiras. Pastarajam nepasisekė net Principu Nr. 2 tapti. Kol kas ir miegodamas talentingasis skulptorius yra nepralenkiamas.

Be to, vicemero posto Gintautas neprašo. Gal ir sapnuoja jį, bet bent viešai nekaulyja. O Zakiras ėmė ir apsireiškė esąs netradicinės politinės orientacijos – užsimanė asmeninį-politinį paties mero Artūro pasitikėjimą įgalinančios pozicijos. Ir, sumąstyk tu man taip: Zakiro pageidavimus sužinojome po to, kai iš beveik 800 svarstytų klausimų jis merui Saulei tik kelis kartus paprieštaravo, nes „neperžengė per save“.

Et, būsiu gera ir pirmą kartą viešai papasakosiu, kaip mes, Šiaulių visuomeninkai, ketinome 2015 metais su Artūro Visocko komitetu į rinkimus eiti. Taigi, sėdim, tariamės, strateguojam, o viena mūsiškė naivuolė ir leptelėjo: „Aš privačiame sektoriuje dirbu, neturėsiu laiko į tarybos sprendimų projektus gilintis. Tai kaip reikės balsuoti...“ O būsimasis meras Artūras ir sako: „Visai nesunku. Pasakysiu, kokį mygtuką spausti.“

Mes, visuomeniški žmonės, susižvalgėme, o sportininkas-orientacininkas iš karto suprato, kad prieš jo akis sėdi „nereguliuojama“ publika. Ir likome „išbrokuoti“, 2015 metų Artūro Visocko rinkiminiam komitetui netinkami.

Užtat dabartinis, 2019-ųjų metų Artūro Visocko rinkiminis komitetas yra suformuotas idealiai. Kaip, beje, ir visa Šiaulius valdančioji dauguma, kuri net perspektyvios opozicijos neturi. Visiem aišku, tik Zakirui kartais – nelabai, kurį balsavimo mygtuką REIKIA spausti. Nes mažne visi – sportininkai, menininkai ir pan. – priklausomi nuo biudžetinio finansavimo, programinių lėšų ir kitų malonių. Gal tik vienas Vytautas Juškus galėtų pasinaudoti prabanga savarankišku pabūti, nes už pastabą ar ne tos spalvos mygtuko spustelėjimą, iš jo meras Artūras pensijos neatims.

Ir pabaigai. Zakirai, tikiuosi, supranti, kad be teisėsaugos struktūrų ir verslo elito pritarimo – sunku Šiaulių meru tapti. O vienas valdyti gali tik direktorius Antanas Bartulis, nes jis faktiškai sėdi ant pinigų maišo ir moka „teisingai“ jais dalintis. Juolab, kai kiti, anot jo, visai teisiškai neišprusę. Valdo tas, kas administruoja pinigus, nors yra tiesiogiai nerinktas, bet pats pačiausias. Ir valdys tol, kol gebės „organizuoti“ darbus ar jų pirkimus taip, kad biudžeto lėšomis dar ne vienus rinkimus laimėtų tie, kas moka, šoka ir muziką užsako.

Jei 2019-ųjų pavasarį tavimi, Zakirai, rinkėjai pasitikėjo, nes buvai mero komandos narys, tai reikėjo ugdyti valią, kantrybę ir dirbti telkiant frakcijos bendraminčius. Sprukti – lengviausia. Menka nauda iš primityvios reklamos socialiniuose tinkluose. Ten tik kokį žodinį snukdaužį su išsiblaiviusiais ar pabudusiais kolegomis susiorganizuoti tegali.

Todėl šiandien, man visai nesvarbu, kokiam politikui ir dėl ko norisi atsisveikinri su bendražygiais, nes taip elgtis paprasčiausiai – nedora. Šalyje yra begalė rimtesnių problemų. Būtina nesidraskyti, o susitelkti. Ir nuo COVID-19 visuomenę gelbėti, o ne eilinį Zakirą.