Naujausios
Galvojau, kad Rusijos žmonės pakils – tūkstančių tūkstančiais. Tiršta, sunkiai pramušama migla.
Nepakyla ir turbūt jau nepakils.
Kas buka ir primityvu būna ir labai efektyvu. Prisimenu gal 2005-aisiais ar 2006-aisiais metais Maskvoje vykusį Pasaulinį laikraščių leidėjų ir redaktorių kongresą, kuriame teko dalyvauti. Susitikimas su Rusijos prezidentu V. Putinu – vienas iš svarbiausių šio kongreso momentų.
Patikros prie Kremliaus vartų ir įeinant į Suvažiavimų rūmų salę, prieš tai kokią valandą pamindžiukiavus koridoriuje. Per du tūkstančius kongreso dalyvių ištirpsta milžiniškoje erdvėje.
V. Putinas sėdėjo kažkur šone, tolumoje. Kažką kalbėjo, ir po kurio laiko netoli manęs iš savo vietų pakilo du laisvais megztiniais vilkintys jaunuoliai, iškėlė plakatą „Putin – palač“ („Putinas – budelis“) ir kelis kartus spėjo sušukti: „Svobodu Čečenyji; Putin palač „ („Laisvę Čečėnijai“). Subėgusi apsauga jiems užlaužė rankas ir išsivedė. Neseniai buvo pasibaigęs kruvinas antrasis Čečėnijos karas, Grozne – dar griuvėsiai.
Su protestuotojais apsauga susitvarkė akimirksniu. Po trumpos pauzės Putinas iš salės gilumos prabilo: akivaizdu, kaip keičiasi Rusija; dar visai neseniai šioje salėje vykdavo komunistų partijos suvažiavimai, o dabar Rusijos prezidentą galima ir budeliu pavadinti.
Tada pamaniau – kokia reakcija, savitvarda. Vėliau atėjo klausimas: kaip tie vaikinai čia atsidūrė – megztiniuoti jaunuoliai tarp labai solidžios kostiumuotos publikos, kuri du kartus kruopščiai buvo patikrinta. Kaip taip, nes bet kuriam apsauginiui būtinai kils klausimas, ar žalias jaunuolis gali būti „pasauliniu laikraščių leidėju, redaktoriumi“?
Kitą rytą Maniežo aikštėje tiesiog kaktomuša susidūriau su tais pačiais vaikinais, vakar Suvažiavimo salėje skandavusiais: „Putin – palač.“ Iškart atpažinau.
– Paleido?
– Šiek tiek paauklėjo ir paleido, – nemirktelėjo.
– Sakykit, kaip ten pakliuvot, tokia apsauga?
– Pažįstama pravedė, – paaiškino, lyg būtų be bilieto prasmukę į filmo seansą, o ne į susitikimą Kremliuje su pačiu Putinu.
Mačiau, kaip tie vaikinai kalbino į konferencijų salę ėjusius kitus kongreso dalyvius, prašė, kad jie į vidų įneštų nacionalbolševikinės E. Limonovo partijos leidinius.
Kiek tai buvo paveiku? Manau, didžiajai daliai tos elitinės publikos kilo abejonių – surežisuota, bet buvo, kas ir patikėjo. (Ar realu, kad didžiausios pasaulio valstybės prezidentas tiesiogiai vaidintų propagandiniame šou?)
Maniežo aikštė – šalia Kremliaus. Čia 1991 metų sausio 14 dieną susirinko gausiausias Rusijos istorijoje protesto mitingas – šimtatūkstantinė minia parėmė Lietuvos nepriklausomybę.
Šiandien Rusija nepakilo. Izoliuojama, šalinama, suspenduojama, žiauriausiai sankcionuojama. Neįsileidžiami sportininkai, iš universitetų šalinami studentai, atsisakoma menininkų. Prieš kelias dienas „Dožd“ televizijoje jaunas šviesus vyras sakė: „Dabar nebesvarbu, ar mes už karą, ar prieš – mūsų pasas jau pažymėtas.“
Taigi – spektaklis Kremliuje. Primityvu ir buka. Spektaklis, kuriame pagrindinį vaidmenį tiesiogiai atliko pats Rusijos prezidentas. Kelerius paskutiniuosius metus dažnokai prasukdavau dvi propagandines Rusijos televizijos laidas. Pokalbių formatas nekinta: diskusijos iliuzija, kur būtinai turi dalyvauti ir vienas opozicionierius: žurnalistas, politologas. Tie „vargšeliai“ visada sutriuškinami ir kitų iliuzijos dalyvių, ir to šou vedėjų: užgauliojama, iš jų šaipomasi, net tyčiojamasi, ant jų šaukiama. Vienais metais bokso kriaušės vietoje samdydavo kažkokį naivuolį amerikiečių žurnalistą, po to – pokvailį lenką, paskutiniuoju metu matydavau ukrainiečių žurnalistą ir įspūdingo stoto barzdotą politologą su dideliu rožančiumi.
Akivaizdi režisūra, fikcija. Bent jau man, visą sąmoningą gyvenimą kritiškam mąstymui treniravusiam savo smegenis, nekildavo jokių abejonių; ir prisimindavau tą Kremliaus spektaklį, kuriame natūraliai vaidino Putinas.
Buka, primityvu, bet veikia.
