Kokios Lietuvos regionų politikos norėtume

Vilniaus mieste per 2020 m. dar padaugėjo gyventojų, dar 10 tūkst. naujų. Jau ne pirmi metai tokia tendencija. Jeigu pridėsime augančias Vilniaus rajono, Trakų, Širvintų ir Elektrėnų savivaldybes, kurios formaliai nėra sostinės dalys, bet iš esmės sudaro „didįjį Vilnių“, tai šiame regione tuoj gyventojų bus pusė tiek, kiek likusioje Lietuvoje, ir toliau didės. Vilniaus rajono savivaldybėje gyventojų jau daugiau nei Panevėžyje ar visoje Tauragės apskrityje. Ar tokios tendencijos yra pageidautinos, ar taip įsivaizduojame ateities valstybę?

Problemos kaupėsi 30 metų

1990 m. Lietuvoje prasidėjo radikalūs demografiniai ir migracijos pokyčiai. Jie vyksta iki šiol ir iš esmės pakeitė Lietuvos visuomenę. Lietuva dėl emigracijos neteko per 1 mln. savo gyventojų, dar tiek pat pakeitė savo gyvenamąją vietą ir iš gimtosios vietovės persikėlė gyventi į didesnį miestą arba priemiesčius. Labai sumažėjo gimstamumas, išaugo senyvo amžiaus žmonių dalis.

1990 m. Lietuvoje prasidėjusią transformaciją lėmė santvarkos pasikeitimas ir uždelsta urbanizacija, kuri Vakaruose jau buvo įsibėgėjusi. Valstybė patyrė labai staigų ir drastišką demografinį pokytį. Vilniaus miestas susiurbė daug jaunų žmonių iš kitų šalies regionų ir dabar yra vienas jauniausių miestų visoje Europoje. Sostinė išsiplėtė ir teritoriniu požiūriu, atsirado priemiesčiai, kuriuose dabar gyvena per 100 tūkst. žmonių, o miesto įtakos zona siekia net Šalčininkų, Ukmergės, Trakų ir Širvintų miestus.

Kaunas, Klaipėda su pajūriu ir Šiauliai išsiplėtė į priemiesčius po aplinkines teritorijas ir savivaldybes, o kiti Lietuvos regionai merdi, netekę net iki 50 proc. savo gyventojų. Drastiškai sumažėjo jaunimo. Bendrojo vidaus produkto Vilniaus apskrityje sukuriama jau 42 proc., o Alytaus, Utenos, Marijampolės, Tauragės ir Telšių apskrityse jo nesukuriama nė po 3,5 proc. Dideli skirtumai tarp savivaldybių ir vertinant kitus kriterijus – nedarbo lygį, darbo užmokestį, sukauptas tiesiogines užsienio investicijas.

Šie staigūs ir radikalūs socialiniai pokyčiai Centrinės valdžios buvo ignoruojami. Efektyvios regioninės politikos, kuri švelnintų migracijos procesus, iki šiol šalyje nėra. Teisinė bazė ir planavimo priemonės yra atsilikusios, silpnos ir neefektyvios. Regioninės politikos trūkumą buvo bandoma pridengti gausiais Europos Sąjungos paramos pinigais, tačiau tai mažai paveikė žmonių pasirinkimą. Regionai toliau nyksta, o miestuose kaupiasi planavimo problemos.

Savivaldybių administracijos, kaip ir sovietiniais laikais, taip ir iki šiol nėra savarankiškos nei sudarydamos biudžetus, nei planuodamos išlaidas. Vidutiniškai tik 15 proc. biudžeto įplaukų savivaldybės gali leisti savarankiškai, kita yra suplanuojama ir suformuojama Vyriausybėje. Savivaldybės nėra laisvos ir vykdydamos savo funkcijas. Jos griežtai reglamentuojamos nacionalinių teisės aktų. Trūksta savivaldybių administracijų dialogo su bendruomenėmis, kurios galėtų pačios vykdyti dalį savivaldybių pareigų.

Lietuva nėra vienintelė valstybė pasaulyje, kuri susiduria su sparčia urbanizacija ir regionų nykimu. Tai vyksta daugelyje pasaulio šalių. Verta analizuoti kitų šalių regionų politikos patirtį, ekspertų nuomonę, pasitelkti mokslininkų rekomendacijas ir efektyvinti valstybės politiką, kuri padėtų išlaikyti tolygesnį visos šalies apgyvendinimą.

Šalia regionų politikos turi atsirasti ir miestų politika, kuri suvaldytų aštrėjančius iššūkius. Valstybė ir savivaldybės turi sustiprinti teritorijų planavimo, urbanizacijos ir architektūros politiką, kuri iki šiol buvo silpna ir neužtikrino visuomenės intereso. Iki šiol Centrinė valdžia ignoravo gyventojų telkimąsi didžiuosiuose miestuose, todėl miestų ir ypač priemiesčių infrastruktūra, savivaldybių teikiamos paslaugos labai atsilieka nuo Vakarų Europos miestų gerosios praktikos.

Regioninės politikos iššūkiai

• Regioniniai skirtumai auga. 2002–2020 m. regionų plėtrai skatinti buvo inicijuota daug programų, projektų, sutelkta milijardai eurų iš valstybės, ES ir savivaldybių biudžetų. Nepaisant to, atotrūkis tarp Vilniaus, mažesnių miestų ir kitų teritorijų toliau didėja. BVP vienam gyventojui Vilniaus regione siekia 112 proc. ES vidurkio, o likusiuose šalies regionuose tesiekia 65 % (varijuoja tarp 77 ir 41 %). Nepasiektas tikslas, kad bet kurio regiono gyventojas gautų tokios pat kokybės paslaugas kaip ir bet kuris sostinės gyventojas. Užsienio ir vietos investicijos sutelktos Vilniuje, vidutiniai darbo užmokesčio skirtumai tarp savivaldybių jau siekia du kartus ir toliau auga. Atokesnėse savivaldybėse mažėja jaunų žmonių skaičius ir didėja pensinio amžiaus gyventojų dalis.

• Augančios ir mažėjančios savivaldybės. Vilniuje ir aplinkinėse teritorijose gyventojų skaičius auga, kituose didžiuosiuose miestuose Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose ir jų apylinkėse skaičius gan stabilus, tačiau kitose 2/3 savivaldybių gyventojų mažėja jau 30 metų, ypač jaunimo. Valstybėje jau yra seniūnijų, kur per metus negimsta nei vienas vaikas. Tokiose vietovėse labai apribota ateities plėtros perspektyva, nors savivaldybės linkusios prisiimti vis didesnius įsipareigojimus viešiesiems finansams. Augančios savivaldybės susiduria su kitomis problemomis – teritorijų plėtra, infrastruktūros trūkumu. Per 250 tūkst. žmonių gyvena didžiųjų miestų priemiesčiuose ir aglomeracijose. Šių teritorijų apibrėžimui nėra sukurta pakankama teisinė aplinka, dėl to jų nepasiekia kryptingos investicijos. Dauguma gyventojų susiduria su nepakankamu viešojo transporto tinklu, prasta gatvių, šaligatvių, apšvietimo ir kita infrastruktūros būkle, trūksta švietimo, sveikatos ir kitų paslaugų.

• Neefektyvus regioninis valdymas. Regioninės plėtros tarybos veikia neefektyviai, nėra orientuotos į rezultatą, nesugeba identifikuoti ir spręsti strateginių klausimų. Savivaldybių atstovai yra susitelkę į atstovaujamo krašto problemas. Trūksta savivaldybių bendradarbiavimo ir atskiruose tarpsavivaldybiniuose projektuose. 2020 m. Centrinės valdžios sprendimas didinti finansų srautų paskirstymą per Regionines plėtros tarybas, nepagerinus valdymo, yra netvarus ir skubotas. Vyriausybės lygyje regioninė politika nėra prioritetas, trūksta politinio vadovavimo, orientacijos į rezultatus ir ekonominio sprendimų pagrindimo.

• Savivaldybėms trūksta finansinio savarankiškumo. Centrinė valdžia suplanuoja ir suformuoja beveik visą savivaldybės biudžetą tiek pagal pajamas, tiek pagal išlaidas. Lietuvos savivaldybių pajamos gana nediferencijuotos ir didžiąją dalimi priklauso nuo vieno finansinio šaltinio – gyventojų pajamų mokesčio pajamos sudaro daugiau kaip 80 % visų savivaldybių biudžeto pajamų. Savarankiškumo ribojimai trukdo savivaldybėms veikti efektyviau, racionaliau naudoti valstybės išteklius, užtikrinti kokybiškesnes paslaugas vietos gyventojams ir prisidėti prie regioninės atskirties mažinimo.

• Savivaldybėms trūksta veiklos laisvės. Savivaldybių veikimą ir iniciatyvą labai riboja smulkmeniškas reglamentavimas nacionaliniuose teisės aktuose. Mažai orientuojamasi į rezultatą, o labai kontroliuojamas procesas. Centrinė valdžia savivaldybėms yra delegavusi 36 valstybines funkcijas, tačiau jas vykdo ir pati. Valstybės kontrolė pastebi, kad toks dubliavimas ir nacionalinis reguliavimas neužtikrina vieningų, efektyvių ir kokybiškų paslaugų gyventojams teikimo. Europos Tarybos 2018 m. vertinimu subsidiarumo principas nėra nuosekliai įgyvendintas praktikoje, nes kai kurios valstybės institucijos bando reguliuoti nepriklausomas savivaldybių funkcijas.

• Lietuvos miestų infrastruktūra atsilieka nuo Europos traukos centrų. Viešoji infrastruktūra miestuose finansuojama nepakankamai ir savo kokybe smarkiai atsilieka nuo Vakarų Europos. Miestuose esančios gatvės, skverai, parkai, viešasis transportas, apšvietimas ir kitos paslaugos finansuojamos nepakankamai. Vilniaus ar Kauno miesto biudžetas yra mažesnis už Rygos, Talino ar Varšuvos skaičiuojant vienam gyventojui. Tokią situaciją lemia ydinga perskirstymo sistema, kai po tarpbiudžetinio GPM perskirstymo vienam Vilniaus ir Kauno m. (daugiausia GPM surenkančių) savivaldybių gyventojui lieka mažiau biudžeto pajamų nei savivaldybėse, kurioms iš minėtų miestų savivaldybių atskaityta GPM dalis yra pervedama. Apskritai, Lietuvoje vietos savivaldos išlaidos sudaro vos 22 proc. visų viešųjų išlaidų, o EBPO šalyse – apie 40 proc.

• Valstybės darbo vietų telkimas sostinėje. 2016–2020 m. pertvarkant viešąjį sektorių buvo naikinamos darbo vietos regionuose (-15 tūkst.), o sostinėje, priešingai, jų skaičius augo (+8 tūkst.). Vilniuje 1/3 visų darbo vietų yra finansuojama valstybės. Toks koncentravimas skatina vieno miesto valstybės perspektyvą, didina jaunimo ir kitų gyventojų apsisprendimą keltis studijuoti ir gyventi į Vilnių. Darbo vietų optimizacija turi būti tęsiama, tačiau neturi koncentruotis viename mieste.

Esminės veiklos kryptys

1. Reformuoti regioninės plėtros valdymą. Regioninei politikai būtina politinė lyderystė ir ekonominis pagrindimas, todėl verta svarstyti kaip į sprendimų priėmimą įtraukti platesnį ekspertų ratą. Peržiūrėti regioninių plėtros tarybų misiją, daugiau orientuojant jas į politikos formavimą, uždavinių kėlimą, o ne finansų skirstymą. Prie Regionų plėtros tarybų įsteigti Kompetencijų centrus, kurie analizuotų regione veikiančių įmonių poreikius, skatintų švietimo įstaigų ir verslo bendradarbiavimą, pameistrystės programas, stipendijas studentų ir dėstytojų pritraukimui bei mainams.

2. Investuoti į kokybišką mobilumą šalies viduje. Gerinti nutolusių miestelių ir kaimų susisiekimą su ekonominiais centrais. Tai padės priartinti darbo vietas prie gyventojų ir stabdys migraciją į didžiuosius miestus ar užsienį bei mažins socialinę atskirtį šalyje. Užtikrinti, kad ES parama būtų skiriama toms savivaldybių viešojo transporto sistemoms, kurios yra integruotos ir papildančios viena kitą su nacionalinio viešojo transporto sistema. Siekti vieningo el. bilieto visoje šalyje, integruotų nuolaidų ir kompensacijų sistemų.

3. Tolygus darbo vietų valstybėje paskirstymas. Skatinti viešojo administravimo, valstybės paslaugų ir valstybės įmonių bei organizacijų darbo vietų kūrimą visoje valstybės teritorijoje, atsižvelgiant į kompetencijas ir perspektyvas. Danijos Karalystės modeliu mažinti valstybinių institucijų ir valstybinių darbo vietų skaičių sostinėje, o jas perkelti į kitus regionus. Mažesniuose miestuose galėtų atsirasti Paslaugų centrai, kurių darbuotojai atliktų buhalterijos, personalo, informacinių technologijų, duomenų priežiūros, archyvo ir kitas operacijas, kurios svarbios visos valstybės valdymo ar atskirų įmonių veikloje.

4. Tvaresnė miestų plėtra ir geresnė infrastruktūra. Įvesti kriterijus kas yra urbanizuota teritorija, miestas, miestelis, priemiesčiai, kaimas, neurbanizuota teritorija. Sustiprinti planavimo paslaugą, kuri teritorija numatoma urbanizuoti, o kuri ne, kad būtų suvaldyta beprasmė miestų plėtra į išorę, o plėtra vyktų darniai kartu su reikiama infrastruktūra. Užtikrinti reikiamą teisinę sistemą, įgalinančią savivaldybes ir valstybę kontroliuoti urbanizaciją. Sustiprinti finansinę paramos sistemą, pritraukiant ir ES lėšas, kuri gerintų miestų infrastruktūrą: sodininkų teritorijų konversiją, kultūros ir gamtos paveldo pritaikymą bei atnaujinimą, priemiesčių infrastruktūrą, socialiai jautrių kvartalų atnaujinimą ir kitus svarbiausius vietos gyventojų poreikius atitinkančius projektus.

5. Didesnis savivaldybių finansinis savarankiškumas. Mažinti įstatymais reguliuojamų lengvatų bei išimčių praktiką, kurios apima savivaldybių biudžetų formavimą. Rinkliavų, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių pajamos turi tapti išskirtinai savivaldos veiklos finansavimo šaltiniais. Tokia praktika, kai pajamos iš vietos mokesčių tesudaro 6,4 proc. visų savivaldybių pajamų (2020 m.), turi keistis iš esmės. Skatinti globalaus biudžeto formavimą, kad savivaldybės vis didesnę biudžeto dalį galėtų skirstyti laisvai, mažinant Centrinės valdžios reguliavimą. Atsisakysime taisyklės, pagal kurią išankstines prognozes viršijusios savivaldybių mokestinių pajamų lėšos arba nepanaudotos dotacijų lėšos centrinės valdžios paimamos iš savivaldybių biudžetų.

6. Efektyvesnis valdymas. Vadovaujantis Europos vietos savivaldos chartijoje įtvirtintu subsidiarumo principu, kuris reiškia, kad visuomeninių įsipareigojimų vykdymas priskiriamas arčiau piliečių esantiems viešojo valdymo subjektams, o aukštesniems valdymo subjektams perduodamos tos funkcijos, kurių negali atlikti žemesnio lygmens viešojo valdymo – išgryninti valstybės ir savivaldybių institucijų atsakomybes, peržiūrėti ir įvertinti esamą funkcijų pasiskirstymą tarp centrinės valdžios ir vietos savivaldos lygių. Skatinti ir remti bendruomenių veiklas, kad jos galėtų atlikti dalį savivaldybių funkcijų.

7. Laisvė veikti. Centrinė valdžia turi išskirti mažųjų savivaldybių problemas ir pamatyti augančių savivaldybių iššūkius. Būtinas nuolatinis dialogas ne tik su Lietuvos savivaldybių asociacija, kuri geriausiai mato mažųjų savivaldybių problemas, bet ir augančių savivaldybių (didžiųjų miestų) atstovais. Didžiausią dėmesį skirti šalinant biurokratines kliūtis infrastruktūros plėtros, teritorijų planavimo, investicijų pritraukimo, aplinkosaugos ir komunalinių paslaugų teikimo srityse. Sudaryti sąlygas laisviau keisti ir savivaldybių valdymą – administracijos struktūrą, seniūnijų ribas ir personalą, seniūnaitijas. Tobulinti Vietos savivaldos įstatymą, mažinti jo apimtį, smulkmenišką reglamentavimą, daugiau orientuoti į rezultatą, o ne į procedūrų detalizavimą.