Kas JŲ motinos?

Paatvirausiu. Gimiau Latvijoje, Bauskės rajone. Augau Kazachtane, Karagandoje. Mano gyslomis teka šiame angliakasių mieste gyvenusių tremtinių – ruso, lietuvės ir kazacho kraujas. Iš mirties nagų mane išplėšė vokietė chirurgė Roza, kuomet du kartus operavo plyšusį apendicitą. Tuomet buvau ketverių, bet išsaugojau mane supusių žmonių meilės ir gerumo jausmą. Gal todėl, ištikus konfliktinei situacijai, iki šiol sprendžiu, kaip padėti, o ne kam smogti...

Karagandoje, prie stalininės statybos daugiabučio, smėlio dėžėje per savaitę išmokau kalbėti rusiškai, nes visi kiemo vaikai imdavo juoktis, kai prabildavau gimtąja kalba.

Po metų, sugrįžusi į Latviją, sakinį pradėdavau lietuviškai, o pabaigdavau rusiškai. Šeimai tai buvo juokinga. Vėl savaitę tylėjau, klausiausi aplinkinių kalbos skambesio ir sugrįžau prie ištakų.

Būdama penkerių, puikiausiai kalbėjau rusiškai ir lietuviškai. Atmintin įstrigo labai keistas vaizdelis. Garsinis.

Gyvenome ištremtų latvių šeimos vienkiemyje. Aplink plytinčiuose laukuose tuometinis tarybinis ūkis augindavo grūdus, runkelius ir t. t. Į darbus žmones varydavo brigadininkas Vasia. Dažnai jis užsukdavo ir pas mus.Toks liesas, aukštas dėdė...

Tačiau, kai Vasia pasigerdavo, tai lakstydavo po lauką, rinkdavo akmenis ir dėdavo juos į krūveles, ne savo balsu maurodamas „litovcy – bandity“.

Kai po kelių dešimtmečių savo mamos paklausiau, kodėl tas Vasia taip elgdavosi, man buvo atsakyta, kad gal norėjo muštis ir laukė, kol mes akmenis pradėsime rinkti. Bet mes „nesiginklavome“. Mano šviesaus atminimo Motina buvo nekerštinga, taiki moteris, net kritiškiausiomis gyvenimo akimirkomis gebanti šiltai nusišypsoti.

Šiandien tie beveik 60 metų senumo įvykiai aiškintini logiškai: rusams visi priešai. Socialiniuose tinkluose klaidžioja vienos ukrainietės užuojauta Rusijai, iliustruota šiandienos realijomis. Moteris stebisi, neva, rusams įteigta, kad jiems labai nesiseka su kaimynais: tai gruzinai susipeša su gruzinais, tai moldavai su savo bendrapiliečiais, tai armėnai pliekiasi tarpusavyje arba azerbaidžaniečiai nesutaria... Todėl Rusijos armija vis eina ko nors „vaduoti“, kol visus „išlaisvina“ nuo dalies valstybinės teritorijos, o denacifikacijos giljotina sumažina arba visai sunaikina vietines tautas. Šis sarkazmas atspindi užzombintų rusų tarptautinės politikos sampratą.

Bet Ukrainoje „vadavimas“ užstrigo. Šioje vieningoje laisvę mylinčioje šalyje neakivaizdžiai, tarsi nuotoliniu būdu, susipažįstame su rusų okupantų motinomis ir turime galimybę analizuoti agresoriaus tautinius...algoritmus.

Užsienio žvalgybų perimti užpuolikų telefoniniai pokalbiai su namiškiais – šiurpūs. „Imk viską: papuošalus, mikserį, skalbimo mašiną, kilimus... Viską, ką tik rasi. Jie ten jau pagyveno gerai. Užteks. Dabar mes gerai gyvensim...“ – moko motina sūnų, plėšiantį nužudytų ar nuo karo pabėgusių ukrainų namus. Siaubas. Kokia plėšikų psichologija, paneigianti sąžiningo darbo galimybės užuomazgas.

Sovietines mokyklas baigusieji turėtų prisiminti Markso ir Engelso veikalą „Darbo vaidmuo beždžionės sužmogėjimo procese“. Ukrainos okupantų sąmonėje ir jų veiksmuose galėtume fiksuoti atvirkštinį šios teorijos suklestėjimą.

„Mama, aš nelaisvėje. Mes ne mokymuose. Aš Ukrainoje. Mes čia žudome visus. Padėk. Eik pas gubernatorių ar komisarą, tegul mus išlaisvina“, – maldauja sūnaitėlis. Įrašytas motinos atsakymas pribloškia: „O aš čia prie ko? Mes neturime sūnaus.“

Klausausi rusų pokalbių su namiškiais ir galvoju, kokį monstrą užaugins moteris, kai fone girdisi krykštaujančio vaikučio balsas, o jo mama liepia tėčiui prievartauti ukraines, tik nepasakoti jai detalių.

Kokiu mankurtu turi būti, kad išpažintum meilę sūnų į karą pasiuntusiam šalies vadovui? Pastarasis už nužudytą vaiką tėvams sumoka 100 eurų, duoda medalį ir vėl siunčia jaunus žmones įsivaizduojamų „banderovcų ir narkomanų mušti“?

Mano vaikystės Vasia buvo humaniškesnis. Jis tik rinko akmenis ir formavo nuomonę, kad, neva, kaimynai – banditai...

Rašydama šias eilutes pagalvojau, ar žino rusai, kas buvo jų prezidento motina. Kažkaip neprisimenu, kad būčiau aptikusi informacijos apie V. Putino tėvus. Tačiau vis dažniau į viešumą prasprūsta žinios apie šio rusofašisto kančias bei vaikystėje patirtas patyčias ir terorą. Aplinkybės suformavo sadistinius polinkius turintį vadovą.

Ukrainą užpuolusios šalies prezidentui nėra nieko švento. Veidmainiškai žegnodamasis pravoslavų Velykų Šv. Mišiose, jis geba Odesoje myriop pasiųsti trijų kartų moteris: močiutę, mamą ir 3 mėnesių dukrytę.

Beje, nieko asmeniško, tik įdomu, ar daug žinome apie savo renkamų politikų, Vyriausybės narių motinas? Gal jau būtina domėtis geneologija tų asmenų, kuriems patikime galias tvarkyti šalies, savivaldybės ir mūsų visų kasdieną?

Motinos dienos išvakarėse, prisimindama savo bei tyliai pagerbdama žinomų ir nežinomų Ukrainos gynėjų, valstybių, išgyvenančių karo pasekmes, mamas, nerandu recepto ar bent programos minimum civilizacijai, kaip visame pasaulyje būtų modifikuotas motinystės genas, galintis užkardyti karus ir priešų paieškas.

Taip norisi Motinos meilės šviesoje pasvajoti, kad kada nors, kokioje nors planetos informacinėje laidoje bus pranešta: „Šiemet nebuvo karų ir nežuvo nė vienas žmogus.“

Net Nepaprastųjų padėčių metų nedraudžiama svajoti...