Kad gėlės nevirstų žole

Pa­min­ti­ji­mai

La­bas, žmo­gau. Gal ga­lė­tu­me drau­gau­ti?

Ar jau su­pra­tai, kas esi? Ar su­si­pa­ži­nai su sa­vi­mi?

Ką gy­ve­ni? Ką ga­li, ką ver­ti­ni, ko sie­ki?

Pa­pa­sa­kok apie sa­ve. Kas bu­vai, kas esi ir kas bū­si?

Iš kur toks at­si­ra­dai?

Ko­dėl taip kei­tei­si?

Ką su sa­vi­mi da­rai da­bar? Ar da­rai?

Kai at­sa­ky­si tu, kai at­sa­ky­siu aš, su­si­drau­gau­siu su sa­vi­mi,

o gal ir su ta­vim.

Toks pri­si­sta­ty­mas – su­si­pa­ži­ni­mas su sa­vi­mi – tin­ka ir žmo­gui, ir tau­tai.

Sa­ve pa­žin­ti, ki­tą pa­žin­ti, reiš­kia – stu­di­juo­ti gy­ve­ni­mą, šak­nis, is­to­ri­ją. Sup­ras­ti sa­vo ir ki­to kal­bą.

Kal­bą – ir tie­sio­gi­ne pra­sme. Jei­gu pa­klaus­čiau – ar su­pran­ta­te lie­tu­viš­kai, pa­gal­vo­tu­mėt: kaž­koks keis­tas šis žmo­gus. Juk aiš­ku, kad mo­kam. Nuo gi­mi­mo ja kal­bam ir dar mo­ko­mės kal­bė­ti ja tai­syk­lin­gai. O jei­gu pa­klaus­čiau – ar su­pran­ta­te lie­tu­vių kal­bos kal­bą? Ar su­pran­ta­te, ką kal­ba kal­ba?

Kal­ba iš­moks­ta­ma du kar­tus: pir­miau­sia – pa­ti Kal­ba, kaip bend­ra­vi­mo inst­ru­men­tas, o po to, jei­gu pa­vyks­ta, Kal­bos kal­ba. Kal­bos iš­moks­ta­ma mo­kan­tis žo­džių, Kal­bos kal­bos – stu­di­juo­jant is­to­ri­ją.

Is­to­ri­ja – Kal­bos kal­bos mo­ky­to­ja: tau­tos pa­tir­ties, iš­min­ties, sėk­mių ir trau­mų, stip­ry­bių ir ri­bo­tu­mų, net li­gų stu­di­jos.

Is­to­ri­ja paaiš­ki­na Kal­bą, Kal­bos kal­ba at­sklei­džia is­to­ri­ją.

Tai reiš­kia, kad kuo dau­giau kal­bo­je sve­ti­mų žo­džių, tuo dau­giau tau­ta nau­do­ja­si sve­ti­ma pa­tir­ti­mi, pra­de­da gy­ven­ti sve­ti­mą gy­ve­ni­mą.

Tai gal ga­li­me pa­da­ry­ti to­kią iš­va­dą? Nes­tu­di­juo­da­mi is­to­ri­jos, t.y. ne­pa­ži­nę sa­vęs, ne­gy­ven­si­me sa­vo gy­ve­ni­mo. Gy­ven­si­me ki­tų gy­ve­ni­mą, sve­ti­mą, ar­ba su­vie­no­dė­ju­sį, stan­dar­ti­zuo­tą, uni­for­muo­tą, ham­bur­ge­ri­zuo­tą pa­sau­lio pi­lie­čių gy­ve­ni­mą.

Kiek­vie­na tau­ta – gė­lė. Nuimk jos sa­vi­tą gro­žį – žie­dą, ir vi­sos gė­lės virs ... žo­le.

2017