Naujausios
Knyga – kaip Biblija
Padirbėjęs pusmetį miesto Vykdomojo komiteto pirmininku, pajutau, kad, dirbdamas pavaduotoju, kai kurių veiklos plonybių tiesiog nežinojau, atsakomybės reikėjo nepalyginamai mažiau. Jeigu kas nors būdavo neaišku, eini pas tiesioginį vadovą – pirmininką, su juo kartu ieškai išeities, pasidalini atsakomybe. Dabar pavaldiniai dalinasi su tavimi. O geram sprendimui surasti, būtina sukurti palankų klimatą“ ne tik įstaigos viduje, bet ir su aplinka.
Tais laikais visoje šalyje jau buvo ruošiami aukšto lygio specialistai – fizikai, chemikai, medikai. Tačiau gamybos valdymo specialistai net aukštosiose mokyklose nebuvo rengiami. Visi gerai prisimename, ko verti buvo ekonomikos mokslai. Užsienio autorių literatūros tais laikais rusų kalba irgi retai pasitaikydavo. Būdamas Maskvoje niekada nepraeidavau pro vienintelį knygyną, kuriame galėjai šį tą rasti. Dar gerokai anksčiau, ten besirausdamas tarp knygų, atsitiktinai suradau JAV mokslininko Deilo Karnegio galbūt galima pavadinti valdymo mokslo elementorių „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Su didžiuliu įdomumu perskaičiau pats. Bandžiau sudominti kitus, bet nelabai kam ji atrodydavo įdomi ir reikalinga.
O aš taip, kaip pamaldus vienuolis skaito Bibliją, neišleisdamas iš rankų, ją studijavau ir visada surasdavau, ką nors naujo, naudingo. Labai ji pravertė man ir šiose pareigose.
Kompaso rodyklė – ne vėjarodė
Tais laikais Vykdomojo komiteto vaidmuo nebuvo toks paprastas, jeigu norėjai išsikovoti visuomenės pripažinimą. Labai daug nuo ko buvai priklausomas, o teisių – nelabai daug.
Oficialus įstaigos pavadinimas: Šiaulių miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas. Pirmininkas, pavaduotojai, pavaldžių padalinių vadovai renkami ir atleidžiami tarybos sesijoje. Tačiau tokia tvarka buvo formaliai įstatymiška. Faktiškai vykdomojo komiteto pirmininko, pavaduotojų ir pavaldžių vadovų kandidatūras siūlydavo, nesvarbu kieno lūpomis, partija. Kaip ir dabar. Tačiau skirtumas esminis, tada buvo viena komunistų partija.
Siūlomas kandidatūras prieš tai aptardavo partiniuose biuruose. Būdavo skandalinga, jei partijos miestų ir rajonų komitetų siūlomi kandidatai sesijose nepatvirtinami. Jeigu tai įvykdavo su padalinių vadovais, ir taip pasitaikydavo dažnai, tai – dar pusė bėdos. Tačiau, jeigu sesija nepritaria siūlomai pirmininko ar pavaduotojo kandidatūrai, tai partijos komiteto pirmajam sekretoriui reiškia karjeros pabaigą. Todėl partiniai organai, prieš pasiūlydami kandidatūras, apie šiuos asmenis rinkdavo kolektyvuose informaciją apie nuveiktus darbus, jų autoritetą ir šeimos problemas, kas šiais laikais neturi jokios reikšmės. Tik labai rimti argumentai buvo toleruojami, norint neprarasti tarnybos skyrybų atveju.
Todėl partiniai organai kandidatais į vykdomųjų komitetų pareigūnų postus siūlydavo tuos, kurie jų nuomone galėjo susidoroti su ūkio, socialiniais ir kitais gyventojams rūpimais klausimais. Septintajame dešimtmetyje jau nebuvo taip, kaip pokario metais, kai partijos lyderiai su saugumo organais, o tiksliau pasakius – saugumo organai – galėjo bet kada ir už bet ką atleisti vykdomojo kokiteto pirmininką ar kitą pareigūną.
Mano pirmtakai
Dabartiniais laikais miestų ar rajonų veikėjai dažniausiai susikompromituoja ar yra sukompromituojami dėl turtinių problemų. Tada miesto vykdomojo komiteto pirmininko alga buvo 320 rb., pavaduotojo 220 rb. Tiek uždirbdavo patyręs gamybos organizatorius, įmonės vadovas, jau nekalbant apie centrinių respublikos institucijų pareigūnų atlyginimus.
Mano pirmtakas Jonas Ščevinskas buvo perkeltas dirbti į atsakingas Statybos ministerijos sistemos pareigas, gavo butą, tarnybinį automobilį. Teko girdėti ir kitokių kalbų apie jo išvykimą, bet aš nežinojau ir nebandžiau išsiaiškinti vėliau. Tik žinau, kad užsibrėžtų siekių kompaso rodyklė negali tapti vėjarode; tada labai sudėtinga dirbti.
Prieš Joną Ščevinską pirmininku buvo Kazimieras Plechavičius. Man asmeniškai bendrauti neteko. Pažinojusieji sakydavo, kad tai buvo orginalus gyvenimo ištreniruotas žmogus, geras ūkininkas. Vėliau ilgus metus jis dirbo LTSR buitinio aptarnavimo ministru. Kai atvažiuodavo į Šiaulius, moteriškės man primindavo, kad kabinete reikia turėti žalios arbatos – kitko jis negėrė. Tokia arbata vaišindavo ir ministerjoje.
– Ar ne perdaug ištaigus jaunam pirmininkui kabinetas, – pastebėjo K.Plechavičius atvykęs Vydomąjį komitetą.
– Toks buvo ir iki manęs..., – paaiškinau.
Ilgus metus pirmininko pavaduotoju dirbo Petras Bilevičius. Jis darbinę karjerą užbaigė stambios „Verpsto“ įmonės direktoriumi, pakeitęs ilgametį vadovą, buvusį kariškį Pilipenko. Algirdas Mažulis dėl šeimyninių aplinkybių persikėlė į Vilnių, dirbo ministro pavaduotoju.
Esu dėkingas buvusiems vadovams, kurie dirbo Vykdomajame komitete iki manęs. Visi buvome savotiškai kitokie, bet tikslo siekėme tikrai to paties – gerovės šiauliečiams.
Tuomet į vykdomojo komiteto vadovaujančių pareigūnų postus nepatekdavo žmonės be patyrimo, ne taip, kaip pokario metais arba dabartiniais laikais. Žinojome, ką ir kaip reikia dirbti, tik nelabai mokėjome komunikuoti, ypač su visuomenė. Retorikos mokslų niekas nemokė, bet tarpusavio santykiuose vieni kitus suprasdavome iš pusės žodžio.
(Bus daugiau)
