Naujausios
Įdomus sutapimas
Pagal tuometinius įstatymus grįžus iš privalomos tarnybos kariuomenėje, turėjai teisę užimti pareigas ne žemesnes, negu buvo iki tarnybos. Tačiau grįžti į Ukrainą nenorėjau, todėl reikėjo ieškoti darbo pačiam. Tada Lietuvoje ne taip buvo paprasta susirasti tinkamą darbą.
Man atrodė, kad esu geležinkelio specialistas ir šioje sistemoje bus paprasčiau susirasti darbą. Vilniuje, Geležinkelių valdybos kadrų skyriuje paaiškino, kad pagal įstatymus rekėtų grįžti į Ukrainą, atseit, Lietuvos geležinkeliuose tokios vietos nėra.
Pakeliui traukiniu į namus sustojau Šiauliuose. Pernakvojęs geležinkelio stotyje ant suolo, ryte apsilankiau miesto statybinėse organizacijose. Vienur, kitur gal ir priimtų į panašias pareigas, bet niekas negalėjo pasiūlyti bendrabučio.
Užėjau į Geležinkelio apygardos kadrų skyrių. Ten irgi atsakymas tas pats – reikia grįžti į buvusį darbą.
Įdomus sutapimas. Man besėdint kadrų skyriaus pareigūnas sulaukė skambučio – Vandentiekio valdybos viršininkas ieško statybininko specialisto, galinčio savarankiškai vadovauti darbininkams, bet būtinai mokančio suprasti projektinius brėžinius. Bendrabutyje gali apgyvendinti keturių vietų kambaryje.
Mane tenkino toks pasiūlymas. Pasikalbėjęs su šios organizacijos vadovu, pradėju dirbti. Sekėsi neblogai. Taupiai gyvenant maistui pinigų užteko, pasitaikydavo galimybės papildomai užsidirbti iškraunant vagonus ar kitokius atsitiktinius darbus.
Netrukus sulaukiau Pastatų ir įrenginių ruožo viršininko skambučio, kvietė užeiti pas jį. Po trumpo pokalbio pasiūlė pereiti dirbti į jo vadovaujamą organizaciją. Pareigos aukštesnės – statybų meistras, atlyginimas taip pat didesnis, bendrabutyje – dvivietis kambarys. Sutikau.
Darbas naujoje geležinkelių organizacijoje sekėsi gerai. Greitai buvau paaukštintas pareigose, padidintas atlyginimas. Tais laikais, 1960 metų pradžioje, visi Lietuvos geležinkelio aukštieji pareigūnai buvo ne lietuviai – rusai, ukrainiečiai ir kitų tautybių.
Šios organizacijos vadovas buvo V. Pokidka – rusas. Po kelerių metų darbo jo vadovaujamoje organizacijoje įgijau tarpusavio artimą pasitikėjimą, išsipasakojo sudėtingą savo praeitį. Kaip liaudies priešas buvo areštuotas, nuteistas kalėti lageryje. Gelbėjo statybininko profesija: dirbo stogdengio darbą, turėjo galimybių susirinkti išmetamo maisto atliekas ir taip papildyti skiriamą nustatytą pusbadžio maisto normą. Buvo reabilituotas ir atsiųstas kaip sumanus geležinkelių specialistas į Lietuvą. Išvykus pavaduotojui ukrainiečiui, man buvo pasiūlyta užimti jo pareigas.
Netrukus Šiaulių geležinkelio apygardos Pastatų ir įrengimo ruožo viršininku buvau paskirtas aš. Tada Lietuvos geležinkeliai, kaip ir Latvijos bei Estijos, buvo pavaldūs Pabaltijo geležinkelių valdybai, kurios centrinis aparatas buvo Rygoje. Po dalykinio pokalbio valdybos vadovas R. Kvasnobajevas pasirašė dokumentus dėl mano paskyrimo. Palinkėjo sėkmės ir atsisveikinant su geranoriška šypsena pridūrė: būsite jauniausias organizacijos vadovas Pabaltijo geležinkeliuose.
Darbas sekėsi neblogai, ūkinės veiklos rodikliai gerėjo. Teigiamai darbo rezultatus vertino ir apygardos vadovai. Aš buvau pirmas ir vienintelis Šiaulių apygardoje vadovas lietuvis. Pavaduotoju pasirinkau B.Pakarklį, man pažįstamą nuo technikumo laikų. Jokiu būdu nenoriu kaltinti kitataučių organizacijos aparato darbuotojų, visi geranoriškai man padėjo, ieškojome kelių, kaip gerinti savo veiklą.
Milicijos kapitono apsilankymas
Vieną dieną netikėtai į mano kabinetą įeina geležinkelio milicijos kapitonas Abrosimovas ir pakeltu tonu pradeda man aiškinti, kad mano pavaduotojas blogai dirba, daro broką darbuotojai, kuriems jis vadovauja. Kantriai išklausiau jo tiradą ir supratęs, kad jis apie techninius reikalus nieko neišmano, kažko kito siekia, pasakiau – išeik ir uždaryk duris iš anos pusės. Jis trenkė durimis ir pasišalino iš mano kabineto. Jam išėjus į kabinetą užėjo sekretorė. Matau, kad ji labai susijaudinusi. Ji dirbo ir su ankstesniais vadovais. Karinio lakūno žmona, turinti aukštąjį išsilavinimą.
„Žinote, ką šitas milicininkas pasakė“, – sako ir nedrįsta pasakyti. Sakykit – prašau. „Pasadim etogo pacana“ (pasodinsim šitą pienburnį).
Nuo tada viskas ir prasidėjo. Buvo tais laikais kiekviename mieste ir rajone tokia Visuomeninė liaudies kontrolės organizacija. Šiaulių mieste aš buvau jos pirmininkas. Ši visuomeninė organizacija buvo pavaldi Liaudies kontrolės komitetui. Jos pirmininku buvo Petrauskas. Jis dažnai pasikviesdavo, aptardavom į kokias miesto problemas reikėtų atkreipti dėmesį, ką svarstyti. Šį kartą matau rūstų jo veidą.
„Jūs esate atleidžiamas iš šių pareigų“. Net nepaaiškino – kodėl. Eidamas namo galvojau, kas čia atsitiko. Vėliau pradėjo aiškėti. Mūsų organizacijoje buvo atlikta neplaninė ūkinės veiklos revizija. Jos vadovui Barodkinui bandėm paaiškinti, kad akte surašyta daug nepagrįstų faktų, bet jis įrodinėjo savo.
Ši medžiaga buvo perduota į Liaudies kontrolės komitetą. Jos pirmininkas Petrauskas pasiūlė LKP Šiaulių miesto komiteto biurui apsvarstyti ir nubausti partine linija mane kaip šios organizacijos vadovą. Įvyko svarstymas, buvo atsižvelgta į mano paaiškinimus, nebuvau nubaustas.
Po kelių dienų skambina partijos komiteto instruktorius A. Kiseliovas ir sako „Aš nieko negalėjau padėti, ruošiamas apie jus bjaurus straipsnis laikraščiui „Raudonoji vėliava“. Kreipiuosi į redakciją, bandau aiškinti straipsnio autoriui, redaktoriui, atseit, nieko negali padėti, kad jis nebūtų atspausdintas. Už kelių dienų miesto žmonės perskaito. Turiu jį ir dabar. Pusę puslapio užimantis straipsnis „Gitaros stygos kai užgroja“. Man beliko tik atsistatydinti iš pareigų. O straipsnio pavadinimas, tai dar vienas nusižengimas. Atseit, išeinant iš darbo pavaldiniai tarnybinėse patalpose surengė išleistuves su šokiais skambant gitarai. Tikrai darbuotojai susirinko, atsisveikinom nuoširdžiai, pasėdėjom, išgėrėm arbatos. Nebuvo jokių gitarų nei dainų.
