Žvilgsnis į ateitį iš praeities (18)

Asmeninio archyvo nuotr.
El­nių me­džiok­lė Šiau­lių miš­kuo­se. P. Griš­ke­vi­čiaus (cent­re) ir R. Son­gai­los lai­mi­kiai – el­nių ra­gai. Ša­lia P. Giš­ke­vi­čiaus (kairėje) – žmo­na So­fi­ja, dešinėje – aktorė Lidija Kupstaitė-Drobnienė. At­sik­lau­pęs J. Lu­kaus­kas kaž­ką slap­tai ap­ta­ria su A. Son­gai­lie­ne. Ma­no žmo­na Ge­no­vai­tė ne­la­bai mėg­da­vo to­kių prie­mo­nių, to­dėl jos čia nė­ra.
Tęsiame Šiaulių miesto garbės piliečio Viliaus Kazanavičiaus prisiminimus.

Ko nerašė „Raudonoji vėliava“: medžioklės

Medžiotoju tapau iš reikalo. Pasišaukė pirmininkas J. Ščevinskas ir patarė tapti medžiotoju. Atseit atvažiuoja svečių medžioti, o aš ne visada galiu, vienam – per daug. Iš Bilevičiaus medžiotojo jau nebepadarysi. Taigi būtų gerai, jeigu įstotum į šią draugiją. Sutikau. Paskambino Šiaulių medžiotojų draugijos pirmininkui Apolinarui Žemaitaičiui, paprašė, kad mane apmokytų, patartų, kokį ginklą įsigyti. Nuo 10 metų mano hobis buvo žvejyba, o kas čia – darbas ar hobis, tada nežinojau, žinojau tik, kad reikia.

Skambina V.Jurgelevičius ir kviečia padalyvauti medžioklėje. Pirmininko nėra. Atvyksta medžioti žinomas valstybės ir partijos veikėjas, „Komunisto“ redaktorius Henrikas Zimanas.

Visi turime po licenciją stirninui sumedžioti. Nuvykstame į Pakruojo miškus. Jie įsitaiso, kaip patyrę medžiotojai, bokšteliuose, o man suranda akmenų krūvą, ant jos ir turiu laukti pasirodančio stirnino. Abu patyrę medžioklės „asai“ nuvyksta į kitą miško pusę. Vakaras puikus, sėdžiu ir galvoju, kaip gerai jeigu čia būtų ne pamiškė, bet Gėgės (Nemuno intakas) krantas... Pakeliu nuleistą galvą ir matau už kokių 20 metrų gražų su ragais stirniną. Prisitaikau, šūvis... auka net nepajudėjo. Sėdžiu ir laukiu patyrusių medžiotojų. Atvyko už kelių valandų ir kviečia.

Aš gi moju, ateikit, padėsit grobį nugabenti į mašiną. Pasirodo jie nieko nematė, net negirdėjo. Sveikino mane su laimikiu, bet, ką jie galvojo, galiu tik įtarti. Pasidalinom laimikį į tris dalis, svečias išgėręs arbatos išvyko į Vilnių.

Atsigulęs į lovą namuose galvojau, kad esu geras, tiksliau, taiklus medžiotojas. Bet labai apsirikau, buvo tik atsitiktinumas. Reikėjo dar dvejų ar trejų metų patyrimo, kad tapčiau taikliu medžiotoju. Net buvau pradėjęs galvoti, kad mesiu šį užsiėmimą. Nemažiau dviejų parų reikėdavo, kad „nusiplaučiau“ nesėkmingo šūvio pasekmes. Net mano ištikimiausioji bendražygė žmona Genovaitė dažnai pastebėdavo mano susikrimtusio nuotaiką.

Vieną kartą su draugu žiemą ant ežero žvejodami pastebėjome kažką judančio prie medžių. Priėję suradome leisgyvę sužeistą stirną. Akimis prašė mūsų tik mirties! Tą ir padarėm.

Žvejyboje irgi būna, kad paleidi, nutrūksta žuvis su kabliuku. Irgi gaila ne žuvies, bet jos likusio gyvenimo.

Kad ateityje nebegrįžčiau prie medžioklės temos, truputį užbėgsiu į ateitį. Prieš keletą metų, jau Nepriklausomybės laikais, sulaukiau skambučio iš Lietuvos istorijos instituto darbuotojo Sauliaus Grybkausko. Jis nagrinėjo tarybinių laikų ekonomikos ir kitas problemas. Buvome susitikę daug kartų, pokalbiuose praleidome daug valandų. Jo išleistose knygose, sakyčiau, pakankamai objektyviai, pagal šių laikų galimybes, įvertino buvusios planinės ekonomikos problemas.

Pokalbių pabaigoje knygų autorius pradėjo domėtis medžioklių organizavimo klausimais. Medžioklėse su aukščiausiais to meto pareigūnais dalyvavau 20 metų. Aiškinau S. Grybkauskui, kad tarybiniais laikais jokių kalbų apie darbo reikalus nebūdavo. Buvo tik poilsis, atsipalaidavimo laikotarpis nuo visiems pareigūnams įgrįsusių darbinių problemų. Asmeninių turtų mes tada negalėjome turėti, o karjerų poslinkiai buvo sprendžiami kabinetuose darbo metu. Žinoma, apie vieni kitus kai ką neformalioje aplinkoje sužinodavome daugiau, negu tarnybos užstalėse.

Tais laikais, kai man teko dirbti Šiauliuose, aplinkiniai miškai buvo turtingiausi tada dar ne visur išplitusia elnių populiacija. Labai daug pastangų, kad išaugintų elnių populiaciją Lietuvoje įdėjo Valstybinio plano komiteto vadovas Aleksandras Drobnys.