Žvilgsnis į ateitį iš praeities (15)

A.Ostašenkovo nuotr.
Šeš­ta­die­nis. Šiau­liai, 1980 m.
Į kabinetą įeina žymi teatro režisierė Aurelija Ragauskaitė, atvykusi iš Vilniaus. Žinau, kad šiauliečiai nori, kad miesto teatras būtų aukštesnio lygio. Sėdime dviese gurkšnojame kavą, klausau jos idėjų, reikalavimų. – Aš galiu Šiaulių teatrui padėti, bet tik, jei bus priimtinos mano sąlygos, – sako režisierė. – Reikia gero teatro direktoriaus, padaryti kapitalinį pastato remontą ir išskirti dešimt butų, aktoriams apgyvendinti, juos atsivešiu iš Vilniaus.

Viskas gal ir ne taip sudėtinga, bet butai... Juk yra eilės ir butus iš kur paimsi – nemažai jų reikia. Svarstom, tarėmės su pavaduotojais, ką darysime. A. Ragauskaitė dar pokalbio metu patikslino, kad be naujų aktorių ji nesiims veiklos.

Susirinkę su visais pavaduotojais gvildename problemą. Pavaduotojas M.  Jasevičius prisiima išspręsti problemą dėl remonto. Kartu su V. Beržanskiu kalbame su „Ventos“ direktoriumi Liudviku Stankumi. Jis visada atrodo tylus ir tik daugiau pabendravęs pajunti, už jo kuklumo slypinčią erudiciją. Tuomet gaminami baldai turėjo didelę paklausą, skirstomi pagal išankstinius planus. Teatrui reikia padėti – galutinis direktoriaus atsakymas, bet kaip – aš pagalvosiu. Vėliau pažadą įvykdė.

Dėl butų vienintelis kelias – išskirti iš planuojamų virš plano pastatytų. Teatro direktorius Egidijus Lapkus labai sumaniai vadovavo meno žmonių kolektyvui.

Šiauliai įsikūrę skurdžioje gamtinėje aplinkoje. Trūko poilsiaviečių. Jau seniai buvo nagrinėjamas klausimas apie Dubysos užtvenkimą. Tačiau – tai brangus projektas, net ir anais laikais, kai žemė buvo dar valstybinė. Dabartiniais laikais tokio projekto niekas net nepradėtų svarstyti.

Miesto žmonių poreikiams – labai patrauklus sumanymas, bet teritorija – tai rajono. Reikėjo su rajono valdžia palaikyti abipusiai suinteresuotus santykius, padaryti ne visai įstatymiškų išimčių.

Rajono valdžia, respublikinės institucijos seniai prašė, kad skirtume miesto centre žemės plotą Vandens ūkio projektavimo institutui statyti. Bet mūsų sąlygos buvo kaip ir visiems – dalinis dalyvavimas miesto labui, o tai – maždaug trečdalis statomo objekto vertės.

Jau ruošiausi eiti namo, darbo diena pasibaigus, kai į kabinetą atėjo Šiaulių rajono vadovai – partijos pirmasis sekretorius Jonas Vainauskas ir Vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Budrikis.

„Kas atsitiko, nieko nepranešėt apie vizitą“, – paklausiau. Kadangi jau buvo darbo dienos pabaiga, paprašiau sekretorės, kad pavaišintų pagerinta kava.

„Vandens ūkio projektavimo instituto direktorius sakė, kad kalbėjote apie galimybes pradėti šią statybą, norime susitarti galutinai“, – išaiškino pirmininkas.

„Dabar esame apsisprendę, jeigu bendromis jėgomis bandysime įgyvendinti Dubysos užtvenkimo projektą“, – vos ne prašančiu tonu patvirtinau mūsų sumanymą. Skirsime žemės plotą miesto centre, labai geroje vietoje, prie Kultūros namų, jeigu Vandens ūkio projektavimo institutas bus iniciatorius ir įtikins Melioracijos ir vandens ūkio ministeriją, kad, norint užtikrinti Šiaulių miestą aprūpinant požeminiu kokybišku vandeniu, būtina užtvenkti Dubysą.

Aišku, kad ir mes – miesto ir rajono valdžios – aktyviai veiksime. Sutarėme, kad pirmiausia pradėsime mes, miesto vadovai. Šiaulių rajono vadovai labai norėjo, kuo greičiau pradėti statyti instituto filialą Šiauliuose, nes nebereikėtų problemų spręsti Kaune.

Pasiprašiau priėmimo pas Melioracijos ir vandens ūkio ministrą Joną Veličką. Išdėsčiau Šiaulių miesto problemas apsirūpinant geriamu vandeniu: poreikiai auga, o požeminių vandenų horizontas žemėja. Išdėsčiau ir daug kitų vandens ūkio problemų, nes buvau gerai paruoštas specialistų. Žinojome, kad ministras – aukštos kultūros ir išprusęs savo srities specialistas. Nieko tuokart neatsakė, bet prižadėjo mano prašymą įvykdyti – įpareigoti Vandens ūkio projektavimo institutui šią mūsų problemą išnagrinėti. To mums ir reikėjo. Rastas kelias, kaip paspartinti užtvankos statybą. Dabar šiauliečiai turi Šiaulių jūrą.