Naujausios
Padaryti ir nebaigti darbai
Šiaulių miestas per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjo daugiausia mūsų respublikoje dėl to, kad buvo karinis aerodromas ir strategiškai svarbus geležinkelių mazgas. Pokario metais daugiausia valdžios dėmesio buvo sostinės Vilniaus problemoms spręsti. Kaunas, kaip buvusi valstybės sostinė, turėjo išlikusių paveldo vertybių.
Klaipėda ilgus metus priklausiusi vokiečių galingai valstybei, atiteko Lietuvai su savotiška architektūra ir miesto išplanavimu, svarbiausia – patraukliu žmonėms pajūriu. Panevėžys išliko karo beveik nepaliestas. O mūsų miestas – lyguma, su griūvėsių krūva. Gal kada nors ir atsiras simbolinė etnografinių Aukštaitijos ir Žemaitijos regionų siena, bet galbūt, geriau jos nereikia, nes esame maža tauta, bet iki šiol negalime įgyvendinti mūsų himno svarbiausios nuostatos „vienybė težydi“.
Buvau nustebęs, kai neseniai Vilniuje užėjęs pas labai įtakingą verslo savininką, pastebėjau ant sienos garbingiausioje vietoje ne Lietuvos, bet Žemaitijos herbą. Mano nuostabai dar pridėjo: „visi žemaičiai turės savo pasus“.
Valstybės, kurios neturi strateginių, ilgalaikių planų, neturi ateities. Didelės ir mažos šalys negali gyventi tik su šia diena, neturėdamos ateities užmojų. Šiauliai, prikelti iš griuvėsių, plėtėsi, atsirado nauji rajonai.
Septintajame dešimtmetyje mieste buvo pastatoma kasmet maždaug po tūkstantį butų, dauguma jų – valstybės lėšomis. Beveik kasmet pavykdavo pastatyti po kelias dešimtis butų daugiau nei numatyta. Mieste užteko vaikų darželių, mokyklų, poliklinikų, ligoninių. Neįsivaizduoju, kas būtų Vykdomajame komitete, jeigu kuriais nors metais būtume neįvykdę socialinių objektų statybos planų. Neužteko statybinių organizacijų pajėgumų, nors darbų apimtys augo. Kentėjo pramoninė statyba, bet ne socialinė.
Vykdomasis komitetas turėjo savo dispozicijoje labai svarbias teises – savo nuožiūra valdė miesto teritoriją. Galėjo skirti sklypus įvairioms statyboms, keliams, poilsio reikmėms ir t. t. Tai buvo reali priemonė leisti ar neleisti plėstis pramonės įmonėms nepriklausomai nuo jų pavaldumo. Ypač tada, kai ateidavo su prašymais turtingos sąjunginio pavaldumo įmonės, galėdavome pareikalauti indėlio infrastruktūrai – socialinei ar inžinerinei.
Už sąjunginių įmonių lėšas nutiesėm gatvių, įvairių požeminių komunikacijų, dalinio dalyvavimo tvarka buvo statomi butai. Tačiau vėliau planinė ekonomika tapo stabdžiu visos buvusios valstybės progresui, (bet apie tai vėliau) ir miestų plėtrai.
Miestas yra „gyvas organizmas“ tvirtina pasaulinio lygio urbanistikos korifėjai. Jo poreikiai kinta ne penkmečiais ar septynmečiais, bet kasdien. Į tai turi reaguoti miesto valdžia, svarbiausia, kad lėšos miesto plėtrai efektyviai būtų panaudotos, sprendžiant gyventojų gerovės problemas. Su pavaduotojais, skyrių vedėjais buvo sutarta, kad privalome surasti kelius, kaip tikslinti miesto plėtros planus, atsižvelgiant į besikeičiančią situaciją.
Kiekvienas buvome įsipareigoję per metus ne mažiau kaip du kartus pateikti temą diskusijai – ką naujo galime padaryti mieste ir kaip tai įgyvendinti.
Dirbant pirmininko pareigose darbo diena atrodydavo labai trumpa. Reikėdavo laiko bendravimui su darbuotojais (manau, dabar vartojamas žodis „komunikavimas“ yra tikslesnis). Reikėjo laiko skirti apsilankymui įmonėse, statybų aikštelėse, pasikalbėti ne tik su vadovais, bet ir kitais darbuotojais. Kitaip – prarasi orientaciją. Kiekvieną savaitę stengdavausi pabuvoti gamybinėse įmonėse, mokyklose, įstaigose.
„Verpsto“ vadovu paskirtas buvęs mano kolega Petras Bilevičius vis skambino ir kvietė susipažinti su jo vadovaujamos įmonės veikla. Ankstesnis direktorius buvo Michailas Pilipenko, iš kariuomenės demobilizuotas karininkas, nežinojau rusas ar ukrainietis, pareigingas ir reiklus sau ir kitiems, daug pastangų įdėjo, kad įmonė gautų naujus įrengimus, naujausias stakles.
„Verpste“ dauguma – moterys. Ir ši įmonė Šiauliuose atsirado todėl, kad moterims nebuvo pakankamai darbo. Situacija pasikeitė: ėmė trukti darbuotojų. Reikia skirti daugiau lėšų butų statybai, bet statybininkai nespėja, nes trūksta darbininkų... Kalba užsitęsė, darbo diena jau buvo pasibaigusi. Direktoriaus sekretorė išėmė iš spintos puodukus kavai ir, žinoma, taures. Ir kalba prie taurės (tikrai taip būdavo) ne apie žmogaus malonumus, bet apie darbo problemas, tik dar atviriau. Na o mes, dar ir buvę kolegos...
Dar nuo sudėtingų pokario laikų stambiosios įmonės turėdavo savo lėšomis išlaikomus vaikų darželius, mokyklas, poliklinikas ir kitus socialinės paskirties objektus. „Verpstas“ turėjo nedidelį vaikų darželį – lopšelį. Išsikalbėjom su direktoriumi ir sutarėm. Miestas įmonei skiria, kiek reikia vietų darželiuose ( tada pastatydavom pakankamai), o „Verpstas“ perduoda nemokamai miesto poreikiams pastatų.
Man reikėjo išspręsti du uždavinius. Susitarti, kad lengvosios pramonės ministras pritartų. Ir antras, kam atiduoti šį gana neblogą turtą.
Pradėjau nuo to, kam galėtume panaudoti pastatą. Žinojau, kad susitikus su ministru jis kalbą ir pradės nuo to – ką veiksite su pastatu.
Buvo sutarta, kad visus svarbesnius klausimus pirmiausia aptarsime su pavaduotojais. Kai pasakiau apie tai, pavaduotoja Liucija Stulgienė tvirtai pareiškė, kad būtų labai gerai įkurti Mokytojų namus. Argumentai rimti. Aš nedrįsau anksčiau kolegoms pasakyti, ką ilgai nešiojau tik savo mintyse.
Leningrado partinėje mokykloje susipažinau su vienu leningradiečiu, kuris taip pat čia treniravosi. Jis man pasiūlė, kaip jis tada aiškino, aplankyti įstaigą, kuri yra tik viena Tarybų Sąjungoje. Ir nuvykom – Leningrado inžinierių namai. Sukaupta daug pasaulio inžinerinės literatūros, puiki skaitykla, buities patalpos. Čia renkasi inžinieriai, vyksta pokalbiai, įdomūs susitikimai... Buvau užsikrėtęs šiuo „virusu“ ir aš. Laukiau progos. Dabar man atrodė yra palanki situacija, mieste gyveno ir dirbo daugiau kaip trys tūkstančiai inžinierių.
Mokytojų namų nėra – blogai. Bet mokytojai susirenka mokyklose, bendrauja. O inžinieriams vietos nėra – naujovė, jeigu jie atsiras mieste. Nesusipykom – sutarėm bandyti įkurti mieste Inžinierių namus.
Su P.Bilevičiumi sutarėm, kad pas ministrą Joną Ramanauską važiuosiu aš vienas. Jeigu su direktoriumi, tai maždaug aiški kalba – kam dykai atiduoti įmonės turtą...
Pirmas klausimas ministro buvo: kam panaudosit pastatą. Kai pasakiau, kad Inžinierių namus kursime – nustebo.., bet luktelėjęs pasakė: įdomus sumanymas, sutinku.
Kad išradingiau būtų galima organizuoti veiklą, Inžinierių namai tapo Valstybinio plano komiteto Informacijos instituto įstaiga. Instituto vadovas Juozas Zujus nutiesė kelius ne tik į Ministrų tarybą, bet ir į mokslo institucijas Maskvoje. Deja, vėliau, kaip tada atrodė, norėdamas gero, labai prisidėjau, kad šis žmogus netektų darbo. Atsiprašiau jo sutikęs, pergyvenu iki šiol, apie tai būtinai parašysiu.
