Žvilgsnis į ateitį iš praeities (11)

Asmeninė nuotr.
1960 m. Vestuvės: tėtis, Genovaitė, aš ir mama.

Tyli paslaptis

...Monotoniškai stuksi traukinio ratai, su Genovaite grįžtame namo. Įtampa užbaigus disertacijos epopėją, bet svarbiausia – įgyvendinta tylioji paslaptis, planuojama mūsų gyvenimo kaita. Keliavome ne tik namo, bet kartu ir į naujai planuojamą gyvenimą; apie tai žinojom tik mes abu. Įveikėm sudėtingą 17 metų bendro gyvenimo tarpsnį.

Apsivedėm 1960 metais. Tėvams apie numatomas vedybas nieko nesakėm, jautėm, kad gali būti kokių tai sąlygų. Juk mes suaugę, savarankiški žmonės! Tais laikais, padavus prašymą dėl vedybų, miesto laikraštis paskelbdavo iš anksto. Genovaitės tėvai perskaitę buvo šoke. Kai pristatė mane, būsimą žentą savo tėvams, ramiai pasikalbėjome, paaiškinau iš kur aš esu kilęs, ką dirbu. Atrodė, kad problema taikiai sureguliuota.

Tuose namuose gyvenimo reguliuotoja buvo Genovaitės mama, pagimdžiusi ir išauginusi penkis vaikus. Tėtis – Lietuvos nepriklausomybės savanoris gavo žemės ir paskolą, kūrėsi daug dirbdamas. Po pasikalbėjimo mama pasakė pritarianti mūsų vedyboms, bet santuoka turi būti su bažnytinėmis apeigomis. Būsimoji žmona aiškino, kad aš – komjaunuolis, negaliu taip elgtis, nes komjaunimas nuo religijos atskirtas. Iš tėvų reakcijos supratau, kad taiki mūsų kalba gali pavirsti į ginčą, pasakiau – gerai.

Su Genovaitės tėčiu, labai geros dūšios žmogumi, ištuštinom buteliuką jo pagamintos naminukės. Mama paklojo lovas atskiruose kambariuose, tikriausia įtardama, bet nežinodama, kad mūsų vedybos neprasidėjo nuo lovos. Viską sutarėme, tėvai prižadėjo iškelti didžiules vestuves, sukviesti visą didelę giminę.

Taip ir buvo. Bažnytinės apeigos įvyko Panevėžio rajono Geležių bažnyčioje. Po to visa kompanija sėdom už pagal tų laikų turtingų stalų, vyko linksmos ne tik mūsų, bet ir Genovaitės brolio Vinco vestuvės. Kitą dieną visi susėdom į sunkvežimio kuzovą, išskyrus jaunąją, ji sėdėjo kabinoje su vairuotoju, su gera nuotaika įveikėm 70 kilometrų atstumą iki mano tėviškės Kriaunų miestelio Rokiškio rajone. Mano tėvai jokių sąlygų nekėlė – sakė svarbiausia, kad darniai ir ilgai kartu gyventumėt. Ten mano tėvų namuose linksmai tęsėm vestuves.

Po dviejų dienų nelaimė – nebėra mano tėčio, pradėjom laidotuvių procedūrą. Mama nuėjo pas kleboną, su kuriuo tėvai kaimyniškai bendravo, kad pašventintų kapą. Nesutarė. Aš aiškinau – niekas nežinome tikrosios mirties priežasties. Tikrai jaučiu ir savo kaltę, privalėjau suprasti, kas jį slegia, nes mūsų santykiai buvo labai geri. Aiškinu, kad jis lankydavosi metinėse pamaldose. Visada nukeldavo kepurę praeidamas pro bažnyčios bromą ir kapinių vartus, to išmokė ir mane. Bet klebonas pakartojo bažnytinę „teisybę“ – savo noru išėjusių žmonių kapų nešventinti.

Iš daugelio smulkmenų žinojau, kad tėčiui aš buvau labai svarbus. Jis niekada gyvenimo neglostytas, norėjo turėti užtarėju mane. Palydėjęs po vestuvių mus abu su Genovaite iki sunkvežimio, kuris vežė mus iki Obelių geležinkelio stoties, norėjo kažką labai svarbaus pasakyti..., bet nepasakė. Padėjo palaidoti kaimynai, artimieji ir giminaičiai.

1961 metų balandžio 12 dieną į kosmosą pakilo pirmas pasaulyje kosmonautas Jurijus Gagarinas. Kaip šiandiena prisimenu, buvo puiki ankstyvo pavasario diena. Žmonės apimti patoso, atrodė įvyko kažkas naujo pasaulyje. Kitą ankstyvą rytą telefonu pranešė iš ligoninės, kad mano žmona pagimdė sveiką sūnelį. Neišpasakytas džiaugsmas. Nesugalvoju, kaip jį išreikšti. Su artimiausiu draugu Petru važiuojame į Girulių pliažą išsimaudyti. Tokiu laiku nieko nėra pajūryje, mums nešalta.

Sūnelis vardu Arikas, jam jau keturi mėnesiai, sveikas ir žvalus, visada ramiai miega. Mes abu namuose, pasigirsta Genovaitės riksmas... Atbėgau į kambarį, kuriame miegojo. Kviečiam greitąją pagalbą, atvyksta, padėti nebegali; ant rankų darant dirbtinį kvėpavimą užgeso...

Ruošiamės laidotuvėms. Suradę vietą kapinėse, einam į bažnyčią pas kunigą. Nepaklausė, kas įvyko, tik pasakė, palaidos, jeigu pakrikštytas. Aiškiname, kad nespėjom, tikrai ruošėmės, su tėvais sutarta. Atsakymas tvirtas – ne. Palaidoti padėjo tėvai, giminaičiai, draugai.

Prokuratūra iškėlė bylą – dėl mūsų aplaidumo neišsaugojus kūdikio nuo mirties. Po kelių apklausimų kartu ir po vieną, prokurorė pasakė, kad aš esu kalčiausias, nes, išgirdus kūdikio ryktelėjimą, o taip tikrai buvo, turėjau greitai žiūrėti, kas atsitiko. Tačiau, po kiek laiko, apklausus kaimynus, mūsų pažįstamus, įsitikino, kad įvyko nelaimingas atsitikimas ir bylą nutraukė.

Po kelių metų skrendu su Lietuvos delegacija į Erfurtą Vokietijoje. Vadovas – LKP CK sekretorius Algirdas Ferensas. Jo žmona prisėdo prie manęs, nelabai tebuvome pažįstami, pradėjo klausinėti apie mano gyvenimą, šeimą. Įsikalbėjus pasakiau ir apie sūnelio mirtį. Staiga ji pašoko, šaukia, kad ateitų prie mūsų vyras.

Klausyk, Algirdai! Juk mes irgi savo dukrą vystome, palikome su aukle. Reikia greitai skambinti, kad išvystytų, nes nelaimė bet kada gali atsitikti. Tais laikais nebuvo taip paprasta susiskambinti. Vos nusileidus lėktuvui, vokiečiai padėjo susisiekti su aukle. Goda Ferensienė nuoširdžiai dėkojo: aš dabar rami.

Dukros Lolitos jau nebevystėme, patardavom ir kitiems to nedaryti. Krikštynas surengėme po gero pusmečio, viešai, daug buvo svečių.

... Kelionė į namus tęsiasi, geriame arbatą su sausainiais, bet vis negalime išbraukti iš atminties ir širdies praeities pėdsakų. Abu nebuvome išskirtinai tvirti fiziškai, prireikdavo medikų pagalbos. Bet abu turėjome kažkokį tai, kartais net nerealų, nusistatymą – nepasiduoti, nepalūžti, ieškoti išeities kelių arba net šunkelių, jeigu prireikdavo.

Abu buvome neakivaizdininkai aukštųjų mokyklų studentai. Genovaitė į Kauno medicinos instituto farmacijos fakulteto antrą kursą nebeatvyko, nes abiem būti studentais neakivaizdininkais – per sunku. Aš tęsiau mokslus Kauno politechnikos institute. Sudėtingos problemos darbe ir studijos – buvo labai sunku. Niekada nevažiavau traukiniu be mokslo knygos. Pavydėdavau mano amžininkams, kurie skaitydavo žurnalus, laikraščius ar įdomias knygas. Man buvo svarbu su minimaliais pažymiais išlaikyti įskaitas ir egzaminus.

Buvo laikai, kai jauni žmonės, baigę aukštąjį mokslą, mokėsi dirbti. Aš mokėjau dirbti, bet reikėjo diplomo. Tada dar nežinojome, kad ateis laikai, kai ne diplomas bus svarbiausias karjeros faktorius, o sugebėjimas pasiekti gerų rezultatų darbe. Vėliau disertacija, tai pat nemigos naktų, atostogų, išeiginių dienų sąskaita. Ir taip 17 metų.

... Dar liko neužbaigtų darbų tarnyboje – pasistengsiu viską užbaigti. Su pedagoginio instituto rektoriumi Vytautu Bendiku sutarta, greitai būsiu dėstytoju, turėsiu žymiai daugiau laiko pomėgiams, kultūriniam išprusimui. Pradėsime naują gyvenimą – gyvenimą sau.

Lyg ir užbaigėm kartu pragyventų metų reviziją. Jau ir miegui reikia ruoštis.

Būk gera, kreipiausi į savo bendrakeleivę, prižadėk, kad įvykdysi mano vieną labai svarbų prašymą.

– Kokį?

Ir tuo metu vėl ateina vagono palydovas, kažkodėl tada buvo laikai, kai šias pareigas atlikdavo dažnai gruzinai, kurie garsiai šaukdavo: „Čaj, charošyj gruzinskij čaj...“ Tol siūlydavo, kol nepaimdavai, aišku už pinigus ir niekada grąžos neduodavo. O jeigu paprašydavai, tai pinigus grąžindavo ir už arbatą bei sausainius pinigų neimdavo.

– Moki groti akordeonu, turi puikią klausą. Aš to niekada neįveiksiu. Bet dabar, turėsime daugiau laisvo laiko, išmokyk mane gražiai šokti...

– Geriau išgerkim arbatą, kol neataušus...

Ilgai mane mokė šokti ir pavyko...

(Bus daugiau)