Naujausios
Intriguojanti „infrastruktūra“
Dar darbuojantis Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju sulaukiau LKP (CK) organizacinio skyriaus vedėjo V.Kardamavičiaus skambučio telefonu, paprašė, kad Vilniuje užeičiau pas jį. Netrukus tą ir padariau. Paaiškino, kad pasimatymo tikslas – patarimas man siekti partinių mokslų Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) aukštojoje partinėje mokykloje. Atseit, esi inžinierius, o partinis mokslas praplės visuomeninį akiratį.
Pasakiau, kad esu jau pasirinkęs kitą kelią, Ekonomikos institutas pritarė mano pasirinktai disertacijos temai, ruošiuosi pradėti darbą.
Vedėjas užsiminė, kad esu perspektyvus pareigūnas, reikėtų įsigyti partinį išsilavinimą, liepė pagalvoti ir apie apsisprendimą pranešti. Po poros savaičių pasakiau, kad pasilieku prie savo pasirinkto kelio – disertacija. Netrukus sulaukiau rekomendacijos, kad reikia vykti į tą pačią mokyklą vieno mėnesio mokymams. Šiuo variantu buvau patenkintas: atlyginimas paliekamas, bendrabutis nemokamas, kodėl nepagyventi mieste, kurį gerai prisimenu nuo technikumo laikų – ten metro statyboje atlikome trijų mėnesių praktiką. Ir dar labai svarbu, kad turėsiu galimybes pašniukštinėti knygynuose mano disertacijai literatūros.
Apsigyvenom su kolega iš Estijos. Leningrado aukštojoje partinėje mokykloje „treniravo“ Pabaltijo, kaip tada buvo vadinamos mūsų respublikos ir artimiausios Rusijos apie Leningradą teritorijos, pareigūnai. Nuo pirmų paskaitų prasidėjo Karlo Markso, žymiausio XIX amžiaus ekonomisto „Kapitalas“ analizė. (Beje, neseniai Lietuvoje išleisti du tomai „Kapitalo“ lietuvių kalba). Niekas iki šiol neįrodė, kad kapitalizmo kritika neteisinga, nuopuoliai ir pakilimai neišvengiami, tą matome ir dabartiniame gyvenime. Bet mums, kursų dalyviams, atvykusiems iš periferijos ir gerai suvokiantiems to laikmečio problemas, rūpėjo atsakymas, kodėl planinė valstybės ekonomika taip sunkiai konkuruoja su ekonominių konvulsijų purtoma kapitalizmo ekonomika.
Po savaitę išklausytų paskaitų vykdavo diskusijos mažesnėse (apie 20 žmonių) grupėse. Visi galėjome užduoti klausimus, padiskutuoti. Tačiau dauguma dalyvių nebuvome patenkinti debatų išvadomis, nesulaukdavome esminių atsakymų rūpimais ekonomikos klausimais.
Nepalyginamai įdomesnės paskaitos ir diskusijos toje pačioje mokykloje buvo 1977 metais. Ten vėl buvau mėnesio kursuose. Daug paskaitų skaitydavo dėstytojai iš kitų Leningrado aukštųjų mokyklų. Daug diskusijų ir svarstymų buvo apie mūsų ekonomikos problemas, kaip jas reikėtų spręsti. Man buvo labai naudinga, nes 1978 metais buvo numatyta Maskvos S.Ordžonikidzės vardo Valdymo institute svarstyti mano disertaciją. Pavyko sėkmingai, tapau ekonomikos mokslų kandidatu. Nepriklausomybės laikais nostrifikuotas į mokslų daktarus.
Anais laikais buvo tokia praktika, niekieno nesankcionuota, bet ir nepasmerkta: po sėkmingo disertacijos apgynimo, susirinkdavo tarybos nariai ir oponentai iškilmingiems pietums. Tą su Genovaite padarėme ir mes, pakvietėme į Maskvoje esantį „Prahos“ restoraną. Visiems pasakėme, kad apmokėsime mes, bet tai pavyko padaryti tik dalinai. Visi apsimokėjo patys. Kalbėjusieji aiškino temos aktualumą, sakė, kad miestų plėtros ekonomika Tarybų Sąjungoje dar mažai išnagrinėta – linkėjo tęsti darbą mokslų daktaro laipsniui įgyti.
Gali kai kam kilti klausimas, kodėl ginti disertaciją reikėjo Maskvoje. Aspirantu buvau Lietuvos ekonomikos institute. Kai disertacija buvo baigta, paaiškėjo, kad miestų plėtros klausimais nėra Lietuvoje mokslinės tarybos, kuri turėtų teises šia tematika svarstyti disertaciją. Tuo laiku buvo labai sugriežtinta gynimų tvarka. Visos disertacijos turėjo būti parašytos rusų kalba. Anksčiau užtekdavo tik anotacijos rusų kalba. Tuo laiku disertacijos buvo labai reikšminga materialinė paskata aukštųjų mokyklų dėstytojams: atlyginimai padidėdavo daugiau nei 50 procentų. Todėl prasidėjo disertacijų nurašinėjimas. O kadangi rašyta nacionalinėmis kalbomis, tai patikrinti Maskvoje esanti Aukštoji atestacinė komisija negalėjo. Aš taip pat parašytą lietuvių kalba disertaciją turėjau išversti į rusų kalbą, gynimas nusikėlė pusmečiui.
Ekonomikos instituto vadovas Kazimieras Meškauskas, pasikonsultavęs su kitų mokslo įstaigų kolegomis ir Mokslų akademija, vienu metu jau buvo nusprendęs leisti disertaciją ginti Lietuvoje. Bet šokiravo disertacijos pavadinimas: „Inžinerinės miestų infrastruktūros tobulinimas“. Dabartiniais laikais žodį „infrastruktūra“ žino kiekviena šeimininkė. Anais laikais šis žodis buvo labai retai vartojamas. Vandentiekio, kanalizacijos, šiluminiai, elektros, dujotiekio, ryšių ir kiti tinklai, klojami po gatvėmis neturėjo bendro pavadinimo, dažniausiai įvardijami, kaip komunalinio ūkio objektai. Mano disertacijos tema – kaip kompleksiškai suderinti šių komunikacijų tiesimą su miestų plėtra.
Sąvoką „inžinerinė infrastruktūra“ suradau lenkų mokslinėje literatūroje. Apsiginant disertaciją Ekonomikos institute Vilniuje ir Maskvoje turėjau mokslinių tarybų profesūrai šią sąvoką pagrįsti labai argumentuotai. Bet man tai buvo naudinga, nes visus domino šis kompleksinis požiūris į požeminį miestų ūkį. O žodį „infrastruktūra“ prisiminė net per iškilmingus pietus keli kalbėtojai.
...Monotoniškai stuksi traukinio ratai, su Genovaite grįžtame namo. Įtampa užbaigus disertacijos epopėją, bet svarbiausia – įgyvendinta tylioji paslaptis, planuojama mūsų gyvenimo kaita. Keliavome ne tik namo, bet kartu ir į naujai planuojamą gyvenimą; apie tai žinojom tik mes abu. Įveikėm sudėtingą 17 metų bendro gyvenimo tarpsnį.
(Bus daugiau)
