Naujausios
Gyvenimo dovana
– Šių metų Didžioji savaitė ir šv. Velykos – be tikinčiųjų bažnyčiose, be procesijų. Kokie Jūsų šių dienų apmąstymai?
– Šie metai ypatingi, Dievas duoda mums išbandymus, kurių šviesoje turime susimąstyti apie savo gyvenimą.
Viešpaties išbandymų laikotarpis, manau, naudingas mums visiems dėl to, kad truputėlį sustojame. Sustojame ir susimąstome apie tai, kad esame labai trapūs. Kiekvienas esame labai silpnas žmogutis ir, jeigu tokia Dievo valia, jis gali pasikviesti į savo amžino gyvenimo tikrovę. Todėl turime visada būti pasiruošę, nes esame žemėje tik laikini keleiviai, kurių tikslas yra Dievas, Dangus, Amžinybė.
Mūsų gyvenimas yra Dievo dovana ir labai svarbu, kad mes šią dovaną su dėkingumu priimtumėme. Viešpats mums padovanojo nuostabų gyvenimą, kuris yra tam tikra prasme amžinojo gyvenimo pradžia, nes mūsų laikinasis gyvenimas yra pasiruošimas tam gyvenimui, kuriame jau nebebus liūdesio, kančios, mirties, bet bus amžinoji meilė Dievo Tėvynėje. Į šitą Tėvynę mes keliaujame.
Visada pagalvoju apie gyvenimo dovaną. Kaip mes turime būti dėkingi Dievui ir savo tėveliams, juk mes galėjome ir neužgimti! Kokia didelė atsakomybė tėvams!
Visas gyvenimas yra mūsų padėka tam, kuris gyvenimą padovanojo. Ir Kristus labai gražiai sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“.
Šitie žodžiai mus be galo sustiprina, ypač, šiandien, kai mūsų gyvenimo kasdienybė pasidaro jautri, kai žmonės pandemijos viruso akivaizdoje tampa labai jautrūs, netgi pikti, nesukalbami, nes nesugeba išsaugoti ramybės. O Kristus sako: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“.
Jeigu žmogus yra tikintis, jis priima iš Dievo gyvenimo dovaną ir supranta, kad, atėjus laikui, jis turės duoti ataskaitą, kaip tą dovaną panaudojo. Ir jeigu žmogus yra tikintis, jis turi labai tvirtą apsaugą, nes jam užtikrintas amžinasis gyvenimas.
– Kaip atrasti dvasinę pusiausvyrą?
– Jeigu mes neturime tikėjimo, atsiranda baimė. Kaip dabar bus, jeigu susirgsiu, viskas pasibaigs? Žmogus atsiranda ant bedugnės krašto, nervinasi, nežino, ką daryti.
Kai tikintis žmogus supranta, kad esame mylinčio Dangaus Tėvo rankoje, tada su Apaštalu Pauliumi ištariame: „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties.“
Taigi ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties, o Viešpats yra meilės Dievas, jis yra mylintis Dievas, jis yra gyvenimo Dievas, ne mirties.
Ir kaip jaunimas gieda: „Jis suteikia mums džiaugsmą, jis dovanoja laisvę, jis duoda mums gyvybę“. Dėl to verta mums gyventi. Tada gyvenimas įgauna nepaprastai gilią prasmę.
Praeitų metų Velykų rytą girdėjau per Lietuvos radiją nepaprastai gražias mintis, kurias išreiškė dainuodamas vienas autorius. Ne viską įsidėmėjau, bet keletą minčių pasiliko man širdy: „Kai tu šalia, esu ant aukšto kalno, kai tu šalia, aš bangomis einu, tiesiu rankas į pervertuosius delnus, myliu tave, tikiu ir gyvenu“.
Kai yra tikėjimo šviesa, mes einame bangų paviršiumi, kaip ir Petras – kol tikėjo, ėjo bangomis. Kai jo tikėjimas susvyravo, jis pradėjo skęsti. Mums svarbu drąsiai ir tvirtai priimti visus išbandymus, kuriuos mums duoda Dievas, nes suprantame, kad per kančią einame į prisikėlimą. Ir labai svarbu, kad su Kristumi mes kentėtume, ne šalia Dievo, o su Jėzumi. Žiūrėkime, kaip ir du nukryžiuotieji šalia Kristaus, vienas piktžodžiauja, o kitas sako: „Prisimink mane, kai nueisi į rojų“. Ir Jėzus sako: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje“.
Galime su Kristumi kentėti ir priimti kančią nuolankiai, pasitikint, o galime piktžodžiauti kančios akivaizdoje. Kartą man teko kartą lankyti ligonę ligoninėje, aprūpinti sakramentu, ji buvo labai tikinti. Nepaprasta ramybė!
O kita ligonė gulėjo šalia ir blaškėsi – be galo. Ligonės, kuri priėmė Komuniją, klausiau, kodėl ji taip blaškosi. Sako, neturi jokių artimų, niekas nelanko, o ji, atrodo, yra visiškai netikinti. Žmogui pasidaro labai baisu: mirties akivaizdoje jis tampa vienišas ir be vilties. Blaškosi, keikia visus ir yra nepatenkintas. Toks gyvenimo kasdienybės momentas.
– Krikščionybė per 2 tūkstančius metų išgyveno ne vieną pandemiją.
– Italijoje, aprašoma, kai buvo maras, mirdavo tūkstančiai žmonių per dieną, nespėdavo laidoti. Buvo labai sudėtingi laikotarpiai ir tuos laikotarpius žmonėms reikėjo pergyventi.
Panašiai ir dabar yra kai kuriuose Italijos rajonuose. Pasimetimo banga, daug skaudžių įvykių matome televizijos ekranuose, labai skaudūs išbandymai. Bet nieko negalime padaryti, tik priimti visa tai ir dar labiau susitelkti, kiek galima, padėti vieni kitiems ir dėkoti Viešpačiui už gyvenimo dovaną ir ją labai branginti.
Išbandymas dar labiau moko, kaip mes turime mylėti vienas kitą, ypač, šeimose. Kiek pasaulyje yra išsiskyrusių šeimų, nelaimingų vaikučių. Čia yra mūsų neatitikimas Dievo valios. Juk Viešpats nori, kad mes mylėtume. Juk didysis įsakymas – mylėti, jo visiškai nepaisoma.
Mums reikia atsigręžti į meilės įsakymą. Branginti kiekvieną gyvybę, kuri ateina į pasaulį, leisti jai ateiti, branginti kiekvieną pagyvenusį žmogų, sergantį, leisti jam ramiai iškeliauti iš šio pasaulio, nes mes suprantame, kad nesame kažkokie valdovai, bet yra tas, kuris mums leidžia gyventi ir kuris mus kviečia į amžinąjį prisikėlimą.
Velykų džiaugsmas
– Šios Velykos išskirtinės ir tuo, kad kelios šeimų kartos negalės susėsti prie bendro stalo. Kaip patirti Velykų džiaugsmą be įprastos bendrystės?
– Žinokime, kad tikras džiaugsmas ir netgi Velykų džiaugsmas yra tada, kai žmogaus sąžinė rami. Kai jis teisingai gyvena ir viską daro taip, kaip nori Dievas. Jeigu jis šitaip elgiasi, jam Velykos yra tikrasis džiaugsmas. Jam kiekviena diena yra džiaugsmas.
Kai žmogus šeimoje yra neištikimas, jis negali būti laimingas, nes eina klaidos, nuodėmės keliu. Ir atvirkščiai, žmogus kalėjime gali būti be galo laimingas, nes ištikimas Dievui ir teisingai gyveno. Jeigu pažiūrėsime į Teofilį Matulionį, mūsų palaimintąjį, jis buvo laisvas kalinys. Koks gražus pasakymas! Aišku, čia nekalbame apie kalinius, kurie daro nusikaltimus, jie užsitarnavo bausmės. Bet yra politiniai kaliniai arba, kaip kad Lietuvoje buvo tikėjimo persekiojimas, T. Matulionis, A. Svarinskas, daug kitų, kurie ėjo tiesos keliu, bet buvo nuteisti.
Svarbiausia, eikime meilės, tiesos, teisingumo keliu, tada bus tikros Velykos. Nes džiugios šventės yra tada, kai sąžinė rami ir kai mes mylime vienas kitą.
– Kas nudžiugina blogų naujienų sraute?
– Matome daug gerų dalykų, kurie mus džiugina. Matome jaunus žmones, kurie pasiruošę daryti gerus darbus, padeda seneliams ir kitiems. Savanorystė mus be galo džiugina, be galo esame dėkingi tiems žmonėms. Esu sužavėtas ir labai džiaugiuosi sunkaus laikotarpio akivaizdoje. Gėrio spindulėliai labai mus visus pradžiugina.
O blogos naujienos verčia susimąstyti. Mums reikia melstis už žmones, kurie negerai kažką daro. Mes turime pagal Dievo valią gyventi, o Viešpats net ant kryžiaus kabodamas sakė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. Matydami blogį, turime prašyti Dievo atsivertimo malonės tiems žmonėms, kurie daro klaidas ir baisius nusikaltimus.
– Už ką meldžiatės šiomis dienomis?
– Mūsų intencijos yra labai plačios, kalbame liturgijos valandas kiekvieną dieną, kalbame rožinį, kalbame Gailestingumo vainikėlį. Aš, pavyzdžiui, namuose turiu savo koplyčią, kurioje adoraciją kartu su sesutėmis vykdome dažnai, adoruojame Švenčiausiąjį Sakramentą, kartu prisimename visus geradarius, ypač, medicinos darbuotojus, policiją, kariuomenę, visus, kurie palaiko tvarką ir yra, kaip sakoma, pirmose fronto linijose.
Esame labai dėkingi, meldžiamės ir už savanorius, ir visus geros valios žmones, kurie padeda kenčiantiems ir išgyvenantiems, patiriantiems šitą skausmo, išbandymų valandą. Maldoje visus apkabiname – viso pasaulio žmones.
– Kokios bus Bažnyčios Velykos?
– Mūsų Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio kraštų, aukosime šventą Mišių auką ir 8 valandą skambės visos Lietuvos bažnyčių varpai, primindami, kad Kristus prisikėlė.
Šiaulių katedroje šventą Mišių auką aukosime 8 valandą, ją transliuos Šiaulių televizija. Žmonės galės ekranuose stebėti ir kartu su savo ganytojais švęsti dvasine prasme, priimti dvasinę Komuniją, jungtis su Viešpačiu, kuris nugalėjo mirtį ir mus visus prikelia naujam gyvenimui.
– Velykas sutiksime su didele viltimi?
– Ir su džiaugsmu! Kito kelio nėra. Kasdien turime švęsti Velykas, juk kasdien mes prisikeliame naujam gyvenimui, kiekviena diena yra naujas prisikėlimo rytas.
Viskas, kas praėjo, ne mūsų rankose, kas ateityje, irgi ne mūsų rankose. Mūsų rankose tik ši diena, tik ši akimirka. Todėl prisikelkime visi ir džiugiai šlovinkime prisikėlusį Kristų, kuris yra mūsų tiesa, kelias ir gyvenimas.
Džiugių šventų Velykų!
