Velykiniai linkėjimai iš Skrodenių ūkio

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Erika Skrodenė marginti kiaušinius išmoko ir mamos ir močiutės.
Verpeniškė (Kelmės r.) Erika Skrodenė Didžiojo ketvirtadienio rytą numargino pirmuosius keturis margučius – tiek, kiek yra šeimos narių. Kad darbas vyktų sklandžiai, sutuoktinis Mindaugas sumeistravo „prietaisą“ vaškui tirpdyti. Iki Velykų margučių kasdien daugės – prisijungs penkiametė Liepa ir vienuolikmetis Domantas. Netrukus, šypsosi Erika, „atostogos“ baigsis ir prasidės nesibaigiantys ūkio darbai – Skrodeniai augina šparagus, česnakus, braškes ir kitas uogas. Ateitį šeima kuria šviesaus atminimo močiutės sodyboje – nors darbas darbą veja, čia jaučiasi laimingi.

Išmoko iš mamos ir močiutės

Važiuojant pas Skrodenius, gamta iškrečia pokštą: atgimstantį pavasario peizažą padengia sniegas.

Ketvirtadienį namai ištuštėję – Mindaugas Skrodenis išvykęs į budėjimą Kelmės rajono Liolių ugniagesių komandoje. Vyras, sako E. Skrodenė, dirba „visais frontais, kiek gali“ – namie turi įkūręs nediduką servisą, yra išrinktas Verpenos seniūnaičiu bei pluša vis besiplečiančiame ūkyje.

Penktoko Domanto girdėti tik balsas – vyksta nuotolinės pamokos. Penkiametė Liepa – darželyje.

Pagrindinės šeimos Velykų tradicijos – pasipuošti namus ir numarginti kiaušinius.

Namuose šventės jau laukia išsprogę berželiai, ryte Erika vašku numargino kiaušinius ir sumerkė į svogūnų lukštus.

Kiaušinius marginti išmoko iš mamos ir močiutės. Kita močiutė, iš tėčio pusės, prisimena Erika, kiaušinį tiesiog pamirkydavo į vašką iš visų pusių.

Kiaušinius margina ir Skrodenių atžalos. Tik mažoji pernai šiek tiek per daug vaško užsitepė ant rankos, tad šiemet žada dažyti flomasteriais.

Erika išbando dažymo naujovių, bet neabejoja: vaškas lieka vašku, vien jo kvapas žadina Velykų jausmą.

Vaikystės Velykos moteriai pirmiausia asocijuojasi su pavasario gamta – beržiukais ir kačiukais, namų, aplinkos tvarkymu bei kiaušinių ridenimu. Šiemet vaikų bendraamžių nebus, tad kiaušinių ridenimą teks prisiminti ir tėvams.

E. Skrodenė – puiki šeimininkė, bet sugalvoti, ką ypatingo pagaminti Velykoms, ir jai sudėtinga, nes kiekviena diena namie – kaip šventė. Šiemet nusprendė švęsti kukliai, nes svečių nesulauks ir patys niekur nesisvečiuos.

Šviesaus atminimo Erikos močiutė ruošdavo vestuves ir kitas šventes. Mama dirbo kavinėje, taipogi ruošdavo šventes. Gabumus kulinarijai bei darbštumą paveldėjo ir Erika.

Visada ir Velykoms, ir Kalėdoms moteris gamina „Tinginį“. Tikslių proporcijų nesilaiko, nes puikiai geba improvizuoti.

„Tinginiui“ reikia gabalėlio sviesto, indelio kondensuoto pieno, pagal skonį kakavos, šiek tiek cukraus, 2–3 šaukštų grietinės (Erika sumaišo su kakava). Iš sviesto, kakavos, grietinės, kondensuoto pieno, cukraus išverda sirupą. Verda maišant, kol pradeda burbuliuoti.

Liepa sutrupina sausainius, o mama užpila masę ir suformuoja „Tinginį“. Palaiko vėsioje vietoje, kad sustingtų ir – skanaus!

Kaip kregždės

Skrodeniai įsikūrė Erikos močiutės, tėvelio mamos, sodyboje.

Rudenį sukaks keturiolika metų nuo šeimos sprendimo gyventi Verpenoje.

„Močiutė išėjo anapilin, parduoti sodybos buvome nelinkę, norėjosi turėti savo ir, kaip tos kregždės, lipdėme lipdėme – tai, ką matote, sulipdėme per ilgą, o kartu ir trumpą laiką“, – apie erdvius ir jaukius namus sako Erika.

Beveik viską šeima daro savo rankomis.

„Vyras visada sako – reikia daryti, kad turėtume savo, kad nereiktų skolintis. Gyvenimas privertė visko išmokti.“

Apsigyvenę Verpenoje, abu Skrodeniai turėjo darbus Kelmėje: Mindaugas dirbo autoservise, Erika – gėlių parduotuvėje. Vyrui kilo mintis: reikia užsidirbti daugiau ir sėdo už vilkiko vairo.

Pirmuosius maždaug penkerius metus į keliones leisdavosi vienas. Pamatęs, kad užsienyje nemažai porų važiuoja kartu, pasiūlė prisijungti ir žmonai. Tuo metu šeima kaip tik perstatinėjo namus – pinigai buvo labai reikalingi.

Erika išlaikė reikalingos kategorijos vairuotojo teises ir išvažiavo kartu su vyru. Po Europą važinėjo beveik trejus metus.

„Daug ką pamatėme, prisiminti smagu. Bet klausimas, ar važiuoti dar norėčiau, ypač naktimis. Važiuoji dvidešimt vieną valandą, nesvarbu, rytas ar vakaras. Galiausiai nusprendėme – visą gyvenimą nevažiuosi.“

Tuomet šeima nutarė auginti braškes.

Skrodenių žemė driekiasi už namo, kiek žemiau – gražus slėnis. Dalį žemės paveldėjo, vėliau po lopinėlį plėtė.

Dėl sėjomainos pradėjo auginti česnakus, paskui sudomino šparagai (smidrai), drambliniai česnakai, galiausiai – šilauogės, gervuogės, juodieji serbentai, avietės.

Ūkį plečia pamažu, stebi, kaip žmonės reaguoja į „kaimišką maistą“. Ir džiaugiasi, kad nuolatinių klientų vis daugėja.

„Svarstome, ko žmonėms reikia, kaip pasiūlyti. Ateities planuose – kad žmonės pamatytų, iš kur yra uoga, kad galėtų atvažiuoti pažiūrėti, ne tik nusipirkti turgelyje ar prekybos centre.“

Erika sako, kad žmonės lietuviškas uogas vertina – bet jei parduodi už lenkišką kainą.

Šį pavasarį laukas plečiasi – braškių turės apie hektarą.

Visus darbus Skrodeniai stengiasi atlikti patys. „Vienas lauke ne karys“, – apie šeimos vienybę sako E. Skrodenė.

Šeima domisi inovacijomis, stengiasi palengvinti darbą, dalyvauja nuotoliniuose specialistų seminaruose. Neabejoja – jei nori eiti į priekį, turi gilinti žinias.

Dramblinius česnakus pradėjo auginti nuo dvylikos skiltelių, o praėjusį rudenį jau pasodino šimtą. Šios rūšies česnako „galvos“ didelės, o skonis – svogūno, poro, česnako mišinys. Augalas labiau gurmaniškas, provincijoje dar nėra populiarus. Kol kas kaimo žmonės dar kritiškai reaguoja ir į šparagus – naujovės nelengvai skinasi kelią.

„Šiandien dar atostogos, – šypsosi Erika, žvelgama pro langą į šlabdribą. – Kai prasideda sezonas, kaip išeiname į lauką, taip išeiname. Tik saulė pašviečia, ir eini. O saulė šviečia vis anksčiau, ir vis anksčiau keliamės.“

Pirmasis šeimos ūkio derlius balandžio pabaigoje bus šparagų. Paskui pradės nokti braškės, kitos uogos, o vasarą baigs česnakai.

Sezono metu prie gatvės veikia mini Skrodenių turgelis. Čia parduoda viską, ką tik užaugina: ir obuolius, kriaušes, moliūgus.

Prie bažnyčios

Skrodenių namus rasti lengva ir be adreso – antras namas nuo Verpenos Šv. Onos bažnyčios.

Ilgametė bažnyčios prižiūrėtoja ir puoselėtoja Jadvyga Saročkienė bei Kelmės klebonas bažnyčios raktus prieš porą metų patikėjo Erikai.

Balandžio 5-ąją, antrąją šv. Velykų dieną, 15 valandą, Verpenos šv. Onos bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios.

Prie Kelmės–Šaukėnų kelio stovinti bažnyčia visuomet patraukia pravažiuojančių dėmesį.

„Manoma, kad pastatyta 1723 m. Buvo griaunama, apšaudoma, deginama ir įvairiai niokojama“, – rašoma bažnyčios lange pateiktoje informacijoje.

Sovietmečiu šventovė buvo paversta sandėliu, vos neiškeliavo į Rumšiškių buities muziejų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aktyvių vietinių gyventojų buvo suremontuota ir vėl pradėjo veikti – pašventinta 1995 metais.

Įprastai šv. Mišios Verpenos bažnyčioje aukojamos antrą Kalėdų dieną, antrą Velykų dieną, per Vėlines. Nuo seno garsūs Verpenos šv. Onos atlaidai.

Praėjusiais metais nusistovėjusią tvarką jaukė karantinas, per Velykas, Vėlines, Kalėdas pamaldų nebuvo, tik Oninių tradicija nenutrūko.

Bažnyčia dar kartą pernai buvo papuošta ir atverta, kuomet į Verpeną atkeliavo Šv. Marijos skulptūra.

Bažnyčios viduje kabo šv. Onos paveikslas, apipintas visžaliais augalais. Kaimas išlaikė tradiciją kasmet paveikslą apipinti prieš Onines – žaluma pakeičiama tik po metų, prieš kitas Onines.

Puošiant bažnyčią, E. Skrodenė prisideda gėlių parduotuvėje įgyta floristikos patirtimi.

Nors gana netoli yra Kelmės bažnyčia, vietiniams jų mediniai maldos namai labai brangūs – čia Skrodeniai krikštijo savo dukrą.

Tik nerimą kelia prakiuręs šventovės stogas – vietos gyventojai vėl suremtų pečius remontui, bet bažnyčia yra įtraukta į nekilnojamųjų vertybių sąrašą, tad jokia saviveikla negalima.

Santarvės ir kantrybės!

Skrodeniai jau įaugo Verpenoje ir nenorėtų niekur išvykti. Čia namai, čia, tiki, ir ateitis.

„Čia esame laimingi, nėra kuo skųstis, svarbu, sveiki. Jei būtume nepatenkinti, tikriausiai, jau būtume užsienyje. Bet kam važiuoti, jei čia galime uždirbti tą patį, o čia dirbame sau. Mes pasirinkome Lietuvą, gimtinę“, – sako E. Skrodenė.

Šeima dažnai pagalvoja, ką pasakytų močiutė, pamačiusi dabartinius namus ir ūkį.

„Kai griovėme trobelę, pertvarkėme vidų, pristatėme antrą aukštą, galvojome, ar pyktų? Ir ką pasakytų dabar – gal tikrai džiaugtųsi.“

Dabartinė Skrodenių vizija – plėsti ūkį ir tobulėti, nes, įsitikinusi Erika, tobulėjimui ribų nėra.

„Velykų proga linkiu santarvės, kantrybės, kad viskas greičiau baigtųsi, kad vėl visi gyventumėme laimingi savo vėžėse ir nesirgtume!“ – visiems linki E. Skrodenė.