Margučiai – kaip visas pasaulis

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Alanta Maižiutė sako, kad kiaušinių marginimas – tarsi meditacija, ir būna keista, kad labai jau greitai nemargintų nebelieka.
Šį savaitgalį ant kiekvieno šventinio Velykų stalo puikuosis kiaušiniai, išgražinti ornamentais, nuspalvinti įvairiausiais dažais, gamtinėmis medžiagomis. Žagarėje gyvenančios pedagogės, gimnazijos skaityklos darbuotojos Alantos Maižiutės namus taip pat papuoš margučiai: jie galbūt bus apnerti, o gal iškarpyti kiauraraščiu storame popieriuje kaip dekoracijos langams, arba brūkšneliais, taškeliais „pripėduoti“, sukuriant vienas su kitu susijungiančius, tarsi niekad nesibaigiančius raštus. Juk margutis, pasak pašnekovės – kaip visas pasaulis, be pradžios ir pabaigos.

Nei pradžios, nei pabaigos

„Kažkur kažkada perskaičiau, kad kiaušinis yra kaip pasaulis, todėl jį reikia marginti, kad nesimatytų nei pradžios, nei pabaigos. O juk tikrai – jis ovalus, tad kažkiek panašus į žemės rutulį, jis – simbolis naujos pradžios, pro kurios lukštą prasikala gyvybė, – įžvalgiu pastebėjimu pokalbį apie kiaušinių marginimą vašku pradeda Alanta Maižiutė. – Raštus sudėlioju iš brūkšnelių ir taškelių, kurie skirtingomis kombinacijomis susijungia į įvairius ornamentus, sukuria netikėtus vaizdinius. Lukštas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo vienodas, bet jis gali turėti nelygumų, iškilumų, tada juos reikia apžaisti, paslėpti, todėl tenka improvizuoti. Tik pradėjus visada būna nelengva, kol ranka įsivažiuoja. Pirmus dešimt kiaušinių marginant dar reikia skaičiuoti, o paskui staiga atsipeikėju, kad jau pabaiga, tik galvoje dar verda fantazijos katilėlis.“

Pedagogė išvardina, ko reikia šiam beveik meditaciniam užsiėmimui: kiaušinių baltu lukštu, pieštuko, smeigtuko arba kanceliarinės adatėlės, – viena galėtų būti su šiek tiek didesne, kita su mažesne galvute, – dubenėlio, kuriame vašką tirpinsime, vaško, maistinių arba audiniams skirtų dažų. Vietoje vaško tiks ir parafinas, bet vaškas maloniau kvepia. Jį moteris tirpdo ant mažos turistinės viryklėlės.

Kai kurie žmonės linkę marginti žalius kiaušinius, Alanta – virtus, nes tada iškart matosi, kuris trapesnis ir jau neverta jo gražinti raštais. Išvirus ant pravėsusio, maždaug kambario temperatūros kiaušinio kuriami įvairūs raštai: saulutės, pėdutės, žalčiukai ir kitos vingrybės. Po to jis dedamas į šaltus pageidaujamos spalvos dažus. Jeigu norisi kelių spalvų raštų, kiaušinis marginamas po truputį. Vienus raštus vašku išvinguriavus, jis dažomas šviesiausioje spalvoje, pavyzdžiui, geltonoje, tada pridedama daugiau ornamentų, ir merkiama į kitą spalvą, tarkim, raudoną, dar po vieno marginimo etapo – į mėlynus. Taip kartojama, kol visas kiaušinis būna jau raštuotas.

Nėriniai ir mezginiai

Šalia tokių margučių dailiai atrodo ir kiaušinukais puoštas Velykų medis, kuriam pedagogė panaudojo plastmasinius kiaušinukus, juos apnerdama kiauraraščiu. Galima nėriniais puošti ir tikrus kiaušinius, prieš tai išpūtus jų turinį, kad liktų tik lengvas lukštas. Tačiau tokius tuštukus lengva ir sutraiškyti, be to, sunkiau pritaisyti kabliukus pakabinti.

Dar savo draugams, bičiuliams Alanta Maižiutė gali numegzti margaspalves kiaušinių kepurytes, tampančias žaismingu šventinio stalo dekoru.

Kasmet artėjant Velykoms moteris ieško naujų formų, kaip dar kažką įdomaus sukurti. Dirbant pradinių klasių bei visų pradinukų dailės ir technologijų mokytoja visada reikėjo išmonės patraukti vaikų dėmesį ir jį išlaikyti. Nors mokinių mažėjant A. Maižiutė nebeturi auklėjamosios pradinukų klasės, bet ir dirbant mokytojo padėjėja, 10-okų auklėtoja, o ypač – gimnazijos skaityklos darbuotoja, išradingumas reikalingas. Kadangi vaikams kiaušinius marginti flomasteriais – ne pati geriausia idėja, brūkšneliai nelabai dailūs pavyksta, ji nusprendė, kad mažieji raštus galėtų kurti ant plokščių kiaušinių, tai yra – ant ovalo formos spalvoto popieriaus iškarpų juos dėstyti baltos spalvos markeriu. Toks būdas pasirodė kur kas priimtinesnis ir rezultatas geresnis.

Perėmė kruopštumą

Alanta Maižiutė užaugo meniškoje pedagogų – pradinių klasių mokytojos ir žinomo tautodailininko, dailės, darbų ir braižybos mokytojo šeimoje. Iš mamos Marijos Maižiuvienės ji perėmė kruopštumą, tikslumą, atidumą, tad ne kartą pati nesigailėdama ardė jau numegztą darbą ir pradėdavo vėl iš naujo. Tautodailei prijaučianti Alanta mėgsta puoštis savo megztais drabužiais, nes kiekvienas jų – originalus, su sava interpretacija, nors raštai kartais ir atkeliauja iš įvairių rankdarbių žurnalų. Anksčiau buvo nėrimo etapas. Netgi tebeturi paveldėtą mamos, o gal ir močiutės šimtametį vąšelį. Šis įrankis – ilgaamžis, nes patobulinti to, kas ir taip tobula, praktiškai neįmanoma.

„Mama labai gražiai siuvinėdavo. Pamenu, kartą nešiau siuvėjai jos darbus, kad pasiūtų pagalvėlėms užvalkalus. Ir ką jūs manote? Siuvėja net supainiojo ir susiuvo užvalkalus išvirkščiai, – toks preciziškas buvo darbas, – mena Alanta. – Aš taip pat vienu metu siuvinėjau – ir lygiais dygsniais, ir kryželiu.“

Puošė langus karpiniais

Tėvas Vincas Maižius tapė, kurdavo didelio mastelio medžio ražinius–pano, jo darbai puošė ligoninės, autobusų stoties, buvusios Daukšių pirties, poilsiavietės „Elnių slėnis“ ir kitų įstaigų sienas. Juose buvo itin svarbi kompozicija, kruopštumas, tačiau jau tokio milimetrinio tikslumo kaip siuvinėjant nereikia.

Tokioje aplinkoje neįmanoma „neužsikrėsti“ menu. Namuose lentynose nuo lubų iki grindų būdavo pilna dailės istorijos knygų, įvairių meno albumų. O sukiodamasi tėčio dirbtuvėje Alanta išmoko valdyti ir kaltus, peilius, tik tapyba netraukė. Užtat dabar šiuos gebėjimus lavina jos dukra Adelina.

Su šviesaus atminimo tėčiu kadaise Alanta Velykoms buvo papuošusi klasės langus didžiuliais 60x80 centimetrų formato, kad matytųsi praeiviams, karpiniais.

„Tada pradinės klasės, neišsitekdavusios pagrindiniame mokyklos pastate, veikė darželyje. O kadangi darželis anuomet buvo nerenovuotas, tose klasėse dirbę pedagogai irgi mainėsi, tad niekas nesiimdavo remonto, nusprendėme nors šventėms kažkaip pagražinti aplinką. Storame ir dar dvigubame vatmano popieriuje, nes juk reikia simetriškų raštų, pjausčiau margučius nešančius zuikius, gyvybės medžius, kitus sumbolius. Po tokio darbo dar kurį laiką riešą maudė. Bet buvo verta“, – mena A. Maižiutė.