Naujausios
Aviliai ryškiaspalviai, nes tokias spalvas mėgsta bitės
AB „Neaustinių medžiagų fabrikas“ generalinis direktorius Stanislovas Grušas pasisiūlė pats per pietų pertrauką parodyti, kaip gyvena miesto bitės. Miesto bitininkystė pasaulyje nebėra didelė naujiena, atkeliavo ji jau ir į Lietuvą, o Šiauliuose pirmieji penki aviliai išdygo ant naujai pastatyto vienos iš „Neaustinių medžiagų fabriko“ grupės įmonių „NMF Porolon“ gamybinio pastato. Ant stogo prie pat krašto padaryta pakyla bitynui.
S. Grušas apie bites ant pastatų stogų perskaitė žurnale ir nusprendė pabandyti įgyvendinti tokį sumanymą ir pats. Sako, jog darbuotojai tokiam sumanymui pritarė.
„Paklauskit, kaip žmona sureagavo. Neigiamai. Žmona sakė: bitės turi ant žemės gyventi“, – prisimena verslininkas ir juokiasi, kad tik iš žmonos kritikos ir tesulaukė, tačiau dabar jau ir ji nuomonę pakeitė.
Bityne ant stogo penki ryškių spalvų aviliai – geltoni, mėlyni žali. Trys pirkti iš įmonės – žaismingi nameliukai su stogeliais. Tik įmonė daugiau jų neturėjo, tai du teko statyti paprastus, tačiau juos ryškiai nudažė, apipiešė. S. Grušas sako, kad bitės mėgsta ryškias spalvas, nes jas traukia ryškūs gėlių žiedai.
Nekomercinio medaus projektas
Įkurti ir prižiūrėti miesto bityną S. Grušui padeda šiaulietis Jurgis Damkus, auginantis savo bites net keturiose Šiaulių rajono vietose.
„Paskambino kartą Stanislovas ir paklausė, ar aš ne medaus „komersantas“. Sakiau, kad ne, aš labiau „hobistas“. Gerai, tada darom“, – pasakoja Jurgis.
S. Grušas pabrėžė, jog pinigų uždirbinėti iš medaus neketino. J
Jurgis sako tikėjęs šiuo sumanymu, kad gali pavykti, apie miesto bitininkystę jau buvo girdėjęs. Žinojo, kad ji populiari Londone, Paryžiuje, Varšuvoje. Šiauliuose – jie tapo pirmaisiais. Jurgis iš savo bitynų aviliams parūpino bičių spiečių.
Praėjusiais metais ant stogo įkurdintos bitės sunešė apie 30 kilogramų medaus. Anot Jurgio tai nėra daug, nes avilius pastatė kiek per vėlai.
„Pernai mokėmės. Bitelėms čia yra šiek tiek sunkesnės sąlygos dėl vėjuotumo. Joms skersvėjis kažkiek patinka, tačiau nepatinka, kai vėjas pučia į laką“, – aiškina bitininkas.
Per žiemą vieno avilio gyventojos neišgyveno, pavasarį teko naują spiečių įleisti.
Šįmet jau išsuko apie 20 kilogramų medaus, tačiau tai tik penktadalis to, ką galima šiame miesto bityne išgauti. Medų S. Grušas išdalina šeimos nariams, kolegoms.
Ką verslininkas pasakytų skeptikams, kurie abejoja tokio medaus kokybe, nes bitės medų renka mieste, kur galimai didelis užterštumas?
„Kaip matot, gyvi, dar nemirėm“, – šypsosi S. Grušas ir aiškina, kad padarius tyrimus, paaiškėjo, kad medaus kokybė yra gera. Juk bitės nerenka medaus nuo asfalto. Jos skrenda į paežerę, į žydinčius žmonių sodus ir kiemus, į paties verslininko įkurtą rožyną Ch. Frenkelio vilos kieme.
Šalyje atlikus medaus tyrimus pasirodė, kad vilniečių meduje dominuoja kaštonai, o Šiauliuose – liepos.
Medus skiriasi pagal bičių ganyklas, priklauso, kas tuo metu žydi. Mieste medus yra poliflorinis – visokie augalai, visokie žydėjimai. Pas vienus žmones vieni augalai žydi, pas kitus – kiti.
Kuo užsiimi, turi suprasti
Pasakodamas apie bites, S. Grušas užsivilko bitininko kombinezoną, užsidėjo ant galvos kepurę su tinkline apsauga. Tačiau rankų nepridengė. Verslininkas sako, kad bitės jo nebegelia. Skuodo rajone, kur prabėgo jo vaikystė, tėvas laikė bites ir jį vesdavosi prie avilių jam padėti. Tada dar įgėlus bitei, ta kūno vieta ištindavo. Ypač liūdna būdavo, kai medunešės bakstelėdavo arti akies, kuri kaip mat užtindavo. Tuomet ir apsaugos tokios nebuvo – kepurę užsidedi ir eini. Vėliau priprato, sugeltos vietos nebetindavo.
Dar vaikystėje bitininkystė S. Grušui patiko. Jau vėliau teko padėti uošviui tvarkytis su bitėmis Šiauliuose, kolektyviniame sode.
„Negalvoju, kad būčiau bites veisęs, jei visai nieko nebūčiau apie jas supratęs. Kuo užsiimi, turi suprasti“, – sako S. Grušas.
Avilių koriai dosnūs miesto medumi
Užlipus ant stogo stebime, kaip S. Grušas su savo pagalbininku atidengia pirmą avilį. Pasmilko dūmais. Kam to reikia? Bitės galvoja, kad kilo miško gaisras. Jos prisiryja medaus ir nebesusilenkia gelti. Taip apgauti vabzdžiai palieka avilį arba nukrapštomi nuo korio, o šį pasiima bitininkai. Korys užakiuotas vašku. Tai svarbu. Jei jis neužakiuotas, vadinasi, medus nėra išgarintas ir jį išėmus greit surūgtų. Abu bitininkai sutinka, kad imant medų atakiuoti korius yra pats nuobodžiausias darbas.
Avilio meduvės dydis – pagal situciją. Viršuje sudėti koriai tik su medumi, o apatiniuose koriuose yra perų – bičių lervų, todėl jų negalima imti. Iš perų išsirita vabzdžiai. Medų Jurgis išsuka pats.
Iš avilio išėmę korius su medumi, į jų vietą sudeda tuščius, kad bitės turėtų darbo.
„Jei neduosi darbo, tuoj ims spiesti. Pasidalins į dvi dalis ir vienas spiečius iškeliaus ieškoti kitų namų“, – aiškina bitininkystės niuansus S. Grušas.
Jurgis priduria, kad liepos mėnesį išspietęs spiečius yra bevertis, nes žiemai nebepasiruoš ir didelė tikimybė, kad žus. Nebent koks žmogus jį pagautų. Bitininkas prisimena senolių patirtį, kurie sakydavo, kad jei pagavai spiečių gegužę, tai jo vertė, kaip vežimas šieno. Jeigu pagavai birželį, tai kaip gaidžio, o jei liepą – tai bevertis.
Prieš uždarant avilį, į jį įstatomas stiklainis vandens, kuris uždarytas dangteliu su skylutėmis, kad bitėms nereikėtų toli skraidyti atsigerti.
Miesto bitininkystė verslininkui – tik malonus užsiėmimas
Jurgis dirba su pirštinėmis, o S. Grušas – atviromis rankomis.
„Kodėl jos turėtų gelti? Savą pažįsta“, – šypsosi verslininkas ir traukia iš meduvės korį.
Jurgis pasakoja, kad suerzinus bites galima visko sulaukti. Joms labai nepatinka tiek vejapjovė, tiek žoliapjovė. Kartą bandė kopinėti vos lietui nulijus, kai aplink lietus dar vaikščiojo. Tai bitės sugėlė net per apsauginius drabužius. O štai praėjusią savaitę Jurgis netyčia ant kojos užsimetė korį, tai bičių į batus prilindo. Šypsosi – įdomu buvo.
S. Grušas sako mėgstantis medų, kaip ir visi. Ypač su arbata. Peršalus jį žmona gydo medumi.
O miesto bitininkystė – tik malonus užsiėmimas.
„Čia ne auginam, o žaidžiam“, – apie bičių auginimą su šypsena kalba verslininkas.
