Naujausios
Be Zelionkos kostiumo, pasipuikuoti dar galėdavai prabangiais gėrimais (pavyzdžiui, prancūzišku konjaku ar bent armėnišku markiniu), ikrais, baldų komplektais (saloniniu „Renesans“, „D10“, miegamojo „Liudviku“), o vienu metu netgi knygomis. Šitai malonu prisiminti. Pažinoti knygyno vedėją ar bent pardavėją buvo ne mažiau nei restorano administratorių ar rūbininką, ar netgi gydytoją. Tiesa, didelė laimė buvo pažinoti bet kurios parduotuvės vedėją.
Pamaldi senjora džiaugiasi, kad jei jaunystėje tekdavo nusidėti, vėliau – mažiau, o karantino metu nuodėmės nuo jos visai nutolo. Sako, tik viena jos nuodėmė, kad reklaminius lankstinukus iš savo pašto dėžutės permeta į kaimynų. Nors galvoja, kad tai nėra didelė nuodėmė, nes net kunigas, kai ji tai papasakojo išpažinties metu, ėmė juoktis.
Prisimenu metus, kai ryte laukdavau laiškanešio atnešančio naujausius laikraščius. Žinodavau laiką, kada reikia leistis prie pašto dėžučių. Kartais laiškanešys vėluodavo, tad tekdavo leistis net keletą kartų.
Mano jaunystės laikais daugelio namuose regėdavai mažesnes ar didesnes bibliotekas. Retas praleisdavom dieną be knygos. Pagarba – kas ir šiandien taip. Net karantino metu ne vienoje Vakarų šalyje (pavyzdžiui, Belgijoje) knygynų neuždarė, nes knyga priskirta būtinoms prekėms.
Ilgai ieškojau Albino Herbačiausko esė. Pagaliau radau spausdintą rašomąja mašinėle. Vos keletą lapų. Buvo gal 1970-ieji. Tik po dvidešimties metų galėjau visą jo kūrybą perskaityti. Mieli tekstai apie Krokuvą ir legendinį restoraną senamiestyje, netoliese Florijono vartų, „Žaliasis balionėlis“ („Zielony Balonik“), kuriame mėgo sėdėti rašytojas, dėstęs lietuvių kalbą Krokuvos Jogailos universitete. „Balionėlyje“ lankydavosi visa Krokuvos inteligentija. Tiesa, dabar šis restoranas vadinasi „Jama Michalika“. Turistams iš Lietuvos visad šį restoraną parodau ir net dažnai vidun užsukame.
Lenkija išsiskiria skaniu maistu ir istoriniais restoranais, kuriuos buvo pamėgę ne vienas rašytojas, dailininkas, muzikas... Pavyzdžiui, Vroclave „Po papūgomis“ („Pod papugami“) pagal populiarią Česlavo Niemano dainą. O Suvalkuose, tik 30 km už Lietuvos, – „Rozmarin“. Šį restoraną buvo pamėgęs dydis Lietuvos bičiulis, dailininkas Andžejus Strumillo. Ten su juo susitikdavom. Restorane keletas skirtingo interjero salių ir labai skanus bigusas, o ir visas kitas maistas. Gaila, garsus menininkas neseniai mus paliko, tiesa, prieš tai surengęs parodą Šiauliuose. Būtent jo pastangų dėka Lenkijoje 2009 metais (Lietuvos tūkstantmečiui) pasirodė didžiulis puošnus albumas „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“.
Parašiau, jog deficitu yra buvę knygos ir tai prisiminęs pats nusistebėjau. Betgi buvo. Naktį eilėje stovėjo žmonės, norėdami užsisakyti „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ knygas. Vis prisimenu, kaip kartą iš knygyno pasiėmiau naują man paliktą knygą, kuri smirdėjo silkėmis. Pamąsčiau, jog iš žuvies parduotuvės mainais už knygas pardavėjai atnešė silkių (irgi deficito) ir ši jas neatsargiai buvo ant knygų padėjusi.
Aštuntajame dešimtmetyje pasirodė storas ir puošnus albumas „Lietuvos tapyba“. Spaustas jis buvo Vokietijoje, tad skyrėsi nuo kitų anuomet leidžiamų knygų. Tiesa, kainavo jis per 20 rublių (atlyginimas 60 rublių), bet vis tiek jis tapo deficitiniu. Po jo sėkmės ten pat Vokietijoje buvo atspaustas dar vienas panašaus dydžio albumas „Čiurlionis“. Šie albumai, be abejo, labai tiko kyšiams. Nors gal vadinkime, kad tiko dovanoms. Anuomet vieno gydytojo namuose knygų lentynoje regėjau penkis „Lietuvos tapybos“ albumus. Tiesa, turintys laisvesnio laiko gydytojai tuos albumus priduodavo knygynuose pardavėjoms, kurios iškart rasdavo jiems pirkėjų. Šiandien internetiniai senų knygų knygynai šiuos albumus pardavinėja po 5 eurus.
Prisimenu, prieš penkiasdešimtmetį, centrinėje miesto dalyje keturis knygynus. Dabar jų vienas – „Saulės mieste“. Atrodo, neklystu. Dar vienas pietinėje miesto dalyje – „Akropolyje“. Tai viskas šimtatūkstantiniam miestui.
Bičiulis sako, jog yra knygų, kurias gali skaityti tik elitas ir snobai, girdi, jis iki to nepriaugęs. Kai liaudies paklausinėji, kas yra elitas, išgirsti atsakymą, kad tai kažkas paslaptingo ir didingo, jog iš to didingumo net pakrypę. Mat tas bičiulis skaitė, skaitė Dž. Džoiso „Ulisą“ ir nusprendė: „Sunkus tas elito ir snobų gyvenimas.“ Tiesa, snobai nelinkę tituluotis elitu, nes, anot jų, pas mus elitas – iš bufetų.
„Neprisiriškime prie daiktų“, – atsisveikinant vis palinki dar vienas mano bičiulis. Pagarba jam. Yra daiktai niekučiai, bet yra ir daiktai milžinai, į kuriuos net pats telpi ir jų panešti negali (automobilis, karstas). Ar knyga – daiktas? Manau, neperskaityta – daiktas, o perskaitytą jau kitaip reikėtų vertinti.
