Naujausios
Anuomet dažnai susėsdavom ne svetainėje, o virtuvėje – ankštoje, prastai apšviestoje, užtat šiltoje ir jaukioje. Virtuvė buvo tarsi laisvės žodžio salelė. Kai su bičiuliu pasidalijau prisiminimais, jog pirmuosius susėdusiuosius pokalbiams virtuvėje būtų galima pavadinti disidentais, jis, mano liūdesiui, paprieštaravo, nes, anot jo, pirmieji pokalbiams virtuvėje susėdo prekybininkai – laikmečio, kai parduotuvėse daug ko trūko, elitas. Ir kalbama buvo apie vakuotų žirnelių stiklainius, ikrų dėžutes, kavos pakelius... Vieni su kitais sutardavo, kuris paliks porą kilogramų karšto rūkymo strimelių, o kuris – madingo audeklo gabalą.
Anuomet bičiulio užrašų knygutėje pastebėjau, kad prie jo draugų, pažįstamų pavardžių sąrašo nurodomas ne tik jų telefono numeris, adresas, darbovietė, bet ir kuo vienas ar kitas žmogus gali padėti. Prie vieno mačiau prierašą: „Gali viską.“
Tuomet išgirdau posakį „reikalingi žmonės“. Šiandien tarsi tokių nebereikia. Nesuklyskime. Jie iš anų laikų vis dar atklysta. Nedaug kas pasikeitę. „Reikalingų“ žmonių negalima ignoruoti. Nežinai, kada jų prireiks. Nors gal daugelis pasakys, kad turi tik draugų ir jokių „reikalingų“ žmonių jiems nereikia. Bet kiekvienas, pridėjęs ranką prie širdies, atsakykime, ar rinkdamiesi, ką pasikviesti į svečius, nepasvarstėme, kuo tie žmonės gali būti naudingi, ir pagal tai sudarinėjome svečių sąrašą.
O jei apie pasisėdėjimą virtuvėje, tai būtent čia galėdavai išgirsti ne vieną anekdotą. Sako, kad humoras atsirado seniai seniai prieš mūsų erą. Vienas pirmykštis žmogus kitam pakišo koją, tas pargriuvo ir tą palaimą, kuri visus aplinkinius tuo metu užvaldė, kažkas pavadino humoru. Nors yra tvirtinančių, kad humoras atsirado dar seniau – tuomet, kai Dievas kūrė pasaulį. Kurdamas jį, Dievas pats įrodė turįs pakankamai humoro. Štai sukūręs žmogų jis pripažino: „Galėjau ir geriau.“
Sovietmečiu su humoru buvo prasčiau. Galėjai net dėl jo nukentėti. Nuo tada lietuviai mažai juokiasi ir mąsto, kad humoras privalo turėti ir šiokį tokį liūdesio šešėlį. Todėl Lietuva yra tūkstančio poetų, o ne tūkstančio komikų kraštas. Jokių humoro vakarų nebuvo, apie stand up niekas nežinojo, svetima buvo garsiai ir perdėm emociškai rodyti savo jausmus, nors kažkas iš ano meto valdančiųjų teigė, jog reikštis buvo galima folklore, kraštotyroje, senamiesčio ar archeologijos paminklų gynimo veikloje.
Kad lietuviai pernelyg neliūdėtų buvo rūpinamasi jų linksminimu, leidžiant žurnalą „Šluota“. „Šluotos“ tiražas aštuntame dešimtmetyje siekė 110 tūkstančių egzempliorių. Peršamas buvo ir rusiškas humoro žurnalas „Krokodil“.
Vienas ano meto anekdotas. Iš virtuvės.
Maskvoje paskelbė, jog centriniame gastronome tokią ir tokią dieną bus pardavinėjami juodieji ikrai po 40 kapeikų už kilogramą. Norėta pasipuikuoti prieš užsieniečius. Jau naktį žmonės ėmė rikiuotis į eilę. Ryte, atidarant gastronomą, laukan išėjęs darbuotojas pranešė, jog ikrų gali trūkti, todėl žydams jie nebus pardavinėjami, nes šie apsukresni nei kiti žmonės ir ikrų įvairiausiais būdais gali patys susiveikti.
Tiesa, ikrų ir šiaip niekas pardavinėti nepradėjo, bet visi kantriai laukia kada toji prekyba prasidės. Priešpiet pasirodo vėl tas pats darbuotojas ir praneša, kad komunistų partijos nariams ikrai pardavinėjami nebus, nes į juos pirmiausiai turi teise paprasti žmonės.
Vakarop tas pats darbuotojas praneša, jog, deja, ikrai visai nebus pardavinėjami. Vienas nusiminęs žmogelis tuomet ir klausia: „Na, nebus, tai nebus, bet kodėl jūs pirmiausiai paleidote žydus?“
Rašydamas apie ano meto valdančiuosius, pagalvoju ir apie šiandieninius. Kelių Seimo narių paklausiau, kuo jie skiriasi nuo kitų žmonių. Nė vienas neatsakė. Vieni sakė, jog niekuo nesiskiria, kiti aiškino, jog jie išrinkti liaudies, jog liaudis jais pasitikėjo, kiti sapaliojo apie pašaukimą, pasišventimą. Taip tai taip, bet koks jūsų išskirtinumas – toliau klausiau. Tuomet kai kurie net porino, kad Seimo narys tai yra tokia pareigybė kaip ir kitos pareigybės, atseit – etatas. Vienas visgi pats manęs paklausė: o kuo mes skiriamės? Atsakiau, jog jie turi išimtinę galimybę – tvarko mūsų pinigus.
Vis pamąstau, kodėl mes niekad nesakome „Mūsų prezidentas“? O iš amerikiečių lūpų posakį „Mūsų prezidentas“ nuolat girdime. Lietuviai tik „Prezidentas“ ir daugiau nieko.
Šiame tekste jau užsiminiau apie humoro jausmą. Norisi kiek šią temą pratęsti. Gali apsimesti esąs protingas, bet negali apsimesti esąs sąmojingas. Neturintys humoro jausmo žmonės jaučiasi nepatogiai. Ir anuomet, ir dabar.
„Jis turi humoro jausmą“, – pats didžiausias žmogaus įvertinimas. O jei žmogui atimtas humoro jausmas, vadinasi, buvo už ką. Nors girdėjau teigiančių, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų humoro jausmo, tik jo kartais nesugeba savyje rasti. Dar būna, kad kitų tas jausmas kitoks nei mūsų. O jeigu žmogus neturi humoro jausmo, jis turi turėti jausmą, kad neturi humoro jausmo.
Kodėl toks šio teksto pavadinimas? Radau šiuos žodžius savo užrašų knygutėje. Turiu tokią knygutę, kurioje užsirašau ką įdomesnio išgirstu ar perskaitau. Gal tai skelbimas, nors abejočiau, gal koks linksmas posakis. Nepamenu. Manau, šie žodžiai geriausiai atspindi vienatvę. Ir pagalvojau, o kodėl negali būti toks šio teksto pavadinimas. Nes vykusį pavadinimą parinkti straipsniui yra labai sunku. Ir jeigu jūs šias eilutes dar skaitote, reiškia su pavadinimu man pavyko.
