Gyvenimas buvo toks. Trisdešimt žygio dainų

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.
Šiaulių brodvėjaus akcentai.
Kažkas yra pasakęs, kad jaunystė nėra nei nuopelnas, nei laimingas atsitiktinumas. Daug yra pasakiusiųjų, dabar pagalvojau, gana kvailą frazę, kad visi buvome jauni. Kaip bebūtų, jaunystė yra labiausiai trokštamas amžius. Ar galėjo gyvenę sovietmečiu pasidžiaugti jaunyste? Atsakymas vėlgi būtų – kaip kas.

Aš ir mano bendraamžiai gimėme tada, kai dar buvo kalbama apie Staliną, ir augome brandaus socializmo epochoje. Kai kurie mūsų gimė Sibire. Anų laikų frazės: „Man sielą skauda“ – šiandien, ko gero, niekas nesuprastų.

Taip sutapo, kad prisiminimuose kaip tik rašau apie įvykius prieš 50 metų. Net diena sutampa, nes būtent gegužės 14 d. 1972 m. priešais Kauno muzikinį teatrą, pačiame miesto centre šalia Laisvės alėjos susidegino Romas Kalanta. Kaip Vilniaus „brodas“ (bulvaras) nebuvo įsivaizduojamas be Vytauto Kernagio, taip skverelis prie muzikinio teatro Kaune be Romo Kalantos. Abu su banguotais ant pečių krentančiais plaukais, abu atsinešdavo gitaras. Romo populiariausia daina buvo „Geltonoji upė“ iš ansamblio „Kristi“ repertuaro.

„Kokiu tikslu turiu gyventi? Kad šita sistema mane pražudytų? Geriau iš karto mirsiu pats“, – tokio turinio raštelis po susideginimo buvo rastas jo užgesinto švarko kišenėje ir dar eilėraštis: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi“ (J. Strielkūnas).

Tai buvo vinilo plokštelių, juostinių magnetofonų „Daina“, „Astra“, „Jupiteris“, VEF tranzistorių, Liuksemburgo radijo metai. Įžengėme į 1972-uosius neeiliniu įvykiu – puikaus muziko Kęstučio Antanėlio suburti jaunuoliai 1971 metais gruodžio 25 d., tai yra per Kalėdas, tuometinio Dailės instituto salėje atliko Loido Vėberio roko operą „Jėzus Kristus – super star“.

Neseniai Loidas Vėberis šią operą buvo sukūręs, tad socialistiniame lageryje – tai buvo pirmasis šio kūrinio atlikimas. Nei estai, nei lenkai, nei čekai, nei vengrai dar nebuvo prie šios operos prisilietę, nors šiaip visi šios šalys mėgo girtis savo progresyvumu. Operos statytojai buvo drąsūs žmonės, jau tada vedę tautą į įvykius, kurie prasidėjo dar veik po dvidešimties metų.

Kai pasklido kalbos, kad opera gali būti uždrausta, visur buvo skelbiamas vienoks operos pradžios laikais, bet visi savieji žinojo, kad ji prasidės anksčiau, tad, kai atvyko cerberiai, opera jau buvo besibaigianti. Manimi ir mano studijų draugais, regis, Kęstutis Antanėlis ir kiti operos statytojai pasitikėjo, tad žinojome tikslų renginio pradžios laiką.

Tais pačiais 1972-aisiais, būdamas studentu, stebėjau „Gėlių vaikų“ koncertą Kauno profsąjungų rūmuose (didesnio koncerto Kauno sporto halėje jiems surengti niekas neleido). Ansambliečiai koncertą pradėjo daina „Kur prasideda tėvynė“ iš „Septyniolikos pavasario akimirkų“. Salė švilpia. Gitaristas Stasys Daugirdas potekstėmis salei išaiškina, jog koncerte turi būti dainų šlovinančių plačiąją tėvynę, o ypač sveikintina jei koncertas tokiomis dainomis prasideda. Kitaip visai koncerto nebus. Tad tik po duoklės atidavimo visi išgirdo taip laukiamus posmus: „Jeigu jūsų sielos žydi, / jeigu akys nepavydi, / tapkite gėlių vaikais“.

Šiauliuose koncertų nebuvo daug, tad stengdavaus visus juos aplankyti. Tuo metu mūsų mieste visus žavėjo pėsčiųjų gatvės akcentai. Pavyzdžiui, kiaulės skulptūra virš mėsos parduotuvės „Kumpis” ir šmaikštūs su tuo susiję prisiminimai. Šiauliuose vyko kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio autoriniai vakarai. Grojo orkestras „Trimitas”. Dainavo Violeta Rakauskaitė, Onutė Valiukevičiūtė, Aleksas Lėmanas, dalyvavo pats maestro. Baigiantis koncertui aplodismentais jį visi pakvietė į sceną. Kompozitorius padėkojo už šiltą priėmimą, pasidžiaugė Šiauliais, mat ir jam labai patikęs bulvaras. Tik tuomet buvo laikmetis, kai labai trūko mėsos. Todėl kompozitorius drąsiai svarstė, ką reikštų ta kiaulė prie parduotuvės, kurioje nėra mėsos...

Buvo skatinamas ne tik dainavimas, bet ir bet koks muzikavimas. Viename miestelyje turėjau draugą senbernį. Puošnus namas, naujas automobilis, madinga apranga, bet žmonos trūko. Būsimajai jis kėlė kelias sąlygas, kurių viena buvo, kad mokėtų skambinti pianinu. Eini vasarą miestelio gatve, pro atvertus langus sklinda pianino garsai – moterys repetuoja.

Sovietmečiu Palangos pliaže gaudė tranzistoriai ir beveik visi – lenkų stoties „Vasara su radiju“ banga, kuri kas pusvalandį pagrodavo populiarų užsienio šlagerį, jau nekalbant apie Marilę Rodovič ar „Červony gitary“. Jaunimas prisimena šachmatinę, o snobai – naktinį barą „Birutė“ su legendiniu Antanu Šabaniausku ir tik pradedančiu savo karjerą Edmundu Kučinsku („Basas aš einu prie jūros“). Su nostalgija prisimenu Eduardo Kaniavos atliekamą dainą: „Palanga, Palanga. Kur tu šiandien, šviesiaplauke?“

Ypač dainuoti mėgsta neturintys klausos. Nesmerkime. Kartą kompanijoje kažkas pasiūlė padainuoti 30 žygio dainų. Galvojau, iš kur šitiek rasis? O, pasirodo, yra – pradedant „Ant kalno mūrai“ ir tęsiant „Ėjo senis lauko arti“, „Per Klausučių ulytėlę“, „Išėjo tėvelis į mišką“, „Tūkstantis žingsnelių“, „Neišeik tu iš sodžiaus“, „Ateisiu, mergužėle ateisiu“... Kiek pasiginčijom dėl dainos „Atskrend sakalėlis“, bet ją į 30-tuką priėmėme, nes nusprendėme, kad skridimas irgi yra judėjimas. Atmetėm tik „Lauksiu tavęs ateinant“, kuri dar vadinama „Skinsiu raudoną rožę“, nes tai kompozitoriaus Algimanto Raudonikio sukurta daina, o mes dainavome tik liaudies kūrinius.

Tad jau jaunystėje supratau, kad daina artima lietuvio sielai, todėl net mūsų revoliucija vadinama dainuojančia.