Naujausios
Ką labiausiai norėčiau pasiimti iš savo jaunystės? Ogi knygas ir vinilo plokšteles. Lietuviai visada gerbė knygą. Priimta, kad į žmogų su ja žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Net paplūdimyje pajauti pagarbą žmogui, besinešančiam knygą. Ką apie nuogą žmogų, tai yra tik su trumpikėmis, pasakysi? O net tokio su vien trumpikėmis žmogaus rankose laikoma knyga viską apie jį pasako.
Prisiminimuose jau minėjau mano jaunystės knygas – Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ ir A. Keruako „Kelyje“. Bet buvo dar viena knyga, kuri pakeitė mano gyvenimą. Turėjau net pirmąjį prieškarinį jos leidimą, kai visas romanas buvo talpintas į tris nedidukes knygas. Leistos jos plonais virželiais, bet mano turimos buvo įrištos į kietus. Įrišimas taip pat buvo prieškarinis, todėl dvelkė solidumu. Nemanau, kad atspėjote apie ką aš čia kalbu? Ogi apie V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Tą pirmąjį romano leidimą tebeturiu iki šiol.
Liudas Vasaris padėjo gyvenime sutikti ir ne vieną puikų kunigą. Be abejo, tuoj visi paminėtų tėvą Stanislovą, Kazimierą Vasiliauską, gal dabartinius Ričardą Doveiką, Algirdą Toliatą... Mano gyvenimo kelyje jų buvo daug.
Prisimenu Šiupylių, miestelio netoliese Gruzdžių, kleboną Antaną Ylių. Tai buvo asketas, padedantis visiems, kas tik kokios pagalbos beprašytų. Dažniausiai pagalbos prašydavo vyriškiai kažkaip atklydę į Šiupylius ir nebeturintys pinigų bilietui grįžti į namus. Kunigas visiems duodavo rublį (alaus butelis tuomet kainavo, berods, 32 kapeikas). Ne vienas kunigui sakė, kam prašantieji naudoja gautus pinigus. „Galbūt“, – sutikdavo kunigas, bet pridurdavo, – o gal kažkuriam iš jų tikrai trūksta pinigų bilietui namo, o kaip man žinoti kuriam“.
Tuomet buvo tokie kultų įgaliotiniai. Kunigai juos vadindavo pagarbiau – kultų ministrais. Jie buvo atstovai valstybės ir bažnyčios santykiuose. Jie galėdavo paskirti kuriai klebonijai šaldytuvą, baldų komplektą, anglių, malkų... Kunigai jų paslaugomis retai naudodavosi, o tiesiog reikalingus deficitinius dalykus pirkdavo juodojoje rinkoje. Daugelis įgaliotinių buvo užsidarę, retai su kuo bendraujantys, bet vienas jų lankydavo kunigus, pakviestas atvykdavo į atlaidus. Po mišių būdavo pietūs, į kuriuos klebonai kviesdavo ir įgaliotinį. Šis linksmai su visais pabendraudavo, o atsisveikindamas klausdavo gal parapijai reikia kokios jo pagalbos. Kai kas paprašydavo, tarkim, anglių, įgaliotinis pažadėdavo, bet pažado neišpildydavo.
Apsilankė įgaliotinis per Šv.Antano atlaidus ir Šiupyliuose. Viskas vyko kaip visuomet: mišios, pietūs. Atsisveikindamas, irgi kaip visada, įgaliotinis pasidžiaugė maža, bet gražia Šiupylių parapija ir paklausė gal galėtų kuo padėti. Kunigas Ylius ne tik pats stengdavosi laikytis žodžio, bet pergyvendavo, matydamas kitus meluojant, netesint pažadų. Tad nusprendė, jog įgaliotinis pažadės, netesės, žodžiu nusidės, tad apsaugodamas nuo to, jis kreipėsi į įgaliotinį: „Jūs teisingai pastebėjote, jog parapija mažytė, jog žmonėms sunku atvykti į bažnyčią, gal tad būtų galima nutiesti į Šiupylius geležinkelį.“
Kunigas buvo įsitikinęs, jog įgaliotinis pasakys šito padaryti negalintis, bet jis ėmė kažką pasakoti apie geležinkelių tinklą Lietuvoje, traukinių maršrutus, nors nieko konkretaus nepažadėjo. Tuo kunigas Antanas pasidžiaugė – išgelbėjo dar vieną žmogų nuo nuodėmės.
Prisiminiau ir vieną nuotykį su kunigu Kazimieru Vasiliausku. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Vilniuje Jogailos gatvėje duris atvėrė naujas „Hermio“ banko pastatas. Banko valdytojai pakvietė kunigą Vasiliauską jį pašventinti. O ką tik buvo bankrutavę du bankai: akcinis inovacinis ir Litimpex. Tad šventindamas kunigas apsidrausdamas tarstelėjo: „Aš šventinu tas sienas, kad jos ilgai stovėtų, bet negaliu šventinti pinigų srauto“.
Pamokslų man labiausiai patinka klausytis mažose kaimų bažnytėlėse. Vadaktų bažnytėlėje išgirdau kunigo pasakojimą apie du brolius. Vienas turėjo žmoną ir penkis vaikus, kitas buvo vienišius. Tas pirmasis pasvarstė, jog jis turi vaikų, kurie jį priglaus senatvėje, o vienišam broliui gali būti sunkiau, ir jis, kadangi broliai dalijosi tėvo palikto ūkio derlių perpus, pasistengė keletą maišų daugiau supilti į brolio aruodą. O vienišius brolis pasvarstė, jog kam jam vienam tiek grūdų ir keletą maišų daugiau supylė į brolio aruodą. Jie tai darė slapta ir ilgai, kol kartą susidūrė su maišais ant kuprų nešini vienas kitam. Ir kai miestelyje nusprendė statyti bažnyčią, niekas nesugebėjo pasiūlyti jai geresnės vietos, kaip toji, kur maišais nešini susidūrė broliai.
O sako, kad ši istorija apie tėvą Stanislovą. Po tėvo Stanislovo mirties jo mokinio vienuolio kažkas paklausė:
– Kam tėvas Stanislovas teikė didžiausią svarbą?
Mokinys šiek tiek pagalvojęs atsakė:
– Tam, ką tuo metu darydavo.
