Gyvenimas buvo toks. Sveikas ir sudie, Tbilisi!

Aleksandro Os­ta­šen­ko­vo nuo­tr.
1981 metai.
Kunigauti ne Lietuvoje nėra lengva. Kiekvienas kraštas turi savo specifiką. Štai 1980 m. olimpiados Maskvoje metu olimpiniame kaimelyje buvo pastatyta bažnyčia ir ten kunigauti išvyko kunigas iš Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, berods jo pavardė Mažeika, o vardo ir visai nepamenu. Besibaigiant olimpiadai interviu iš jo paprašė „Le Figaro“. Kunigas drąsiai atsakė, jog bažnyčia veikia tik laikinai, tikėjimo laisvės SSSR pademonstravimui.

Baigiant interviu korespondentas padėkojo ir pasveikino lietuvį kunigą jo tėvynainių Linos Kačiučytės ir Roberto Žulpos iškovotais medaliais. Kunigas pasimetė ir korespondentas suprato, jog tos pavardės jam nieko nesako, todėl iškart paklausė: „Ar jūs jų nežinot?“ Kunigas atsakė nežinąs, jis mažai domėjosi sportu, bet tuoj pajuto, kad nežinoti netinka, todėl iškart pasitaisė: „Matot, Vilniuje jie ne iš mano parapijos“.

Praėjusiame tekste pradėjau rašyti apie atvykimą į Tbilisį, o šiame galiu jau rašyti apie išvykimą iš jo. Mat prieš mane buvęs ilgametis Tbilisio klebonas buvo sumanęs grįžti į gimtąją Latviją, tačiau ten, kaip pats pasakojo, viskas pasikeitę, todėl sunku buvo pritapti. „Ilgu tapo Tbilisio“, – prisipažino, o aš tuo apsidžiaugiau. Tad teteko Gruzijos sostinėje išbūti vos du mėnesius. Tiesa, prieš išvykdamas dar pravažiavau Kaukazo karo keliu.

Tiesa, vienas linksmesnis įvykis Tbilisyje pasitaikė, tad norėčiau jį aprašyti. Vietinio bažnytinio komiteto pirmininkas mane pamokė, kad Tbilisyje yra tradicija, jog naujai atvykęs kunigas surengia vaišes kultų įgaliotiniui ir kitiems valdininkams. Supratau, kad savo butelyje, kur nėra nei padorios virtuvės, nei tualeto, tokių nesurengsiu, užsakiau stalelį viešbučio „Iverija“ restorane. Sutapo, kad greta stalelį buvo užsisakę Tbilisio „Dinamo“ futbolininkai, kurie grįžo iš kažkurių Europos taurės rungtynių. Viskas buvo gerai, tik kankino mintis ar užteksiu pinigų. Galvojau kažko brangaus neužsisakinėsiu, nesišvaistysiu.

Tiek prie mano stalelio, tiek prie futbolininkų svečiai rinkosi pamažėl, vėluodami. Nesu regėjęs taip vėluojančių žmonių kaip gruzinai. Kuo aukštesnių pareigų ar turtingesnis, tuo labiau vėluos. Ypatingai tai juntama operos ir baleto teatre, ypač kai į spektaklį turi atvykti Eduardas Ševarnadzė.

Pagaliau pajudėjom. Tostas po tosto ir žmonės tarp mūsų stalelių ėmė maišytis, kas nuo jų stalelio eidavo prie mūsų, kas nuo mūsų – prie jų, nes futbolininkai pažinojo valdininkus, o valdininkai – futbolininkus. Nustebino, kaip futbolininkai šoka, o kokie balsai!

Atvedė prie manęs supažindinimui jų kapitoną. Toks dideliais vešliais ūsais. Atlydėjo jį mažas storas žmogeliukas. Man paaiškino, jog sponsorius. Tuomet šio žodžio dar net nežinojau. Kapitonas paklausinėjo mano biografijos, kada ir kaip atsidūriau Tbilisyje, kiek Lietuvoje kainuoja merginos, prisiminė, kaip Vilniuje žaidė su „Žalgiriu“ tokiame mažame, miniatiūriniame stadione. Aš pasakiau, jog ant kalno pradedamas statyti naujas, tik po to pagalvojau, jog be Lietuvos neteko matyti šalies, kur stadionas būtų statomas ant kalno. „Tad po metų turėsite gerą stadioną“, – pasidžiaugė kapitonas, o buvo 1983-ieji.

Su „Dinamo“ kapitonu mes tikrai šauniai pasikalbėjome ir jis, rodydamas pirštu į mane, paliepė tam mažam storam: „Sumokėk už jį“. Bandžiau dar po to aiškintis su padavėju, bet šis kartojo vieną ir tą patį: „Atsiskaityta“. O kai vėliau paskaičiavau kiek viskas galėjo kainuoti, supratau, jog su savo turimomis lėšomis nebūčiau išsisukęs. Žodžiu, apturėjęs didžiulę gėda. Šis faktas dar sustiprino mano tikėjimą Dievu ir angelais sargais bei supratau, kad Dievas yra net smulkmenose, užsuka net į viešbučio „Iveriją“ restoraną Tbilisyje.

Grįžęs Lietuvon, atsidūriau Nemenčinėje, kur klebonavo neeilinis klebonas, Liuveno teologijos instituto auklėtinis, eruditas, bet ir gan griežtas kunigas asketas Kazimieras Pukėnas. Visi sakė, jog dabar man pasibaigs teatrai, koncertai, o teks per dieną ne vieną rožinį apsukti. Išties pradžioje klebonas pasirodė griežtokas, klebonijoje skyrė man mažyti kambarėlį, liepė susistatyti dienos regulą, tai yra kada kelti ir eiti miegoti, kiek laiko skirti maldai ir knygai. Viskas tas man tiko, o klebonui, kad man tai tinka, patiko.

Gan greit pramokau ir lenkiškai, mat Nemenčinėje gyvena daug Lietuvos lenkų. Buvau prie tinginio, tad, nors daugelis pirmąkart sakydami pamokslą lenkiškai, jį pasirašo, aš šito nedariau, o tiesiog lipau sakyklon – kaip bus, taip bus. Ir pavyko. Tad niekad pamokslų ir nepasirašinėjau.

Klebonija buvo nedidelė, tad klebonas greitai pasiūlė man išsinuomoti šalia klebonijos butą, kad galėčiau patogiau gyventi. O dėl teatrų ir koncertų, tai abu su klebonu juos lankėme, įsiminiau, kaip jis šaukė „Bravo“ aktoriui Vladui Bagdonui, suvaidinusiam Justino Marcinkevičiaus pjesėje Simoną Daukantą.

Tiesa, pasikviečiau pas save gyventi mamą. Manęs kartą paklausė kokią moterį gyvenime kelčiau ant pjedestalo. Pasakiau, jog savo mamą. Atsakė, jog suprantama, tačiau siūlė išskirti ką be jos, nesvarbu ar ji būtų tikrai gyvenusi ar tik personažas. Ilgai mąsčiau ir prisiminiau – Džeinę Eir. Gal klystu, čia turbūt geriau pasakytų moterys, bet taip manau.