Naujausios
Mėgstu teologų paklausti, kuri Šventojo Rašto vieta jiems labiausiai įsimintina. Dauguma atsako diplomatiškai, jog visas Šventraštis reikšmingas, kai kas išskiria Kalno pamokslą, kur Jėzus vardija palaimintuosius, kai kas kažkurį iš Jėzaus stebuklų, kai kas tokį, atrodo, nereikšmingą epizodą – Jėzaus susitikimą su mokiniais kelyje į Emauso miestelį... Atrodytų, jog man įsimintiniausia Šventojo Rašto istorija turėtų būti apie vandens pavertimą vynu vestuvių puotoje, bet štai kažkodėl įsimintiniausioji – pasakojimas apie sūnų palaidūną.
Vienas garbingas valstietis turėjo du sūnus, kurie vieną viliojo lengvabūdiškas gyvenimas, o kitas išsiskyrė rimtumu. Kai pirmasis pasiėmė savo dalį ir iškeliavo į pasaulį, antrasis liko namuose ir darbavosi ūkyje. Kol pirmasis keliauvo iš vietos į vietą, uliojo ir švaistė iš namų pasiimtą turtą, antrasis stropiai ir tvarkingai rūpinosi ūkiu. Kai paklydėlis sūnus iššvaistė iš namų pasiimtą savo turto dalį ir nebeturėjo kur glaustis ir kuo misti, apdriskęs bei išsekęs grįžo namo. Buvo tokių, kurie jau laikė jį mirusiu ar bent prarastu, todėl mielai sutiko ir priėmė. Ypatingą meilę rodė tėvas, kuris, galima manyti, kasdien lipdavo prie namų ant kalnelio, jeigu toks ten buvo, ir žiūrėdavo, ar nepasirodys grįžtantis sūnus. Viltis jo nė dienos neapleido.
Šioje istorijoje ryški ir antrojo sūnaus linija. Regėdamas brolį sutinkančiųjų džiaugsmą, jis labai supyko ir skundėsi likęs neįvertintas. Kas atsitiko su visais kitais to įvykio dalyviais bei liudininkais, nežinome. Šventasis Raštas to nemini ir teologai į tai nesigilina. Be abejo, jie visi seniai mirė. Užtat tas nepatenkintasis, tikrai žinau, dar gyvena. Prisiminkite, juk jį buvote sutikę murmantį ir bambantį apie pasaulyje esančią didžiulę neteisybę.
Kai širdį skauda, reikia išsipasakoti. Psichologai teigia, jog norint, kad palengvėtų, reikia išsipasakoti trims žmonėms. Aišku, bent kartą pasipasakojai apie savo bėdas ir jau lengviau, bet tris kartus geriau – kad visiškai palengvėtų.
Kartą, jau man darbuojantis Nemenčinėje, Jaunimo teatro aktoriai panoro susitikti. Kai kalba pasuko apie išpažintį, pastebėjau, jog yra trys išpažinties formos: prie klausyklos išpažįstamos nuodėmės, pokalbis su kunigu kokiam kampelyje šalia zakristijos – prietema, ant stalelio guli Švento Rašto knyga ir Mišių pradžioje kunigo paraginimas gailėtis ir besigailintiems, be jokių teta a teta suteikiamas nuodėmių atleidimas.
Kadangi turiu silpnybę bet ką pasakojant patikti auditorijai, matydamas prieš save dar jaunus aktorius, sukau link bendro nuodėmių atleidimo, kai nieko nereikia pasakoti. Nustebino aktorius Gediminas Girdvainis, pastebėdamas: „Ne, reikia pasakyti, kitaip viskas atrodo netikra, neįvykę“.
O šiaip išpažinties metu man patinka, kai kunigas diskutuoja su penitentu. Gaila, kad tokių diskusijų pas mus tartum nėra. O kažkada Vilniaus Šv.Jono bažnyčioje (ir ne tik joje) buvo dvi sakyklos viena priešais kitą. Į jas užlipę kunigai jėzuitai diskutuodami dėstė savo pamąstymus tikėjimo temomis.
Mano jaunystės metais – prieš penkiasdešimt metų – kelionės miesto autobusais buvo visai kitokios nei dabar. Keleiviai sudarydavo vieną darnų kolektyvą, kažkas išlipdavo, bet įlipdavo nauji. Keleivius vienijo pokalbiai. Autobuse vyravo tvarka, bet kuris sėdintis paauglys bemat būdavo sugėdintas ir paprašytas užleisti vietą garbingesnio amžiaus keleiviui. Jei autobusuose kolektyvas vis kisdavo, tai ant suolelių prie laiptinių jis būdavo itin darnus, nes jo nariai retai keisdavosi. O šiandien įlipęs į autobusą labai pasigendu tokio draugiško kolektyvo. Pokalbiui temų visad rasis. O jei jų trūksta, reikia vadovautis taisykle: „Kalbėk apie tai, ką matai aplinkui“.
Ar žmonės labiau linkę kalbėti ar tylėti? Statistikos, atrodo, nėra. Kiek pastebėjau, tarsi daugiau kalbančių. Turiu tik vieną tylenį draugą. Net kompanijose jis neprataria nė žodžio, nors išeidamas visad tarsteli: „Atsiprašau, gal ką ne taip pasakiau“.
Man juokingai atrodo savimi besigiriantys vyrai. Pamenu, dar jaunystės metais vienas toks pasakojo apie savo meilės su moterimis nuotykius. Draugijoje buvo ir vyrukas, kuris, mano galva, tinkamesnis būtų buvęs kunigų seminarijon nei aš. Man didžiulį įspūdį paliko, kai jis spyrė bepasakojančiam į tarpukojį.
O labiausiai nemėgstu bumbeklių. Prisimenate seną istoriją apie valstietį, kuris nešė maišą grūdų į malūną. Namuose žmonos surištas mazgas atsirišo, tad jam teko devynis kartus keliaujant vis iš naujo jį užrišti. Grįžęs namo piktas išbarė žmoną: „Nemoki mazgo surišti? Man dešimt kartų teko iš naujo rišti, kol į malūną nuėjau.“
