Naujausios
Iškart susiruošiau. Pirmiausiai nužingsniavome į nedidelę kavinukę, pavadinimu „Kišenė“. Dvylika sėdimų vietų lanku aplink barą ir už jo besisukiojantis barzdotas it Jėzus barmenas man priminė „Paskutinės vakarienės“ salę. Barmenas iškart pasiūlė įvairiausių trunkų, vyravo draugiška atmosfera, kiekvienas su kiekvienu galėjo kalbėtis, todėl iškart nusprendžiau, jog angelas sargas mane veda gan teisingais keliais.
Paklausiau angelo sargo. ar Šiauliuose dar veikia mano jaunystės restoranai: „Baltija“, „Inga“, „Jaunystė“, „Geluva“. Atsakė, jog tokių nebėra, bet prisiminimais vis tiek grįžau į anuos laikus – į septintąjį dešimtmetį.
Mokykloje buvau vidutiniokas, kažkokių didesnių neigiamų savybių dar neturėjau, buvau kažkiek vienišius, tad gyvenimas slinko lėta vaga. Tikslieji mokslai nepatiko, nors, jeigu atvirai, jokie mokslai man nepatiko, tik mūsų Juliaus Janonio vidurinėje (dabar gimnazija) gan didelis dėmesys buvo skiriamas lietuvių kalbai. Jau dėstė legendinis mokytojas Jonas Krivickas, tiesa, mūsų klasėje pamokų neturėjo.
Mamai visad jaučiau didžiulę pagarbą, visad į ją kreipdavaus „Jūs“. Tėtis daugiau buvo draugas ir jam sakydavau „Tu“. Kartu eidavom į kiną, futbolo rungtynes, pasikeisdavome skaitomomis knygomis. Sirgome už Šiaulių „Elnio“ futbolo komandą. Kai šios komandos neliko – už „Statybininką“. Tėtis mokėjo vokiškai ir skaitydavo dienraštį „Neues Deutschland“, vokiečių komunistų leidinį. Tik toks sovietmečiu Lietuvą iš VDR tepasiekdavo.
Pačiame miesto centre, Tilžės (tuomet Lenino) ir Vilniaus gatvių sankryžoje, priešais dabartinį fotografijos muziejų, buvo mažytė skaityklėlė. Dabar ten, berods, akinių parduotuvė. Tiesa, galiu ir suklysti, mat parduotuvės keičiasi taip greitai, kad kol šį tekstą spausdins, ten gali jau kažką kitą pardavinėti. Visi ten skaitydavo „Liaudies sargyboje“, todėl didžiavausi, kai matydavau nustebusius žvilgsnius apžiūrinčius tėtį, skaitantį vokiškai.
Dar su tėčiu mėgdavom padainuoti. Dažniausiai traukdavom bitlų „Yellow Submarine“. Tiesa, uždainių nemokėjom, tad kažką paniūniuodavom ir tik priedainį drauge užtraukdavom: „We all live in a yellow submarine, yellow submarine, yellow submarine...“
Tėtis piktinosi po „Palydovo“ kino teatre pažiūrėto lenkų kino filmo „Kryžiuočiai“ pagal H. Senkevičiaus to paties pavadinimo romaną, kodėl lenkai lietuvius vaizduoja it kokius kvailius. Mat šie, anot filmo kūrėjų, lipdavo ant savo namų šiaudinių stogų, nučiuoždavo žemėn ir šitaip linksminosi. „Kaip galima taip vaizduoti tautą, kuri galėjo pasididžiuoti „Gedimino laiškais?“ – nusivylęs filmo kūrėjais klausė tėtis. „Ar mokykloje jums ką pasakoja apie „Gedimino laiškus?“ – paklausė. Nelabai ką tuomet galėjau atsakyti, tik dabar prisiminiau sovietmečio istorijos vadovėlius, kur senajai Lietuvos istorijai buvo skirta vos keletas puslapių, o Gedimino vardas gal kokį kartą ir buvo paminėtas.
Kai išlaikiau abitūros egzaminus, tėtis pakvietė mane į „Baltijos“ restoraną. Šalia rūbinės įmetę keletą kapeikų į automatą, pasipurškėme odekolonu ir pakilome plačiais laiptais. Dainininkas traukė dainą apie snaudžiantį seną malūną prie kelio, nustebino didžiulė salė. Tokia pat buvo ir kitoje estrados pusėje, tik ten tą vakarą žmonių nesimatė. Prisimenu šnicelį, prie kurio buvo pridėtos dvi juodos alyvuogės. Pastebėjau, jog žmonės jų neliečia, turbūt mąstydami, jog tai tik patiekalo papuošimas.
O su draugais labiausiai mėgome sėdėti „Ingoje“ ir geležinkelio stoties restorane. „Ingoje“ lankėsi daug Zoknių karininkų, pasitaikydavo ir seniausios profesijos atstovių.
Geležinkelio stoties restorane vieni langai žvelgė gatvėn, o kiti į peroną. Mėgdavom sėsti prie pastarųjų. Buvo malonu stebėti išvykstančius traukinius. Atrodė, kad pats kur nors toli iš tos šalies išvyksi. Bet moteriškės rusišku akcentu per garsiakalbį skelbiami traukinių išvykimai grąžindavo tikrovėn ir suprasdavai, kad niekur tu toliau už nubrėžtų raudonų linijų nenukeliausi. Nors mėgdavom sakyti, jog gyvename stoties laiku.
(Tęsinys kitą šeštadienį)
