Naujausios
Knygą apie prelatą paprašė parašyti ir prelato giminaitis astronomas akademikas Vytautas Straižys. „Parašyk apie dėdę knygą, aš visas leidybos išlaidas padengsiu“, – sakė jis. Ruošiausi pas akademiką vykti į Molėtus, kur jis buvo įsikūręs dar senojoje observatorijoje, netoliese populiaraus kosmologijos muziejaus, bet pasiekė liūdna žinia, jog akademikas mirė.
Tad dar keletas prisiminimų. Vienas Vilniaus verslininkas pakvietė mane ir prelatą į svečius. Didelis namas, puošnūs baldai, prabangūs stalo įrankiai. Vaišindamas konjaku, paminėjo, kad tai viena geriausių ir brangiausių šio gėrimo markių. Nelabai ir supratome, ko tas verslininkas iš mūsų norėjo, nebent mūsų vizitas buvo reikalingas pasipuikavimui, jog pas jį lankosi kunigai. Žodžiu, tapome tarytum eksponatai prie tviskančių indų. Žinau, garbėtroškos prelatui labai nepatinka, bet jis išliko santūrus, išeidamas šeimininkui padėkojo, maloniai atsisveikino.
Po kurio laiko tas verslininkas atvyko į Nemenčinę. Supirkinėjo čekius. Pirmiausiai aplankė mane, po to nuėjome pas prelatą. Supratome, kodėl jis mus prieš tai kvietė ir didžiulius pietus surengė. Prelatas kažką skaitė. Pakėlęs akis nuo knygos ilgai į verslininką žiūrėjo. „Gal jūs manęs nebeprisimenate? – ėmė teirautis svečias. – Neseniai pas mane lankėtės, pietavome“. „Prisimenu, prisimenu, – atsakė prelatas. – Tai dar tamstos nepasodino?“
Svečias nesupyko, visi drauge pasijuokėme. Vėliau prelato paklausiau: „Kodėl jūs taip? Juk svečias anąkart mus gražiai priėmė, o dabar galėjo įsižeisti. Ar pastebėjote, kad jį toks jūsų klausimas nemaloniai nustebino?“ „Kad nustebino, pastebėjau, – neginčijo prelatas. – Mačiau, net plaukai jam ant galvos pasišiaušė“ (o verslininko būta plikio).
Dėl tiesos sakymo prelatas buvo ne kartą nukentėjęs. Skaudžiausiai pokariu tardant, tik į Lietuvą įžengus sovietams, kai tardytojo paklaustas, kas jam naujoje santvarkoje nepatinka, prelatas atsakęs: „Kad jūs mane Lietuvoje rusiškai tardote“. Tas atsakymas jam kainavo dvylika metų Sibiro lagerių.
Ten jis susipažino su drauge kalėjusiu kunigu Juozu Gustu, poetės Salomėjos Nėries klasės draugu, kuris, prelatui pasipasakojo, jog 1945 m. vasarą išklausė poetės išpažinties, po ko gan greitai, reikia manyti dėl šio įvykio, buvo suimtas ir irgi ištremtas į Sibiro lagerius. 1956 m. tremties metai jam baigėsi, tačiau Lietuvon negrįžo, liko kunigauti Sibire likusiems gyventi lietuviams, kur 1958 m. neaiškiomis aplinkybėmis žuvo.
Visad stebino prelato humoro jausmas. Mano prisiminimai dažniausiai iš sovietmečio, todėl, jei apie pinigus, tai – apie rublius. Kartą prelatas užrašinėjo laidotuves ir žmonės norėjo įteikti dešimties rublių auką. Kadangi aukų už laidotuves neimdavom, tokia buvo prelato nuostata, o norintiems paaukoti buvo siūloma įmesti auką į aukų dėžutę, prelatas ir tąkart pinigų neėmė, o nurodė aukų dėžutę, bet kadangi aukojamą sumą jau matė, o tai buvo tikrai kukli auka, juo labiau, kad rublis jau buvo pradėjęs smukti, prelatas pažvelgė į žmones ir pratarė: „Liūdnos laidotuvės“. Laidotuvininkai linkčioja, jog tikrai liūdnos, tik ne vien jiems, bet ir kunigui.
Sausringą vasarą Nemenčinės žmonės surinkę atnešė auką, Dievo prašydami. Tai irgi buvo labai kukli auka. Prelatas auką priėmė, padėkojo, pasakė, jog melsis, man gi pašmaikštavo: „Kad čia net debesėlio neišeina“.
O šiaip jau pinigai prelatui buvo buvę nebuvę, didelę sumą skyrė po gaisro atstatomai bažnyčiai Buivydžiuose, netoliese Nemenčinės, Vilniaus katedros atnaujinimui, ją grąžinus tikintiesiems, kitų bažnyčių statybai, remontams, rėmė daugiavaikes Nemenčinės parapijos šeimas.
Apie prelato ironiją ir subtilų humoro jausmą byloja dar keli prisiminimai. Kartą prigavo jis mane, kai grįžus man iš Vilniaus, tarstelėjo: „Nusivalyk nuo skruosto lūpų dažus“. Pasivaliau, bet tuoj galvoju, kad jokių dažų negalėjo būti. Pasakiau tai ir prelatui. „Tai kam valaisi, jei neturėjo būti“,– juokėsi prelatas.
O vieną dieną Nemenčinėje buvo net penkerios laidotuvės. Retai taip būdavo. Trejos, ir tai daug. Grįžau iš jų, manau, griūsiu lovon ir nebesikelsiu, ne anglis, aišku, kroviau, bet vis viena nuovargis. Taip man nusiteikus, skambutis. Pyktis sukilo, turbūt pas ligonį kvies, bet ką darysi – reikia. Atveriu duris, o ten paskutinių laidotuvių žmonės: „Labai ačiū, kad palaidojote mūsų tėvelį. Mes neturtingi ir negalime atsidėkoti, tegul Dievas jums atlygins. Buvome pas kleboną, jam padėkojome, tai jis liepė eiti pas jus, belsti kol tik durų neatidarysite ir padėkoti“.
Prieškaryje prelatas artimai bendravo su Antanu Smetona, Augustinu Voldemaru, Juozu Eretu... Skardžiu balsu uždainuodavo Smetonienės mėgstamą dainą „Dainuok ir šok, ir valso sparnais suplasnok...“, kurią kažkadais su prezidentiene drauge traukdavo. „Žinai, koks iškiliausias ano meto ne tik Lietuvos, bet ir Europos politikas?“ – klausdavo manęs prelatas ir atsakydavo – „Augustinas Voldemaras“. Mane tai paskatino domėtis šiuo politiku. Prelato tiesa – iškilus politikas.
Dar prelatas išmokė lošti preferansą ir skirti konjakų rūšis. Bet ar viską papasakosi apie žmogų, kuris gimęs 1905 metų vasario 29 dieną (prelato K. Pukėno pase įrašyta ši jo gimimo data), nors tos dienos tais metais nebuvo.
Visgi pabaigai dar vienas prisiminimas. „Žinai kas mane paskatino tapti kunigu?“ – kartą paklausė prelatas ir papasakojo, kaip 1914 m., artėjant Saulės užtemimui, visi jo baiminosi, kalbėjo apie Dievo bausmę, o jam, vaikinukui, didžiausią įspūdį paliko gimtosios Inturkės parapijos klebonas, kuris įlipęs sakyklon ir pasiėmęs dvi knygas, kurių viena vaizdavo Saulę, o kita Mėnulį, pasakojo ir rodė, kaip šie dangaus kūnai sukasi ir kaip susidaro Saulės užtemimas.