Naujausios
Mano jaunystės metais buvo tradicija pamatyti kiekvieną lietuvišką kino filmą. Jų būdavo nedaug, per metus – keli. Jei šiandien reiktų išskirti jaunystės lietuvišką kiną, man tai nebus „Niekas nenorėjo mirti“. Kalbėti norisi apie režisieriaus Raimondo Vabalo filmą „Birželis, vasaros pradžia“. Dar iki šiolei su keliais bičiuliais gyvename tradicija birželio mėnesį pamatyti šį kino kūrinį. Jį pirmąjį vasaros mėnesį dažniausiai vis dar parodo viena ar kita televizija, o jei ne – randame internete. Mums tai jau tarsi ritualas. Kaip kitaip žinosi, kad prasidėjo vasara. Į Naujuosius juk irgi neįžengsi be „Traviatos“?
Ano meto ideologai aiškino, kad filmas „Birželis, vasaros pradžia“ persunktas neturinčių loginių baigčių ginčų, be teigiamų herojų, o visos dramaturginės jų linijos lieka atviros. Buvo teigiama, kad jeigu tie herojai ir ilgisi permainų, tai patys nežino kokių. O man atrodė, kad tai paprasčiausias dokumentas apie 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos provinciją.
Viena diena mažame miestelyje ant Nemuno vingio, kur net nėra didesnės prieplaukos, tad garlaiviai praplaukia pro šalį. Beveik visi miestelio gyventojai susiję su sena lentpjūve, kurią reikia rekonstruoti. Atvykusio ministerijos atstovo vizija – vietoj senosios lentpjūvės reikia pastatyti kombinatą. Bet jį statant tektų griauti ne vieną namą, o tai visiškai sunaikintų miestelį.
Be ministerijos atstovo, tą dieną į miestelį atvyksta gastroliuojantis teatras, kuriame vaidina iš šio miestelio kilusi aktorė. Deja, jauna moteris nėra patenkinta gyvenimu – negaudama vaidmenų, ji svarsto, ar nesuklydo pasirinkusi aktorės kelią. Tiesa, atvykusi į miestelį, pagrindinį vaidmenį J.Anujo pjesėje „Vyturys“ atliekanti aktorė patiria traumą, tad jaunajai jos kolegei atitenka išsvajotasis vaidmuo. Debiutas scenoje ir dar gimtinėje. Tačiau jaunoji aktorė abejoja, ar pavyks sukurti vaidmenį, o gal geriau nė nerizikuoti.
Tą dieną mažytės dramos lydi ir kitus filmo veikėjus – pasimetusį vietinį kunigą, rutinai pasidavusį gydytoją Balį, išgėrusį kaip tik tada, kai jo pagalba buvo reikalinga lentpjūvėje sužeistam darbininkui. O dar visiems po kojomis painiojasi arogantiškas radijo korespondentas iš sostinės. Iš lentpjūvės direktoriaus lūpų vietoj interviu jis išgirsta tik ironišką sakmę apie mergelę, klausiusią žynio apie ateitį ir išgirdusią, kad bus baisiausia: „Niekas nepasikeis.“
Prieš tris dešimtmečius su šio filmo režisieriumi Raimondu Vabalu susitikome Vilniaus raj. Antavilių kapinėse, kur jis laidojo savo artimuosius (tiesa, vėliau ir pats tuose kapinėse atgulė) ir, aišku, prisiminėme šį kino kūrinį. Ir kas keista, kad šiandien veik niekas nepasikeitę. Dar viena šio filmo savybė – jis man primena gyvenimą Šiauliuose. Tiesa, tik statusas mūsų miesto kiek kitoks – mažu miesteliu jo nepavadinsi, nes mažam miesteliui Šiauliai per dideli, dideliu miestu irgi neįvardinsi, nes tokiam Šiauliai maži. Visgi tenka vadinti Šiaulius mažu miestu.
Birželis – šviesos, gėlių ir medaus mėnuo. Paukščiai parskridę, vištos jau išperėjo viščiukų, prasideda šienapjūtė. Prasidėjus vasarai dažnai su tėvais lankydavausi pas dėdę, mano mamos brolį. Dėdės šeima buvo tremtiniai, be galo mylintys Lietuvą, bažnyčios žmonės. Ten mačiau, kaip vasaros pradžioje berželiais puošiami kiemo vartai ir namų durys, gėlių vainikais dabinamas trobos vidus ir karvių ragai. Sekminės. Šiandien šios šventės tradicijos nyksta, nebent Zita Kelmickaitė ar Nobertas Vėlius bando jas atgaivinti. O galėjai pajusti, kad niekuo neišsiskirianti gamtos dalelė staiga gali tapti svarbiausiu ženklu. Todėl keista, kai vienas bičiulis sako, jog vasara jam nelaimingas metų laikas. Dar kiti metų laikai, kurie jam nelaimingi, tai: ruduo, žiema ir pavasaris.
O jei apie senąjį lietuvišką kiną, tai tarp visų matytų filmų, labiausiai įsiminęs sakinys, kurį pavadinčiau net sentencija, iš režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus kino filmo „Vienos dienos kronika“: „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai mušė žmogų?“ Amžių klausimas. Negalvojau, kad pragyvensiu šešiasdešimt metų (filmas sukurtas 1963), o šis klausimas vis bus aktualus. Niekas į jį dar neatsakė. Net karo Ukrainoje metu.
Dar vienas mano jaunystės filmas – „Vyrų vasara“. Filmas neteisingu pavadinimu, nes vasara ar pavasaris būna tik moterų, o ar girdėjote, kad vyras nieko negalėjo ir staiga – jam pavasaris ar net vasara.
Kažkur, kažkam, kažkada būna geriau. 1970 metų (tais metais susuktas kino filmas „Vyrų vasara“) birželio dienomis Lietuvoje termometras ne kartą rodė net 30 laipsnių karštį. Nors gal kol šis tekstas bus spausdinamas ir mes sulauksime tikros vasaros.
